40.
Bėda visada pasirodo nelaukiama, be to, niekada neateina viena – tuo Rytė įsitikino tik įžengusi į namus. Tiksliau, pirmiausia užsukusi pas Ancę. Jau net nuo paties ryto ją kamavo kažkokia ne itin gera nuojauta. Todėl atsirakinusi duris net nelabai nustebo nieko neradusi namuose. Suprantama, kad Ancės dukros buvo pasklidę po pasaulį, Šarūnas kažkokiais reikalais išvykęs į Romą, bet kur Ancė? Miegamajame draikėsi bet kaip išmėtyti rūbai, ant spintelės prie lovos paskleisti vaistai, švirkštai. Net nutirpusi, pagauta blogos nuojautos Rytė sudribo ant lovos, bet vėl pašokusi bėgo į kitus kambarius, virtuvę, kur krito į akis ant stalo gulėjęs raštelis su vieninteliu adresu „Centrinė ligoninė“. „O, Viešpatie!“ – išsigandusi garsiai šūktelėjo ir, apimta panikos, puolė pro duris. Drebančiomis rankomis šiaip taip atsirakino savo butą ir, numetusi daiktus, išsitraukė telefoną. Suradusi telefonų knygoje ligoninės numerį, apmirusia širdimi laukė atsiliepiant.
– O kas jūs tokia būsite? – paklausus apie Ancę nuskambėjo piktas moteriškas balsas. – Pašaliniams mes informacijos nesuteikiame.
– Aš ne pašalinė, aš dukterėčia, nežinau, kas atsitiko, – drebančiu balsu pralemeno Rytė. – Parvažiavau namo ir radau raštelį, kad…
– Insultas, – taip pat piktai atrėžė kažko įširdusi moteriškė. – Keturiolikta palata.
Vos ne klupčiodama Rytė puolė į gatvę, pasigavo taksi ir važiuodama ramino save tik viena mintimi, kad teta gyva, nes guli palatoje, o ne lavoninėje.
Ancė gulėjo viena dvivietėje palatoje. Pramerkusi akis bandė pajudėti, bet tik bejėgiškai kilstelėjo vieną ranką ir sunkiai iš savęs išspaudė:
– Matai, kaip…
– Nešnekėkit, jei sunku, – pripuolusi Rytė glostė rankas. – Vėliau papasakosite, kai galėsite, svarbu, kad… Paskambinsiu šiandien Šarūnui ar kuriai iš mergaičių…
– Ne, ne… – net sumosavo ranka Ancė. – Nesakyk nieko…
Kalbėjo sunkiai, tarsi voliodama burnoje žodžius, bet kalbėjo.
– Einu aš pas gydytoją ir tuoj grįšiu, – pašokusi Rytė išbėgo ieškoti gydytojos.
– Nieko jau, nieko, – ramino Rytę geraširdė storulė gydytoja. – Viskas bus gerai. Jūs dukra?
– Ne, aš dukterėčia, dukros išvažiavę, bet ji man kaip mama. Aš buvau išvažiavusi, bet grįžau, ir štai…
– Laimei, kad, pasijutusi blogai, pajėgė išsikviesti greitąją pagalbą. O šiaip tai tikrai viskas linksta į gerą pusę. Dar palaikysime šiek tiek ligoninėje, stebėsime, bet šiuo metu pavojus negresia.
Lengviau atsidususi Rytė grįžo į palatą.
– Viskas bus gerai, gydytoja sakė, – jau nuo durų džiugiai pareiškė Rytė. – Pataisys jus ir važiuosime namo. Bet dar truputį turėsite čia pabūti.
– Tu važiuok, pailsėk, – Ancė sunkiai tarė žodžius. – Aš miegosiu.
Grįžusi namo Rytė ilgai galvojo, kuriai iš dukterų skambinti, nenorėjo išgąsdinti, bet nepasakyti irgi negalėjo. Pirmiausia bandė prisiskambinti Šarūnui, bet niekas neatsakė į skambutį.
– Rytoj paskambinsiu, – nutarė eidama miegoti.
Kitą rytą, jau būdama darbe, prisiskambino Šarūnui, nusakė padėtį, ir abu nutarė, kad nėra ko gąsdinti seseris.
– Ir tau nėra ko skubėti, – nuramino jį Rytė, – ji tikrai neblogai jaučiasi, aišku, nevaikšto, gydytoja sakė, kad kairė pusė paralyžuota, bet mano, kad atsistatys. Na, gal ne visiškai, bet vis tiek…
– Kiek kartų aš jai sakiau, kad nueitų pasitikrinti sveikatą, bet ką tu jai padarysi, kaip mažas vaikas užsispyrė… – širdo Šarūnas. – Bet, kai grįš, jai tikriausiai reikės priežiūros, tada gal kuri iš seserų galėtų. Ar kokią moteriškę reikės ieškoti.
