29.
Rytę pažadino saulė, plieskianti tiesiai į akis. Pro pravirą langą kvepėjo šviežiai nupjauta žole, o paukščių klegesys buvo toks, kad atrodė, jog susirinko visas orkestras su ne visai suderintais savo instrumentais. Išlipusi iš lovos, prišoko prie atviro lango. Visa Jono ir Gražinos sodyba buvo kaip ant delno. Jonas, užsidėjęs dalgį ant pečių, lėtai, vis pastabčiodamas ir apsidairydamas, žingsniavo tolyn į laukus, kažkur link tvenkinio skubiai nutrepeno jo vikri mamytė. Buvo dar anksti, saulė tik per porą sprindžių virš netoliese esančio beržynėlio kybojo, bet sodyboje gyvenimas jau virte virė. Skubiai įšokusi į rūbus ir pasistvėrusi rankšluostį Rytė nuskubėjo prie tvenkinio praustis. Vanduo jau gėlė rankas, bet nusiprausus, rodėsi, pasaulis nušvito dar ryškesnėmis spalvomis. Rytas jau buvo rudeniškai vėsokas, bet kopianti aukštyn saulė ir dangus, apmėtytas retais plonais debesų kuokšteliais, žadėjo giedrą dieną. Grįždama nuo tvenkinio sutiko Jono mamą. Prijuostės sterblėje nešėsi pririnkusi darže rasotų agurkų, pomidorų, daržovės atrodė tokios šviežios ir skanios, kad Rytė net seilę nugurkė.
– Labas rytas. Ko tu, dukrele, tokia ankstyva? Reikėjo pamiegoti dar, – raukšlių spindulėliai pasklido nuo gerų pablukusių akių.
– Kad nesimiega, močiute, šitoks gražus rytas. Aš įpratusi anksti keltis. Gal padėti reikia?
– Ką tu, ką tu, – sumosavo rankomis senutė. – Ilsėkis, kur jau matyta, kad svečią į darbą įkinkytume.
– Tai kad nesu pavargusi, be to, man nuobodu, kai nieko neveikiu, aš taip nepratusi.
– Einam į virtuvę, jeigu jau taip nori, pusryčius gaminsim, – močiutė vėl paskleidė juoko raukšlelių vėduoklę.
Virtuvėje jau sukinėjosi Gražina.
– Ko tu, martele, tokia ankstyva? – susirūpino senutė.
– Jonukui užkąst paruošiau, jis nori iki pietų pabaigti pievą šienauti, – šypsojosi Gražina. – Be to, ir sūnelis šiandien anksti valgyti paprašė. Nenuoramos tie mano vyrai. A, mamyt, jau bulvių priskutau, sakau, gal cepelinų išsivirsim.
– Gerai, vaikeli, o aš bėgu, dar krapų priskinsiu, reikia agurkus raugti. Kad ją galas, tą mano atmintį, vis pamirštu ir pamirštu, kelis kartus reikia į tą pačią vietą grįžti, – tursendama pro duris bambėjo senoji.
Gražina susirūpinusi žvelgė iš paskos senajai moteriškei.
– Gaila man jos, dar prieš metus tokia greita, tokia vikri buvo… Nesakyčiau, kad dabar nejudri, bet su atmintim vis blogiau, kartais bijau jai ir Mykoliuką palikti, bet kaip pasakysi – senutei širdis plyštų, ji taip vaiką myli, – nerimavo Gražina. – Kartais abu reikia saugoti, o kartais mamytė tokio šviesaus proto, kad pavydėti galima.
– Gerai tau, Gražina, – pavydžiai atsiduso Rytė, – vyras myli, anytą turi auksinę, sūnelis sveikas – ne kiekvienai tokia laimė išpuola.
