25.
Visą savaitę Rytė sukandusi dantis pratinosi vaikščioti viena. Išeidavo į gatvę ir apsidairiusi patraukdavo į vieną ar kitą pusę, kasdien eidavo vis toliau, nors nuolat krūpčiodavo ir dairydavosi. Baimė pamažu rimo, panikos priepuoliai darėsi vis retesni, tačiau vis tiek nesijautė saugiai nei gatvėje, nei namuose, kur užsirakindavo dviem užraktais ir kartais tūnodavo nedegdama šviesos, įsijungdama tik televizorių, kurį jai padovanojo Šarūnas. Ir kai po savaitės susiruošė į naująją darbovietę, nuėjo pėsčia. Autobuse buvo per daug žmonių, ją net šiurpas kratė vien nuo minties, kad kas nors ims ir priglus prie jos važiuojant autobusu.
Visą pusdienį tvarkėsi parduotuvėje, kur dar pusvalandį jai padėjo Marija.
– Ilgai negaliu užtrukti, eisime su vyru pirkti vežimėlio, – trumpai paaiškinusi, kur kas yra, išskubėjo pro duris. Likusi viena Rytė lengviau atsiduso, apsidairiusi sugalvojo perstatyti gėles, sutvarkė puokštes. Prieš pietus užsuko tik dvi mergytės, ieškojusios gėlių mamos gimtadieniui. Išklausinėjusi jų apie mamytę, Rytė surinko puošnią, bet nebrangią puokštę, ir mergytės džiūgaudamos išskubėjo. Pagaliau pasirodė ir savininkė. Jaunyva apvalutė moterėlė, įbėgusi į parduotuvę, žvitriu žvilgsniu permetė naujai išdėstytas gėles ir net rankomis suplojo:
– Gerai tu čia sugalvojai, visai kitaip parduotuvė atrodo. Matau, kad sutarsime, ne tinginė esi. Mano vardas Ieva, o tu, kiek žinau, Rytė esi.
Ieva plepėjo be sustojimo, Rytė net šyptelėjo – šeimininkė jai priminė virėją Ireną, tokią pat paprastą ir mėgstančią pakalbėti.
– Mokėsiu tau tiek, kiek ir Marijai, ar nebus per mažai? – susirūpinusi klausė Rytės. – Patinki tu man, vikriai sukiesi ir skonį turi, matai, kaip gėles sudėstei, visai kitas vaizdas. Marija jau nelabai ir pajudėjo paskutiniu metu. Nesiskundžiu, gera darbuotoja buvo, mokėjo su pirkėjais kalbėtis, bet dabar jai per sunku.
– Ką jūs, – net rankomis sumojavo Rytė, – nesu pratusi prie didelių pinigų, moku apsieiti su mažai…
– Na, ir gerai, – atsipūtė Ieva. – Jei gerai seksis, uždirbsi daugiau, kol kas prekyba prastokai sekasi. Mes čia neseniai įsikūrėme, dar klientūros nuolatinės neturime. Penkerius metus Žalgirio gatvėje kioskelį turėjau, tai kaip iš pypkės ėjosi. Nieko, ir čia įsigyvensime. Svarbiausia, būk mandagi su klientais, akių nedraskyk, nors kartais tokių fifų pasitaiko, kad norisi vazoną ant galvos užmauti. Nebijok, pavyks mums ir čia, nes arti gėlių parduotuvės nėra, niekur nedings, ateis pas mus gėlių pirkti. Taip kad nesijaudinam, – apsisukusi ant vienos kojos, išlėkė palikusi tik salstelėjusį kvepalų kvapą.
Ir tikrai kasdien pirkėjų radosi vis daugiau. Rytė pagaliau apsiprato su žmonėmis, nekrūpčiojo atsiveriant durims, tik kartais minioje šmėstelėjęs veidas vis dar priversdavo susigūžti. Neramino tiktai vis pasikartojantis silpnumas, kai nei iš šio, nei iš susvaigdavo galva, nutirpdavo visas kūnas. Ancė ragino eiti pas gydytoją, pasidaryti tyrimus, bet Rytė vis atidėliojo, motyvuodama tuo, kad nėra laiko, o iš tikrųjų širdies gilumoje baiminosi išgirsti ką nors bloga. Niekada anksčiau nesirgusi jokia sunkesne liga, išskyrus lengvą peršalimą, po pastarojo savo buvimo ligoninėje pradėjo įsivaizduoti baisiausias diagnozes. Todėl ir nėjo pas gydytojus, stengėsi nuslėpti savo negalią.
