Pagrindinis > Kitos temos > Kūryba > Jonvabalių naktys (Tęsinys)

Jonvabalių naktys (Tęsinys)

 

48.

– Grožybė kokia, – dūsavo Ancė, įsupta į didelius kailinius, sėdėdama rogėse. Ir iš tikrųjų: apsnigti laukai, apšerkšniję medžiai atrodė tarsi iš seno atviruko. Rytė sėdėjo tylėdama, lūpomis klajojo lengva šypsena, ji buvo pasiilgusi kaimo, jo žmonių paprastumo, nors ir suvokė šių dienų realybę – nėra kaime ką veikti. Važiuojant kalbėtis nesinorėjo, šaltis spaudė visai žiemiškai, todėl visi trys sėdėjo įsmukę į kailius ir tik tylomis grožėjosi žiemos nutapytais paveikslėliais.

Gražina su motinėle jau buvo grįžusios iš bažnyčios ir sutiko viešnias išskėstomis rankomis. Skubiai nurengę vedė, sodino prie gausiai nukrauto stalo, net privertė ir Rytę išgerti mažytį stikliuką, pasak Jono mamos, „širdies lašų“. Rytė net pasipurčiusi iš pasibjaurėjimo užsimerkusi nurijo žolelėmis kvepiantį gurkšnelį ir nustebusi pajuto, kaip sušilo viduje ir atsileido kaustęs šaltis. Net ir Ancė, numojusi į savo ligą, drąsiai užsivertė stiklelį.

– Jeigu jau širdies lašai, tai ko neišgerti, – nusijuokė ji. – Tikrai nepakenks.

Tik mažasis Mykoliukas miegojo, visai nepaisydamas nei šventės, nei triukšmo, nors visi klegėjo, pasakojo įspūdžius, mat nors kartais ir susiskambindavo, bet ar viską papasakosi telefonu. Kai Jonas išbėgo apeiti gyvulius, o Ancė su Jono mamyte nuslinko apžiūrėti senosios verpalų ir mezginių, Rytė neiškentusi papasakojo Gražinai apie Martyną. Apie tai, kad slapstėsi pas ją, tik nutylėjo apie jo, jos manymu, kvailą pasiūlymą tekėti už jo. Gražina visai nenustebo, pasirodo, apie tai buvo rašyta spaudoje, ir iš tikrųjų: tik kažkas norėjo pakišti Martyną.

– Kad tu ir drąsi, – nusijuokė Gražina. – Ką žinai, gal jis žmogų nužudė ar ką apiplėšė, o ėmei ir įsileidai!

– Nėra jis toks baisus, kaip apie jį šnekama, – raustelėjo Rytė. – Vasarą prie ežero atvažiuodavo, kai dar pas Zuzaną gyvenau, sykiu maudydavomės, visai normalus vyrukas.

– Apskritai kas ten žino, apie visus prikalbama tiek, kad teisybės ten būna tik katino ašaros, – susimąsčiusi atsiduso Gražina. – Manai, aš nežinau, ką apie mane šnekėdavo? Net ir tos pačios vadinamos draugės pasistengdavo papilti pamazgų. Nesuprantu, kuo aš joms kliuvau. Nors ką ten aš, jos ir viena apie kitą tiek papasakodavo, kad net šlykštu klausytis būdavo.

– Bet kaip tu taip ilgai su jomis ištvėrei, tu gi visai kitokia nei Alvina ar Diana? – stebėjosi Rytė. – Jeigu man žmogus nepatinka, aš stengiuosi kuo mažiau su juo bendrauti.

– Oi, Rytut, koks dar tu vaikas, – atsiduso Gražina. – Nors ir nelengvas buvo tavo gyvenimėlis, bet tu jo dar tiek mažai matei. Kaip žmonės sako: iš bado šuo ir krūmą bado, taip ir aš iš tos vienatvės glausdavausi prie pažįstamų, pati vaidindavau irgi tokią, nors paskui pati savimi šlykštėjausi. Aš dėkinga Jonui, kuris manyje pamatė tą tikrą, nesuvaidintą. Žinai, mes, kai jaunos, visos svajojame apie princą, jei ne ant balto žirgo, tai bent bant balto mersedeso, ir dažnai nevertiname to, kas šalia mūsų. Su Jonu mes gana seniai pažįstami, ateidavo į kirpyklą, kažkada ir pati iš jo pasišaipydavau: kažkoks kaimo Jurgis, ilgai jis mane jaukinosi. Galvojau kaip ir visos: kažkoks senis iš kaimo, bet paskui pro tą kaimišką luobą įžiūrėjau tokią auksinę širdį ir gyvą protą, kad iš karto jis ir į princą pavirto… Štai taip būna, tad, Rytele, niekada neskubėk atstumti žmogaus, ne visada matyti iš karto, kas jo viduje.