– Oi, Rytele, ne kiekvienai ir išgyventi tiek reikia, kaip man, – atsiduso Gražina. – Tau irgi nuo gyvenimo yra kliuvę, bet, patikėk, ateina laikas, ir gyvenimas veidu į tave atsisuka. Aš irgi maniau, kad jau viskas, nugyvensiu gyvenimą kaip susiraukšlėjusi senmergė, be šeimos, be vaikų, o va, ir apsivertė viskas. Visada norėjau šeimos. Mano tėvai išsiskyrė, kai dar vienuolikos neturėjau, vėliau į namus atėjo patėvis. Po poros metų jis mane bandė išprievartauti, tik mama nepatikėjo, sakė, kad pati prie jo lendu. Išėjau iš namų, šiaip taip išgyvenau, pas tėvą pinigų prašinėjau, paskui dirbti pradėjau, kirpėja išsimokiau. O su mama ir dabar nebendrauju, net nežinau, kur gyvena, iš mūsų kaimo jiedu išsikėlė kažkur. Ai, tiek to, ko mes čia nuo pat ryto graudulingas kalbas vedžiojam. Eitum po sodą pasivaikščioti, uogų pasiskintum. Gale namo labai skanios kriaušės prinokusios.
– Ne, aš noriu ką nors veikti, pati žinai, kad nemoku ir nemėgstu laiko veltui leisti.
– Tada imk peilį ir supjaustyk daržoves salotoms, – nusijuokė Gražina.
– O kaip jums čia sekasi, atrodo, minėjai, kad kaimo turizmu užsiimate ar ūkininkaujate?
– Kaip ir visiems šiandien, – numojo ranka Gražina. – Buvo vasarą čia tų poilsiautojų, bet ne tiek, kiek anksčiau būdavo. Iš šito biznio neišgyventume, bet auginame ožkas, kurios gana populiarios, jų pieną jaunos mamos perka, jis vaikučiams labai sveikas. Savo paukščiai, savo daržovės, pienas, kiaulių auginame, taip ir verčiamės. Aišku, ir dirbti daug reikia. Su namų ūkiu susitvarkom patys savo jėgomis, bet laukuose tai tenka ir samdyti, patys nespėjam. Ir aš negaliu nuo Mykoliuko atsitraukti.
– Nenorėtum auklę samdytis?
– Net neužsimink Jonui, nė iš tolo, – atsiduso Gražina. – Sako, tu sėdėk su vaiku, aš viską padarysiu. Tik kad gaila į jį žiūrėti, kaip galuojasi, visai sveikatą pabaigs. Kaip tau ten, darbe, ar neskriaudžia šeimininkė?
– Ieva labai gera, sutinkam mudvi, – pasidžiaugė Rytė. – Štai ir dabar išleido porai dienų, sakė, pati padirbs.
– Kaip nepadirbs, – šyptelėjo Gražina, – juk be išeiginių dirbi. Bijo prarasti tokią darbuotoją.
– Kad ir nenoriu tų išeiginių, tik tiek, kad pradėjau mokytis siūti, siuvamąją mašiną įsigijau.
– Matai, o man nepatinka siūti, aš geriau po daržą, po laukus ar valgyti pagaminsiu. Stovi ir pas mus gera siuvamoji, guli medžiagos nuo seniai, reikia paklodes apsiūti, daug ką reikia, tik vis laiko neturiu, – Gražina nusijuokė. – Ką ten laiko – aš jo į valias dabar turiu, tik kad rankos nekyla, darbas nepatinka.
– Rodyk, – pakilo nuo kėdės Rytė.
– Ką rodyti? – išpūtė akis Gražina.
– Na, kur ta tavo siuvamoji, duok man – tuoj pat atsiūlėsiu tas tavo paklodes. Žinok, be darbo pikta darausi, – juokais pagrasino Rytė.
Rytė išsinešė siuvamąją į lauką, pasidėjo ant stalo po sena obelimi ir ėmėsi darbo. Po pusvalandžio tvarkingai sulankstytų paklodžių krūvelę nunešė į kambarį.
– Gal dar ką reikia pasiūti? – vėl kibo prie Gražinos. – Gal tau persiūti ką nors reikia?
– Gal ir reikia, – nedrąsiai pratarė Gražina. – Po gimdymo pastambėjau, tai daugelis drabužių man netinka, ankštoki pasidarė.
– Žinai, kaip padarom, – greitai nusprendė Rytė, – aš tave pamatuosiu ir galėsiu tavo rūbus namo paimti, vis tiek vakarais nieko neveikiu. Sesija dar toli, taip kad laiko į valias. O dabar duok kokį medžiagos gabalą, gražią prijuostę tau sukurpsiu.
