22.
Ruošėsi ilgai, todėl gerokai užtruko ir išjudėjo jau įdienojus. Ir vis per Ancę. Tai nerado kažkokio savo mėgiamo puodelio, ilgai ieškojo skarelės, kurią pati buvo pamiršusi ant medžio šakos pakabintą. Rytė su Šarūnu kantriai laukė, net ir padėti ieškoti negalėjo, nes Ancė nesisakė ko nerandanti. Oras, kaip reta, pasitaikė labai gražus.
– Dar stabtelėsime įsipilti kuro ir judėsime į namus, – sėdo Šarūnas prie vairo. – Galvoju, kad tave, Ryte, reikėtų išmokyti vairuoti, ką žinai, gal ir mašiną nusipirksi, dabar be jos kaip be rankų.
Rytė tylėdama palingavo galvą. „Kurgi ne, – pamąstė viena sau. – Kažin už ką pirkti, kai visi pinigai dingo. Reikia darbo ieškoti pirmiausiai.“ Atsilošusi žiūrėjo pro langą į jau rudenėjančius laukus. Ancė snaudė, Rytė taip pat kartais jausdavo, kad snusteli, bet ir vėl pakeldavo galvą. Važiavo tylėdami, kiekvienas paskendęs savo mintyse.
– Gal norite kavos išgerti? – paklausė prie degalinės pakelėje sustojęs Šarūnas. – Atnešiu į automobilį.
– Ne, ne, išlipsime, norisi kojas pamankštinti, – užprotestavo Ancė. – Lipam, Ryte, ir tau ne pro šalį pasivaikščioti.
Ancė užsinorėjo gaivaus gėrimo, Rytė su Šarūnu pasirinko kavą.
– Ir man kavos, – pasigirdo už nugaros vyriškas balsas.
Rytė staiga išbalo ir vos nesusmuko ant grindų.
– Kas tau, vaikeli? – išsigando Ancė.
Rytė visa drebėdama atsisuko. Vyriškis stovėjo šonu, per visą veidą driekėsi didelis randas. Mergina jautė, kaip jai linksta kojos, dar truputis – ir kris.
Rytė suspaudė Ancei ranką ir vos girdimai sušnabždėjo:
– Einam į mašiną…
– Einam, einam… – suskubo Ancė. – Laikykis į mane.
Rytė drebėjo, negalėdama ištarti nė žodžio. Susirūpinęs atbėgo Šarūnas:
– Kas atsitiko? Gal važiavimas užsupo?
– Kad nežinau, – patraukė pečiais Ancė. – Tyli, nieko nesako.
Pamačiusi iš degalinės išeinantį vyriškį, Rytė užsidengė rankomis veidą. Šis atidžiai pažvelgė į jų pusę ir sėdo į tamsintais stiklais automobilį. Išsukdamas iš aikštelės dar kartą atidžiai pažvelgė, kur pro mašinos langą matėsi Rytė.
– Ryte, sakyk gi, kas atsitiko. Mes negalime padėti nežinodami, kas tau yra, – griežtokai prakalbo Šarūnas. – Ką skauda?
– Nieko, – vos išspaudė žodį Rytė. – Tai jis…
– Kas? – nesuprato Ancė.
Tik Šarūnas iš karto susigaudė.
– Supratau, – paniuro jis. – Čia tas, tas… kuris Rytę nuskriaudė. Gal kuri netyčia pastebėjote mašinos numerį?
Numerio nematė niekas, nes ne tas rūpėjo. Šarūnas bėgo atnešti vandens, Ancė surado kažkokių širdies lašų, girdė Rytę pati šluostydamasi ašaras.
– Oi, vaikeli, – vis dūsavo. – Laikykis, stenkis negalvoti. Pasmaugčiau tą gyvatę savo rankomis.
Šarūnas piktai trinktelėjo mašinos dureles:
– Net nepastebėjome, kuria kryptimi nuvažiavo, nė automobilio neįsidėmėjau.