– O tu Joną mylėjai tekėdama? – nedrąsiai paklausė Rytė.

– Mažas tu vaike, – liūdnai šyptelėjo Gražina, – kartais pagarba ir supratimas daug svarbiau už meilę. Buvo tų meilių pas mane, ir kas iš to? Plykstelėjo kaip degtukas, sudegė ir vėjas pelenus nupūtė. Manau, kad stipresnė ta meilė, kuri atsiranda kartu gyvenant. Taip, dabar galiu drąsiai pasakyti, kad Joną myliu. Jis man viskas: tėvas, brolis, vyras, mano vaiko tėvas, žmogus, su kuriuo vienas kitą suprantame iš pusės žodžio. Mudu nevaikštome susikibę už rankučių, nesėdime prieš mėnulį, bet aš žinau, kad visada bus į ką atsiremti. Tai kokios dar kitokios meilės reikia? Na, užteks čia mums, eime kelti Mykoliuką, jis gi dovanėlių laukia, nors dar, ko gero, nesupranta, kas tai.

Viename iš kambarių stovėjo didžiulė eglė, po kuria kūpsojo daugybė dėžučių ir maišelių. Mieguistas Mykoliukas, ant tėvo kelių įsitaisęs, trynė akeles ir vis tiesė rankeles į spindinčius žaisliukus.Vos ne iki pavakarių visi užtruko prie dovanėlių: dalinosi, aikčiojo, gėrėjosi, matavosi. Ir esmė buvo net ne pačiose dovanose, o vieno kitam dėmesyje. Tuo labiau Rytei, kurios gyvenimas dovanomis niekada nelepino.

Dvi dienas nesibaigė šventinis šurmulys, lankėsi kaimynai, sveikino vieni kitus su šventėmis, bet dažniausiai didelis džiaugsmas baigiasi dideliu skausmu. Antrą švenčių dieną, jau besiruošiant važiuoti namo, paskambino Ieva ir verkdama papasakojo, kad buvo padegtos jos abi gėlių parduotuvės. Pasirodo, apdegė ir ji pati gesindama , nes tuo metu buvo vienoje iš parduotuvių. Kitos parduotuvės pardavėja nenukentėjo, nes jau buvo išėjusi namo. Išdegė vidus, o ir gėlės: kurios neapsvilo, nukentėjo gesinant. Rytė liko be žado, galvoje sukosi mintys ne tik kur gauti kitą darbą, bet ir gailestis, matė ir žinojo, kiek darbo ir širdies Ieva įdėjo į savo verslą. Be to, artėjo žiema, didėjo mokesčiai, o likusių pinigų irgi amžinai neužteks. „Štai ir baigėsi mano geras gyvenimas ir ateitis. Kuo reikės mokėti už mokslą?“ – viena mintis kalė galvoje. Rytė šluostėsi be paliovos riedančias ašaras ir nežinia, ko labiau gailėjosi – savęs ar Ievos, o gal paties darbo, kurį labai mėgo.

– Nusiramink, – netikėtai griežtai įsikišo Jonas. – Esi gyva, sveika, ką nors sugalvosime. Tarp žmonių gyveni, neprapulsi.

– Teisingai, – pritarė ir įvykio priblokšta Gražina. – Rasime tau ir darbą, pagaliau gi tu siūti moki, o klientūros aš tau tikrai surasiu.

– Gerai sako, – nusišluostė ašaras ir Ancė, – nereikia savęs laidoti iš anksto, viskas bus gerai.

Namo važiavo visi tylėdami, šį kartą Jonas vežė ne su rogėmis, o su automobiliu. Rytė buvo pasišovusi iš karto lėkti pas Ievą, sužinoti, kas ir kaip, bet abu ją atkalbėjo, mat rytas už vakarą protingesnis.

Naktis prabėgo beveik be miego, norėjo nakvoti pas Ancę, bet paskui persigalvojo, nes teta vis virkavo, kad net teko raminamųjų vaistų sugirdyti.

– Taigi sakoma, kaip tu Kalėdas praleisi, tokie ir visi ateinantys metai bus… Pasirodo, kad nieko gero nebus, – vis dūsavo Ancė, kol užmigo.

49.

Nuostoliai buvo tikrai nemaži. Rytė su Ieva stovėjo viduryje parduotuvės, žvalgėsi į vandeniu sulietas sienas, sulaužytus ir sutryptus augalus ir abi verkė.

– Na, ką gi, susiimkime vieną kartą, – susigriebė Ieva, – bent išvalykime patalpą. Gerai, kad nors draudimą gausiu.

