– Godotinas broli, Aleksandrai. Senais laikais, prieš 100 metų, mudu stovėjome greta, kurdami Lietuvos valstybę. Tačiau man graudu, kad esi, pasak istoriko Alfonso Eidinto, ,,bene labiausiai užmirštas tarpukario Lietuvos Respublikos prezidentas“. Tikiu, kad mūsų pokalbis pažadins istorinę atmintį, sustiprins būsimų kartų lietuvišką pilietinę tapatybę.
– Mielas broli Jonai, menu, kad mudu susipažinome dar 1915 metais Vilniuje, kai ten aš ypač nepalankiomis sąlygomis organizavau liaudies mokytojų kursus ir kartu dalyvavau tavo pirmininkaujamoje draugijoje nukentėjusiems nuo karo šelpti. Dėstydamas gimnazijoje, susipažinau su simpatiška suvalkiete nuo Marijampolės Onute Matulaityte, tapusia mano išrinktąja.
– Pameni, kai lietuviai Lozanoje (Šveicarija) dalyvavo Rusijos Pavergtųjų tautų lygos kongrese, mudu kartu su A. Smetona, kun. P. Dogeliu, M. Biržiška, J. Vileišiu ir P. Klimu parengėme kongresui pareiškimą, kur glaustai išdėstėme viską, ką Rusijos imperijos valdžia Lietuvai blogo padarė ir iškėlėme Lietuvos nepriklausomybės reikalavimą.
– Taip, tai buvo vėliau, bet tu papasakok apie tai, kaip iš Valiuškos tapai Stulginskiu.
– Tai tėvo Domininko nuopelnas. Jis norėjo, kad vaikai būtų bajorai, daugiau gyvenime pasiektų. Tada ir sumąstė sutaręs su vietos klebonu, kaip mirus bajoro vaikui Domininkui Stulginskiui paveldėti jo pavardę.
Esu už tave, Jonai, daug jaunesnis. Man buvo tik dveji metai, kai Jonas Šliūpas 1887 m. parašė, kad Lietuva nori būti politiškai nepriklausoma, o septyneri, kai tu 1892 m. ,,Apšvietoje“ jam antrinai rašydamas, kad lietuvių idealas turi būti ,,savistovė Lietuva“. O kai sukako vienuolika, V. Kudirka 1896 m. ,,Varpe“ pranašavo, kad Lietuva valdys pati save, kai išsivaduos iš svetimo jungo.
O gimiau aš 1885 metais Žemaitijoje, prie Bartiškių dvaro. Mano šeimoje buvo dvylika vaikų, užaugome šeši broliai ir keturios seserys. Aš buvau jauniausias, vaikystėje ganiau žąsis, vėliau kiaules, karves.
– Toks buvo visų mūsų, kaimo vaikų, gyvenimas, nuo piemenėlio – iki mokslo vyro.
– Gimnaziją lankiau Liepojoje, iš jos įstojau į Žemaičių dvasinę seminariją Kaune. Po to dvasinė vadovybė išsiuntė į studijas Insbruko jėzuitų universitete, Austrijoje.
Po studijų grįžęs į Lietuvą, apsisprendžiau, kad geru kunigu nebūsiu, tad 1913 m. tapau agronomu, baigęs Halės žemės ūkio institutą Vokietijoje. Per Rusijos valstybės Dūmos deputato M. Yčo protekciją pradėjau dirbti Alytaus rajoniniu agronomu. Per Didįjį karą likau Vilniuje, kur ir susikryžiavo mudviejų keliai.
– Nuo 1917 metų mudu, Aleksandrai, jau veikėme kartu. Pameni, kai Vilniaus lenkai vokiečių kancleriui išsiuntė memorandumą, rašydami, kad Vokietija padėtų atkurti bendrą Lenkijos–Lietuvos valstybę, mes, Vilniaus lietuviai, sukrutome ir išsiuntėme 1917 m. liepos 10 d. išsamų atsakymą lietuvių vardu. Be mudviejų, pasirašė šį dokumentą A. Smetona, Č. Landsbergis, P. Klimas, A. Vileišis, D. Malinauskas ir kiti.
– O 1917 m. rugsėjo mėnesį jau susirinko tavo pirmininkaujama Lietuvių konferencija, išrinkusi mus į Lietuvos Tarybą. Gavęs 9 balsus, tapau kandidatu į prezidiumo narius.
– Tu, Aleksandrai, visuomet ryžtingai pasisakei už visišką nepriklausomybę nuo Vokietijos ir po 1917 m. gruodžio 11 Akto kartu su Banaičiu, Vailokaičiu ir Vileišiu tai įvertinote kaip pralaimėjimą.
– 1940 m. vasarį savo paskaitoje ir mane užkabinai dėl to Gruodžio 11-osios Akto.
– Aš kalbėjau: ,,Tarybos delegacija su Basanavičiumi priešakyje vyksta į Kauną tą aktą įteikti. Vokiečiai priima delegaciją iškilmingai. Štabo karininkai išsirikiuoja pusračiu, senelis Basanavičius kiek drebančiu, bet aiškiu balsu skaito aktą. Paskiau, žinoma, vaišės, tostai“.
– Pasišaipė iš mūsų delegacijos vokiečiai. Į Vilnių grįžome nuliūdę, nes negavome atsakymo, kada vokiečiai pripažins Lietuvos nepriklausomybę.