– Tamsus… – suvapėjo Ancė.
– Tai nepadės, – paniuro Šarūnas.
Rytė tarsi sustingo, atrodė, kad net negirdi, ko jos klausia, tylėjo kalbinama, sėdėjo pastirusi, lyg sumedėjusi, akis įsmeigusi į vieną tašką.
– Važiuojam greičiau, – Ancė apkabino Rytę, priglaudė prie savęs ir tylėdama glostė jai rankas.
– Ar gali kalbėti? – susirūpino Šarūnas.
Rytė pažvelgė į jį tarsi nepažindama ir vėl tylėdama nusisuko.
– Nekalbink tu jos, – sumosavo rankomis Ancė, – sugirdžiau aš jai raminamųjų vaistų, gal nurims truputį.
Rytė visą kelią sėdėjo atsirėmusi į Ancę, užsimerkusi, nereaguodama į aplinką. Šarūnas tylėjo, tik matėsi, kaip juda sukąsti žandikauliai.
– Tik nemėgink man vėl kalbėti apie savo Dievą, – pašnibždomis prašneko Ancė. – Kaip jis gali leisti tokius dalykus? Kuo gi ji nusikalto, kad tokia bausmė? Tegul baudžia tuos, kurie to verti. Ir aš pati žinau, kad daug nuodėmių turiu, tai kodėl manęs nebaudžia, o pasirinko šį kūdikį? Nėra teisybės nei ant žemės, nei danguje…
Šarūnas paniuręs tylėdamas vairavo mašiną. Rytė gal miegojo, o gal tik apsimetė, užsimerkusi tūnojo, prigludusi prie ją apkabinusios Ancės.
Parvažiavo gerokai po pietų. Rytė dairėsi lyg nesuvokdama, kur esanti, tarsi viską matytų pirmą kartą. Šarūno prilaikoma sunkiai užlipo į Ancės butą. Namuose nieko nebuvo.
– Kur sesės? – susirūpino Šarūnas .
– Jos į kaimą, į talką išvažiavusios, skambinau, sakė, kad rytoj grįš. Gal liksi nakvoti? – pasiūlė Ancė sūnui.
– Gerai, tik trumpam nuvažiuosiu į kleboniją, pažiūrėsiu, kaip ten reikalai, ir grįšiu.
Paguldžiusi merginą motina pamojo Šarūnui, kad ateitų į virtuvę.
– Kaip tu manai, gal reikėtų iškviesti gydytoją? Taip sunkiai sveiko, va, ir vėl viskas iš naujo, – atgalia ranka nubraukė ašarą. – Gal į policiją praneškime?
– Kas iš to, – ironiškai nusišaipė Šarūnas. – Juk jau tyrė bylą ir neištyrė, taip viskas ir užsiraukė. Beveik apkaltino, kad pati kalta. Bandysiu ieškoti pats kitais keliais.
– Tik būk atsargus, sūnau, matai, koks žvėris palaidas laksto. Šitaip sugadino mergaitei gyvenimą, kol dabar vėl ant kojų atsistos… Mat juos bala, tuos pinigus, bet kas sveikatą sugrąžins?
23.
Kai iš talkos kaime sugrįžo Ancės merginos, Rytė lyg ir atsigavo. Namai prisipildė balsų, juoko, triukšmo, visos tupinėjo apie Rytę, kalbino, klausinėjo, vengė tik kalbėti apie jos nelaimę, nelietė tokių temų. Tik Rytė dažniau tylėdavo, kalbinama atsakinėjo, bet pati vengė bendravimo. Buvo išbalusi, prastai miegojo, per miegus verkdavo. Ancė, pasiguldžiusi Rytę savo kambaryje, naktį keldavosi, glostydavo kūkčiojančią merginą, kol ši vėl užmigdavo. Vieną dieną atskubėjo Šarūnas, linksmai šypsodamasis pareiškė:
– Ar nori, Rytele, į savo butą?