Pamažu atsirado ir nuolatiniai pirkėjai. Greta esančios įstaigos sekretorė pirko gėles kas trečia diena.
– Mano viršininkas labai mėgsta gėles, bet tik, neduok Dieve, bus apvytusios… – net pasipurtė jauna kaukazietiškų veido bruožų juodakė mergina. – Labai jau tvarkingas ir smulkmeniškas jis, valytojos vargsta pas mus, nes ryte atėjęs kiekvieną dulkelę pastebi. Bet šiaip tai geras žmogus.
Dažnai užsukdavo ir jaunas aukštas vyriškis, kuris pirkdavo tik rožes. Rytė sužinojo, kad jas dovanoja savo sužadėtinei. Rytė labai gailėjo senyvos moteriškės, kuriai vis sutaisydavo gedulingą pintinėlę į kapines, kuriose buvo atgulęs jos vyras.
– Koks žmogus buvo, – braukdama ašaras pasakojosi Rytei. – Ir sveikas, ir darbštus, o jau dainuodavo… Tik šešiasdešimt peržengė, ir viskas, nebėra…
– Tikrai galėjo dar gyventi ir gyventi, – pritarė Rytė. – Kas nutiko?
– Oi, vaikeli, kas šiais laikais dažniausiai nutinka… Vėžys, trys mėnesiai – ir nėra mano brangiausio. Tai vis ir einu į kapines, pasikalbu ten su juo, lyg ir lengviau pasidaro, – guodėsi moteris.
Rytė prisiminė Betą. „Kažin kaip ji? – sukrebždėjo mintis. – Reikės iš šeimininkės Gražinos telefoną sužinoti, ji tai tikrai žinos apie Betą. O gal jau ir jos nėra“, – nuliūdo Rytė.
Vieną kartą užsuko ir tyrėjas, vedęs jos bylą. Pasišaipęs, pasivaipęs tik pareiškė, kad byla dar aiškinama, ir vėl dingo. Rytė tik karčiai nusijuokė, netikėjo, kad kas nors išspręs ją. Kai pasakė mačiusi savo skriaudiką, tyrėjas tik nusijuokė:
– Tokių kaip tu ne viena ir ne dešimt. Kasdien kažkurią pavėžina, o paskui vaikykis vaiduoklius. Pačios sėdate į automobilius, pačios provokuojate savo trumpais sijonais, tai ko čia skųstis…
Rytė net išbalo nuo tokių įžeidinėjimų, bet nieko nesakė, nes matė, kad beprasmiška ką nors aiškinti.
Kai kas pradėjo jau ir puokštes užsakinėti. Darbo daugėjo, bet vis tiek atsirasdavo laiko ir knygą paskaityti, ir žurnalą pavartyti. Rytė mėgo savo pirkėjus, nors buvo keletas žmonių, kuriuos aptarnaudavo tylėdama, nes negalėjo pakęsti jų pasipūtimo ir arogancijos. Žinojo, jei pasakys ką nors, neįtiks, bus apskųsta šeimininkei.
Kol kas dirbo be laisvų dienų, šeimininkė nesiūlė, o ji nedrįso paprašyti, bet vieną dieną įsidrąsino:
– Gal galėčiau išeiginę dieną rytoj pasiimti? – nedrąsiai paklausė šeimininkės. – Reikalų visokių susikaupė.
– Vaje, kokia aš varna, nepasakiau tau, kad duosiu tau dvi laisvas dienas per savaitę, pati padirbėsiu ar mano dukra ateis, – nusišypsojo Ieva. – Tu vis tyli, o aš per savo darbus ir pamiršau. Tik pranešk iš anksto, paskambink ir kada reikia pasiimk laisvadienį. O rytoj mano Vida padirbs. Tu tik nesigėdink, sakyk, ko ir kada reikia, netylėk, ne žvėris aš koks, viską suprantu. Tu jauna ir išeiti reikia, ir pasilinksminti, pati jauna ne pėsčia buvau, žinau.