– Toje paskaitoje ją užbaigdamas rašei, kad ,,a.a. dr. J. Basanavičius, pirmininkavęs Vasario 16 d. Tarybos posėdžiui, perskaitė nepriklausomybės skelbimo aktą ir paklausė, kas už jį, visų Tarybos narių rankos nedvejojant pakilo aukštyn“.
– Tai nebuvo reali nepriklausomybės pradžia. Vokiečiai ją skelbti uždraudė, bet netrukus Vasario 16-osios Aktas buvo paskelbtas Vokietijos laikraščiuose. Dokumento vokišką nuorašą į Berlyną nuvežė Vilniuje kareiviu tarnavęs vienas vokietis profesorius ir įteikė katalikų centro partijos lyderiui M. Erzbergeriui, o šis perdavė jį svarbiausių vokiečių laikraščių redakcijoms. (,,Naujas žodis“, Kaunas, 1928 m. Nr. 3 psl. 5).
– Kadangi Tarybos nariai galėjo būti sekami, tai Jadvyga Chodakauskaitė-Tūbelienė slaptai visai sutemus Lietuvių mokslo draugijos pastate susitiko su palankiu lietuviams vokiečių armijos laikraščio vienu iš redaktorių, rašytoju, novelistu Oskaru Wohrle ir perdavė jam voką su vokišku Vasario 16 d. Akto tekstu, jos nuvežtu į Berlyną (,,Aleksandras Stulginskis ir jo epocha“, V. , 2014, psl. 61).
– Girdėjai, prof. L. Mažylis Berlyne, atrodo, šį Aktą ir surado. Tik va visi priekaištauja, kad aš Akto originalą per stropiai paslėpiau. Tegul ieško, kur aš gyvenau, Lietuvių mokslo draugijos pastate.
– Geriau, Aleksandrai, papasakok, kaip tave Lietuvos Seimo pirmininku išrinko.
– Matai, Jonai, buvome du labiausiai siūlomi kandidatai nuo krikščionių demokratų partijos. Tai aš ir Mykolas Krupavičius. Tai buvo jau 1920 metais, kai Kaune susirinko Steigiamasis Seimas. Iš 103 dalyvavusių balsavime už mane balsavo 62 atstovai. Išrinktas Seimo pirmininku pasakiau ilgą kalbą ir perskaičiau Lietuvos valstybės Nepriklausomybės deklaraciją, ir atstovams smarkiai plojant deklaracija buvo priimta vienbalsiai (Steigiamojo Seimo darbai, 1920 05 15, 1 posėdis, p. 4–5).
– Aš, gyvendamas Vilniuje, Lietuvos prezidento rinkimus sekiau iš spaudos. Įdomiai juos aprašė ,,Laisvė“ (1922 12 23, p.1). Daug triukšmo tuomet Seime buvo.
– Matai, kairioji Seimo pusė – socialistai liaudininkai, socialdemokratai – prieštaravo prezidento institucijos įsteigimui. Ypač Seime šūkaliojo marijampolietis Ladas Natkevičius ir vilkaviškietis Jeronimas Plečkaitis. Cituoju: ,,Pirmininkas skambina ir kviečia prie tvarkos. Natkevičius neklauso ir kas kart balsiau šaukia. Krikščionys pasipiktinę ir išvesti iš kantrybės ima irgi šaukti: ,,Šalin triukšmadarį. Į tvartą – čia tokiems ne vieta.“ Kyla bendras ūžesys ir nieko nesigirdi. Pirmininkas ilgai skambina. Triukšmadaris grasindamas ir aptroškęs iš pykčio, rėkaudamas su savo adjutantu J. Vileišiu ir vėl iš salės išbėga ir nebegrįžta. („Prezidento rinkimai“, 1922-12-23, p.1) Ilgai nesiryžau kandidatuoti į prezidentus, bet tik draugų spaudžiamas sutikau. Ir tik po trečio balsavimo pavyko mane išrinkti. Iš 39 balsavusių gavau 36 balsus ir Seimui pirmininkaujantis L. Bistras 11.00 val. 30 min. iškilmingai paskelbė mane išrinktuoju Lietuvos Respublikos prezidentu.
O už triukšmavimą Seime dešimčiai posėdžių iš Seimo buvo pašalintas liaudininkas Ladas Natkevičius. Beje, tavo Vilkaviškio apskrityje jis dirbo žemės ūkio ministerijos įgaliotiniu vos tik susidarė Lietuvos Vyriausybė, o gimė jis Balsupiuose. Įdomi asmenybė, apie jį mudu dar kada nors pakalbėsime. Tai juk jis 1939–1940 m. buvo pasiuntiniu Maskvoje, kai prasidėjo sovietinė okupacija. Na, o aš po to triukšmingo posėdžio tapęs prezidentu, prisiegą Seime daviau 1922 m. gruodžio 21 d. Prisiekęs ir pabučiavęs Kryžių ir Evangeliją pasakiau trumpą kalbą. Mano žodžius palydėjo triukšmingi plojimai, šauksmai ,,Valio“ ir giedamas tautos himnas.
– Na, mudu, kaip senoliams įprasta. jau užsikalbėjome. Žinau, kokias golgotas tu praėjai Sibiro tremtyje ir net Stalinui 1945 m. savo skunde pareiškei: ,,Mano gyvenimas susietas su Lietuvos valstybės istorija ir jis be pėdsakų išnykti negali.“ Tikra teisybė!