– Nesirūpink, kol kas nieko nereikia, aš po darbo pas ją kasdien nueisiu. Paleisti tai jos tikrai dar greitai nepaleis, paskui matysime, – ramino jį Rytė. – Tu tik nesijaudink, viskas bus gerai, taip gydytoja sakė. Tik turės labiau pasisaugoti.
Į darbą Rytė ėjo nepailsėjusi, tarsi net nebuvo tų kelių laisvų dienų, ir vis galvojo, kaip reikės tvarkytis, kai Ancę išleis iš ligoninės. „Ai, vis kaip nors susitvarkysime“, – ramino save, tikėdama, kad viskas bus gerai. Darbe irgi laukė nelabai malonios naujienos. Ieva apsiverkusi sėdėjo parėmusi galvą, vartydanma kažkokias sąskaitas.
– Tikrino čia visus popierius mokesčių inspekcija, kažkas savo liežuvį pakišo, įskundė. Nieko per daug nerado, bet vies tiek prikibo ir baudą įsūdė. Kaip gi be to? Tai tas blogai, tai tas negerai, lyg būtume didžiulė firma ar verslininkai kažkokie. Nesuprantu, kam skersai kelio perėjau… – rypavo Ieva, negalėdama nurimti. – Sužinosiu vis tiek, kas tai padarė, į snukį trenksiu.
Nuotaika buvo sugadinta visai dienai, ir nors ir kaip Rytė stengėsi šypsotis pirkėjams ir elgtis lyg niekur nieko, kai kurie net paklausdavo, kas atsitiko.
– Nieko, tikrai nieko, – šypsodamasi tikino Rytė, bet, matyt, šypsena buvo tokia dirbtina, kad paklausęs tik pakraipydavo galvą.
Rytei prasidėjo tikras maratonas. Šiaip taip atsikankinusi darbe, kuris dabar neteikė jokio džiaugsmo, nes visos mintys buvo ten, ligoninėje, po darbo bėgo į parduotuvę, ieškojo, ką nupirkti tetai, paskui vėl skubėjo į ligoninę, kur pasėdėdavo gerą valandą, šaukšteliu sumaitindavo vakarienę, sugirdydavo sultis ir tik Ancei užmigus išeidavo namo. Šarūnas skambindavo kasdien, ir Rytė stengėsi žvaliai kalbėti, neišsiduodama, kad jau pavargo. Nebuvo laiko nei siūti, net ir mokslams neištaikydavo nė minutės, nors buvo parsinešusi iš bibliotekos nemažą krūvelę knygų. Bandydama atlikti mokslo užduotis knapsėdavo prie stalo, kol metusi viską nerdavo į lovą, kad iš ryto vėl įsisuktų į kasdieninę karuselę. Pagaliau neiškentusi išsiprašė iš Ievos pietų pertraukos, per kurią bent suspėdavo apsipirkti, kad po darbo galėtų eiti tiesiai į ligoninę, kuri bent jau tik už dviejų stotelių buvo.
Pagaliau po trijų savaičių Ancė jau pajėgė sėdėti, bandė pati viena ranka pavalgyti, nors ir pusę ant savęs išlaistydama, tačiau abi džiaugėsi, kad sveikata lėtai, bet taisosi. Ir Rytei pasidarė lengviau, gal tiesiog jau priprato prie nuolatinio skubėjimo, be to, jau ir Ancės dukroms atsargiai pasakė, neminėdama, kad buvo labai blogai, tad patarė nesiskubinti į namus, ji puikiai susidorojanti. Žinojo, kad ir jos visos be galo darbščios, bet nenusisekę šeimyniniai gyvenimai jas taip pat verčia dirbti neskaičiuojant nei valandų, nei dienų.
Pagaliau atėjo diena, kai Ancę buvo galima paiimti iš ligoninės. Dar sunkiai vaikščiojo pasiremdama lazdele, tapo pikta, nervinga, nes nepakentė tokios savo būklės. Įpratusi visą gyvenimą viską daryti pati, darėsi nekantri, net užrikdavo, nors paskui ašarodama atsiprašinėdavo Rytės. O į Šarūno pasiūlymą pasamdyti moterį jai prižiūrėti šokdavo piestu.
– Nepakęsiu savo namuose kažkokių bobų, – vis dar sunkiai kalbėdama pareikšdavo. – Dar to man betrūko, net nebandykit. Aš jau ir pati galiu užpakalį nusivalyti, tarnaičių man nereikia.
Dažnai ir Rytės pagalbos kratydavosi, viską stengėsi atlikti pati, tik kad nei rankos, nei kojos dar nelabai klausyti norėjo. Bet Rytė džiaugėsi jau ir tuo, kad kai prigamindavo maisto ir suvyniodavo jį, kad neatšaltų, jau nereikėjo tetos valgytdinti. Sunkiai, bet pavalgydavo ir Rytei parėjus belikdavo tik sutvarkyti išdrabstytus maisto likučius. Žinoma, ir tai pati Ancė bandė sutvarkyti, bet kai besilenkdama pakelti nuo gringų duonos gabalėlį parpuolė, Rytė griežtai jai uždraudė ką noras dirbti, pagąsdino, kad išveš į ligoninę. Todėl Ancė ir leido dienas prie televizoriaus, anksčiau nemėgusi ašaringų serialų, dabar žiūrėdavo beveik visus iš eilės, o vakare Rytei perpasakodavo juos, kartais net ašarą nubraukdama.