Iš gėlytėmis pamarginto kartūno Rytė pasiuvo puošnią prijuostę, puoštą raukiniais, ant kišenės net aplikaciją prisiuvo, iškirpusi iš skiautės du raudonus obuolius su žalsvais lapeliais.
– Tu tikras talentas, – gėrėjosi Gražina ir iš karto pasipuošė nauja prijuoste. – Ir dirbi labai greitai.
Pavalgiusios pusryčius ir suruošusios viską pietums, abi sulindo į rūbinę, iš kur Gražina traukė sukneles, sijonus, palaidines, viską matavosi ir skirstė į krūveles. Tų rūbų, kurie ankšti, krūvelė buvo gerokai didesnė.
– O šituos jau reikia išmesti, – paspyrė koja irgi ne mažesnę krūvą.
– Ką tu, – šokosi Rytė, – duok juos man, aš tau tokių rūbų sukurpsiu…
– Gerai, gerai, imk, – nuolaidžiai šyptelėjo Gražina, – imk tu juos ir siūk ką nori, man nereikia, aš rūbų ir taip neturiu kur dėti.
– Gerai, ačiū tau, o šituos aš paimsiu namo ir pataisysiu tau, matysi, bus kaip nauji, – džiūgavo Rytė.
– Neliksiu skolinga, nenoriu, kad dykai dirbtum, aš atsilyginsiu.
– Ką tu čia kalbi, – vos ne iki ašarų įsižeidė Rytė, – aš tau kaip draugei, o tu… Be to, man patinka siūti, čia man kaip praktika bus.
– Nepyk, tikrai nenorėjau įžeisti, – apsikabino ją Gražina. – Kaip tu nori. Bet užtai turėsi pas mus dažnai atvažiuoti. Čia ne tik vasarą, bet ir žiemą labai smagu, su rogėmis važinėjamės.
– Be abejo, atvažiuosiu, pas jus tiesiog rojus, – džiūgavo Rytė. – Gaila, kad jau šiandien reikia namo važiuoti, bet ką padarysi. Žinai, mano svajonė – tai toks darbas, kad pati sau viršininkė būčiau, kad niekas man nekomanduotų.
– Kas gi nenorėtų tokio darbo, – nusijuokė Gražina. – Aš, nors ir mėgstu savo darbą, bet į tą grožio saloną, kur dirbau, grįžti nenorėčiau. – Ir su pasididžiavimu pridūrė: – Merginos sakė, kad buvusios klientės vis klausinėja, kur aš dingau, teiraujasi net mano telefono. Jonukas žada, kai paaugs Mykoliukas, nuosavą saloną man įkurti. Bet, žinai, aš net nenorėčiau į miestą grįžti, čia tokia ramybė, toks gerumas, kad niekur iš čia eiti nenoriu.
Gerokai įdienojus iš laukų grįžo Jonas. Gražina, pamaitinusi Mykoliuką, iš laukų parsivedė anytą.
– Jau jūs, mama, visai, – nepiktai barėsi, – neieškok jūsų, tai ir nevalgytumėte visą dieną.
– Tai kad nenorėjau, dukrele, – gynėsi senutė, – kiek čia mano amžiuje to valgio reikia. Bedirbdama net ir nepastebėjau, kaip laikas prabėgo, bet užtat žoles iš patvorių išroviau.
Vakare atvažiavo Šarūnas, sakėsi skubantis, bet Jonas vis tiek iškrapštė jį iš mašinos, sodino prie stalo, vertė valgyti.
– Kur tai matyta, kad žmogus iš mūsų namų nevalgęs išeitų. Juk po kelionės, o ir namie dar kada būsite.
Prikrovę du didelius krepšius lauktuvių, nuo kurių niekaip nei Rytei, nei Šarūnui nepavyko atsiginti, išleido juos namo. Prieš pat išvažiuojant Gražina atitempė dar vieną krepšį.
– Čia Ancei perduok, – atsikvėpė uždususi. – Ir neprieštarauk, viskas, važiuokit.
Zita DZIDOLIKIENĖ
Nr. 25(29), 2013 m. birželio 22–28 d.