Rytė linksmintis visai nenorėjo, bet reikėjo su Ance prie mamos kapo nuvažiuoti. Todėl, pasidariusi gražią puokštę iš baltų kardelių, patraukė pėsčia namo, vis pasidairydama į parduotuvių vitrinas. Vakarėjo, bet dar buvo šviesu. Oras jau kvepėjo rudeniu, buvo gaivu, visai ne taip kaip vasarą, kai neturėjau kur dėtis nuo kaitros ir dulkių.
Praeiviai skubėjo po darbų namo, stumdėsi, todėl Rytė slinko šaligatvio pakraščiu arčiau pastatų, kad jos nestumdytų. Kai kažkas sugriebė už rankos, net suakmenėjo. Atsisukusi pamatė baltuojančią Martyno šypseną.
– Ko tokia užsisvajojusi? Kur skubi?
– Namo, po darbo, – atsigavo pagaliau Rytė.
– Girdėjau, kad tu dabar mieste gyveni, – nepaleido jos rankos Martynas. – Gal einame kur nors kavos išgerti.
– Kad skubu namo, – gana šiurkščiai ištraukė ranką Rytė.
Martynas nustebęs žiūrėjo į ją.
– Neatrodė, kad skubėtum.
– Nenoriu aš niekur eiti, pavargau, – išraudusi teisinosi Rytė.
– Taip ir sakytum, – tiriamai į ją pažvelgė Martynas. – Einame, nors palydėsiu šiek tiek, seniai mačiau. Ech, gera vasara buvo, – atsiduso. – Prisimeni, kaip mane plaukti mokei? Gaila, taip ir neišmokau. Nieko, ateis kita vasara, vis tiek turėsi išmokyti. Girdėjau, kad išėjai iš Zuzanos. Kas ten atsitiko?
– Nenoriu apie tai net kalbėti, – atšovė Rytė. Tačiau pamažu išpasakojo, kodėl teko išeiti iš senojo darbo.
– Tai aferistė, tai karvė, – Martynas net nusikeikė. – Aš pasirūpinsiu, kad tau atiduotų pinigus, dantyse įsikandusi atneš.
– Nereikia, Martynai, neprasidėk tu su ja, kažkaip nepatogu. Juk jūs visi su Alvina draugaujate, Aras…
– Tik nereikia, – Martynas nusispjovė, – šuo jai draugas, o ne aš. Tegul mane mafijozu, galvažudžiu vadina, bet ir vagis gali garbingas būti, o tos dvi….
– Tiek to, – stengėsi nukreipti kalbą nuo nemalonios temos Rytė. – Geriau pasakok, kaip tu, kaip Aras…
– Na, apie savo gyvenimą nelabai ką galiu pasakoti, tau bus sveikiau mažiau žinoti, – nusijuokė Martynas. – O Aras… Tos dvi bobos spaudžia ženytis, o Aras vis atbulas ir atbulas. Beje, ko nėjai pas Dianą dirbti, ten nors gerus pinigus būtum užkalusi. Kai Diana sužinojo, kad išėjai iš Zuzanos, ieškojo tavęs, bet dingai kaip į vandenį. Ji iš tavęs tokį modelį būtų padariusi!
Rytė klausėsi Martyno ir pati savimi stebėjosi, koks baisus jis jai iš pradžių pasirodė, o iš tikrųjų visai nieko, paprastas vyrukas. Na, ir kas, tegul jį vadina mafijozu, bet jis toks draugiškas, linksmas.
– O galėjai pas mane namų tvarkytoja būti, – visai rimtai dėstė Martynas, – tokia freken Bok, žinai, ta, kur pas Karlsoną buvo…
Kai prie sankryžos atsisveikino, Rytė vis dar šypsojosi, ją nuoširdžiai prajuokino jo šiurkštoki, bet nepikti pasišaipymai iš praeivių.
– Dabar žinau, kur tu dirbi, tai ateisiu pas tave gėlių pirkti, – atsisveikindamas tarė Martynas. – Iki, gražuole.
Zita DZIDOLIKIENĖ
Nr. 23 (27), 2013 m. birželio 8–14 d.