– Man tie visi veikėjai lyg ir savi tapo, kaip kokie giminės, – pati iš savęs šaipėsi Ancė. – Atrodo, kad seniai visus pažįstu, lyg kartu būtume gyvenę. Tu matai, kai pagalvoju, tai visur tie žmonės vienodi ir bėdos panašios. Užtat turbūt žmonės ir sėdi prie tų serialų, nes savo gyvenimus daugelis juose suranda. Bet jau ir nuo jų pavargau, norėtųsi į lauką, į gatvę išeiti, kokio nors darbo nusitverti. O dabar ką? Tik į balkoną iššliaužiu, pasidairau ir – vėl atgal. Pusė žmogaus iš manęs beliko. Neduok tu, Dieve, niekam tokios bėdos daržove būti…
– Ką jūs, teta, kokia iš jūsų daržovė? – pyko Rytė. – Juk ir vaikščiojate, jau ir ranka atsistato po truputį.
Kiekvieną dieną Rytė sąžiningai masažuodavo tetos kūną, ypatingą dėmesį skirdama dar sunkiai valdomai kairei rankai. Stebėjosi tetos užsispyrimu ir tvirtumu, su kuriuo ši stengėsi nepasiduoti ligai.
– Ir iš kur, teta, pas jus tiek valios? – stebėjosi Rytė, pamačiusi su kokiu atkaklumu sukandusi dantis Ancė mankština savo kūną.
– Vaikeli, aš kaimo žmogus, pripratusi prie darbo. Kokia nors miesto poniutė jau gal ir nugeibusi nuo tokios ligos būtų, – visai rimtai aiškino Ancė. – O ir padermė mano stipri, žiūrėk, mamelė iki pat mirties bėgte bėgiojo ir tėvelis drūtas buvo, tik kad tas šnapsas prakeiktas, todėl ir paskendo, mat girtas maudytis nuėjo. O šiaip mes visi tokie neparmušami.
– Bet kartais ir neparmušamus parmuša, – nusijuokė Rytė. – Gerai, kad nepasiduodate.
– O, Rytute, juk ir tu iš mūsų giminės. Ar tau stiprybės neužtenka? Kita irgi būtų palūžusi nuo to, ką iškentei, o tu tiek ištvėrei. Nuo pat vaikystės, – Ancė nusibraukė ašarą. – Mes, šios giminės moterys, jau tokios, niekas mūsų neima: nei badas, nei maras, vis pavyksta į paviršių išsikapstyti. Žinoma, gali virkauti sėdėdama namuose ir nieko nedaryti, bet kam nuo to geriau? Manai, aš nenorėjau verkti supratusi, kas man nutiko, bet nė velnio! Viena sau pamaniau, jau aš tai nepasiduosiu ir – ką! Va, jau vaikščioju, o ateis laikas ir šoksiu, matysi.
Rytė džiaugėsi tetos optimizmu. Niekada nesusimąsčiusi apie savo gyvenimo bėdas, stūmė dienas lyg iš inercijos ir tik dabar, po Ancės žodžių, pagalvojo, kad ši teisi. Juk ir ją pačią gyvenimas nuo mažens gerokai palamdė – gerianti motina, darbas pas svetimus, tarnystė pas Zuzaną, motinos mirtis, pagaliau tai, kaip buvo išvyta iš Zuzanos namų… O patį baisiausią nutikimą tą naktį miške stūmė nuo savęs kuo toliau, tarsi bandydama nukišti kažkur giliai giliai į atminties užkaborius, stengėsi apie tai negalvoti, neanalizuoti, nes tada pasijusdavo labai blogai.
– Jūs teisi, teta, reikia pačiam žmogui prieš viską atsilaikyti, bet, manau, kad jeigu bėdoje liksi vienas, gerai nebus, – susimąsčiusi pratarė Rytė.
– Aš ir nesakau, kad gerai. Žmogus negali būti vienas, kiekvienas iš mūsų nors turime, į ką galime atsiremti. Šį kartą tu – mano stipriausia atrama, – giliai atsiduso Ancė. – Ką be tavęs būčiau dariusi?
– Ką jūs, teta, jūsų pačios stiprybės ir jums, ir man, ir dar dešimčiai pakaktų, – nusijuokė Rytė.
– Gal ir tavo teisybė, – palingavo galva Ancė. – Gerai jau, baikim tas savo pagrabines mišias, geriau einame ką nors skanaus pasigaminkime.
Zita DZIDOLIKIENĖ
Nr. 29(33), 2013 m. liepos 20-26 d.