Rytė tylėdama linktelėjo galvą.
– Ar ne per anksti vienai gyventi? – susirūpino Ancė. – O tu jau visus dokumentus sutvarkei?
– Viskas tvarkoje, per Betos advokatą susitvarkėme. Šaunu, gyvensi kaimynystėje, tik aukštu žemiau. Še tau dokumentai ir raktai.
Rytė su ašaromis akyse pažvelgė į Šarūną:
– O kaip pinigai, juk neturiu nė lito, nieko neturiu…
– Tu turi mus, – apkabino Rytę Ancė. – O tai ir yra svarbiausia.
– O čia tau dar pinigų pirmai pradžiai, – Šarūnas padėjo pluoštelį ant stalo. – Pavyko neblogai jūsų namą kaime parduoti, O ir Beta, sužinojusi, kad butas tau, nuleido kainą. Kai tik pajėgsi, eisime pas tą Betos draugę dėl darbo pasikalbėti.
– Aš jau ir dabar galiu, – pro ašaras šypsojosi Rytė.
– Na, jau ne, vaikeli, dar kokią savaitėlę palauk, sustiprėk. Ir savo bute susitvarkyti reikės, ir užuolaidų, gal ir baldų trūksta. Kad ir dabar galime nueiti pasižiūrėti, ko trūksta, ką reikia nusipirkti, – pasiūlė Ancė.
Rytė apsidžiaugė, nes nieko neveikimas jai buvo kaip bausmė. Darbu galėdavo užimti ne tik rankas, bet ir mintis, todėl vis bandė padėti pusseserėms namų ruošoje, bet tos tik mosavo rankomis:
– Eik, ilsėkis, dar užtektinai pridirbsi savo gyvenime.
Visi trys nusileidę aukštu žemyn atsirakino buvusį Betos butą ir įėjo. Baldai buvo beveik visi, tik jau nebuvo knygų, gėlių, televizoriaus, užuolaidų, kampuose vėlėsi dulkių kamuoliai, kabėjo voratinkliai. Virtuvėje irgi reikėjo gerokai pridėti ranką.
– Tai rytoj galime ir eiti nusipirkti, ko trūksta. Juk reikia ir indų, ir patalynės, nes nieko neturi, – apsidžiaugė būsimu apsipirkinėjimu Ancė.
– Laikykis, mama į savo stichiją papuolė, nepavydžiu tau, – tyliai Rytei į ausį sušnabždėjo Šarūnas.
– Ką ten šnibždatės? Vėl mane apkalbinėjate, – juokais pagrūmojo Ancė, darinėdama spintų duris. – Ką ji, vaikas, supranta, ko reikia. Bet ne bėda, ko truks, visada pas mus gali užbėgti. Aš taip džiaugiuosi, kad tu būsi šalia, – visa išraudusi nuo bėgiojimo Ancė klestelėjo ant sofos. – Ne tiek daug tų pinigų atliko, bet pirmai pradžiai užteks.
Rytė džiaugėsi, kad turės kuo užsiimti, buvo išsiilgusi veiklos. Pavargo nuo savo minčių, nuo nieko neveikimo, nuo savo apatijos. Niekas nedžiugino ir sveikata buvo nekokia, vis svaigo galva, beveik nieko nevalgė. Tarsi atspėjusi jos mintis Ancė pareiškė:
– Valgysi kol kas pas mus, o tai visai sudžiūsi, vieni kauleliai beliko.
– Kad visai nesinori, vis pykina nuo maisto ir skrandį paskauda, – paprieštaravo Rytė.
– Nieko keisto, juk nevalgai. Maitinsiu per prievartą, – nepiktai pagąsdino. – Nueisim kurią dieną pas gydytoją, pažiūrėsime, kas ten su tuo tavo skrandžiu darosi.
Zita DZIDOLIKIENĖ
Nr. 21 (25), 2013 m. gegužės 25–31 d.