– Ir ką dabar darysite? – susirūpino Rytė.

– Kad net nežinau, šiandien visai galva nedirba, – numojo ranka Ieva. – Dar vyks tyrimas, reikės pas tyrėją vaikščioti, nėra kada galvoti, kas toliau bus. Ugniagesiai sako, kad ir vienu, ir kitu atveju tai tikrai padegimas. Bet kas man tokią kiaulę pakišo, net neįsivaizduoju. Čia mieste dar yra viena firma, prekiaujanti gėlėmis, jos savininkė atrodo tokia padori ir maloni moteris. Be to, lyg ir nekliudėme viena kitai. Nesuprantu, kas tiems žmonėms darosi, tiesiog žvėrėja, – vėl pravirko. – Aš tau dar pinigų skolinga, gal palauksi, savaitės gale atiduosiu?

– Na, ką jūs! – net pasipiktino Rytė. – Atiduosite, kai galėsite, dar turiu iš ko gyventi.

Pas tyrėją kvietėsi ir Rytę, tačiau ji iš viso nieko negalėjo pasakyti: nei kas grasino, nei ko nors reikalavo. Ir pirkėjams nebuvo dėl ko labai supykti, kad šitaip kerštautų.

Ancė atvedė porą savo draugių, kurioms reikėjo pasiūti neįmantrias sukneles, tad Rytė turėjo užsiėmimą.

Vieną dieną prie jos buto durų, gerokai nustebindama, atsirado ir Diana, kuriai skubiai reikėjo naujos suknelės, nes ruošėsi su savo mankenėmis kažkokiam konkursui.

– Gražina man tavo adresą davė, sakė, kad tu siuvi kaip geriausia dizainerė, – švytėjo išbalintais dantimis.

Išvyniojusi žvilgančią plonytę medžiagą, ilgai tarėsi dėl modelio, galų gale nusprendė:

– Pasiduodu tavo malonei ir skoniui, sako, kad tu pati geriau sugalvoji, – nusijuokė Diana. – Daraisi garsi, Gražina taip tave išgyrė, kad tuoj madingiausia siuvėja mieste pasidarysi. Beje, mačiau suknutę, kurią Gražinai pasiuvai, fantastiška! Ar galėsi man per savaitę pasiūti?

– Pasistengsiu, – pagalvojusi pratarė Rytė. – Neturiu nieko skubaus, tik gal galėsi ištaikyti nors vieną kartą pasimatuoti… Gal kavos norėtum?

Diana su malonumu pasiliko gerti kavos, sėdėdamos šnekėjo apie šį bei tą, bet Rytė vengė paklausti apie Arą, kol pati Diana neprabilo apie brolį.

– Aras dabar Ispanijoje biznį varinėja, net nežinau tiksliai, kuo jis ten užsiima – lyg ir nekilnojamuoju turtu prekiauja, bet vis zyzia, kad į Lietuvą nori. Didelis patriotas, pasirodo, – prunkštelėjo Diana.

– O kur Alvina, gal jau ištekėjo? – neiškentė Rytė.

– Ką tu! – net rankomis sumojavo Diana. – Nesuprantu aš jų: tąsėsi, tąsėsi, išsiskyrė, vėl susiėjo, o dabar net nežinau, kur Alvina. Lyg ir į Emyratus išdūmė, kas ten ją supras, melagė ji baisi. Aš Arui ne kartą sakiau, kad jau laikas surimtėti, vesti, galėtų gerą, turtingą merginą gauti, o jis vis blaškosi po svietą tai su viena, tai su kita ir niekaip nenusiramina. Nieko, jei netrukus grįš, tai ir žmoną čia jam surasime.

Rytė tylėjo, nerasdama ką pasakyti.

– Buvo Martynas į darbą pas mane užsukęs, toks pasikeitęs, lyg ir išpuikęs, ko nepaklausi, to negausi, burbsi kažką ir tiek. Aro adreso klausė, matyt, irgi lėks į Ispaniją…

Visą vakarą Rytė sėdėjo prie kompiuterio, kurdama suknelės modelį Dianai, kol pagaliau išrinko, jos manymu, tinkamiausią variantą ir jau tą patį vakarą sėdo prie darbo. Prisiminė kažkada kartotus močiutės žodžius: „Kai rankos užimtos, galva šviesesnė darosi“.

„Nieko, kaip nors išgyvensime, – mąstė dygsniuodama medžiagą. – Jei iki šiol išgyvenau, kaip nors išsikapstysiu ir toliau. Ievai daug daug blogiau, o laikosi moteriškė…“

Zita DZIDOLIKIENĖ

Nr. 33 (37), 2013 m. rugpjūčio 17–23 d.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE