50.
Dienos slinko vienodai ir nuobodžiai, dabar, kai nereikėjo eiti į darbą, Rytė turėjo atliekamo laiko, tačiau, įpratusi turėti užsiėmimą, net nežinojo, ką su tuo atliekamu laiku veikti. Dianai suknelę pasiuvo labai greitai ir šioji, atėjusi atsiimti, ilgai aikčiojo apsivilkusi žiūrėdama į žmogaus ūgio veidrodį, kurį visai nelauktai ir nenoromis Rytei teko nusipirkti. Suknelė iš tiesų buvo labai graži, lengvutė, plevenanti ir stotinga Diana, kuriai ir šiaip išvaizdos nepagailėta, buvo panaši į pasakų fėją. Dosniai sumokėjusi, Diana išplasnojo mestelėdama:
– Dabar tai jau klienčių neatsiginsi, matysi, pas tave eilės nusities, nes mūsų mieste rasti geros siuvėjos neįmanoma.
Rytė tik pečiais patraukė. Jai dabar ne pagyrimai, ne liaupsės rūpėjo. Nors darbo namuose netrūko, tačiau trūko kažko kito , gal bendravimo su žmonėmis, prie kurio jau buvo įpratusi. Dėl to kartais, metusi visus savo siuvinius, bėgo pas Ancę, kad nors išgirstų gyvą žodį, nes šiaip beveik niekur neišeidavo. Nebent į parduotuvę tame pačiame name. Ir tai retai, nes iš Gražinos parsivežtu maistu buvo užgrūstas šaldytuvas. Be to, dažniau valgė pas Ancę, o ne savo namuose.
Ir vis ieškojo darbo. Pirko ir vartė laikraščius su skelbimais, bet jau dabar nebenorėjo griebtis bet kokio darbo.
51.
Porą kartų skambino Ievai, kuri liūdnai papasakojo, jog meta visą savo gėlių verslą ir abi su dukra važiuos į Angliją. Ten įsikūrusi Ievos pusseserė ir darbą joms jau suradusi.
– Šitoj šaly tik ubago terbą gali užsidirbti, – vos ne ugnimi spjaudėsi Ieva. – Žinai, vaikeli, ir tau patarčiau kelti sparnus iš Lietuvos. Ką tu čia matai? Gryną vargą, pavydą, o juk jauna, graži esi, gali daug pasiekti, bet tik ne pas mus šitoje ubagynėje. Paieškosiu ir tau ką nors nuvažiavusi, gal susigundysi.
– Kad net kalbos nemoku, – sutriko Rytė.
– Tai manai, kad aš moku? Na, ir kas, išmoksiu, kiek reikės, dar ir vyrą užsienietį susirasiu, – dar pajuokavo Ieva. – Ir tau paieškosiu.
Rytės niekada netraukė svetimos šalys. Ir iš kur ta trauka bus, kad niekur be šito miesto nebuvo išvažiavusi, kol Šarūnas prie jūros neištempė. Geriausiai ji jautėsi savo namuose, gal dėl to, kad niekada savų tikrų namų ir nebuvo turėjusi. Iš apšnerkštos trobelės vis pas svetimus ir pas svetimus. O dabar, kai jau turėjo savą kampą, iš viso niekur nenorėjo važiuoti, na, nebent pas Gražiną į svečius. Bet susirgo mažasis Mykoliukas, paskui ir Jonas atgulė su plaučių uždegimu, tai Rytė nenorėjo jiems trukdyti, lįsti su savo bėdomis ir mintimis. Ir Šarūnas labai retai paskambindavo, dėl to Ancė vis išgyveno, o Rytė ramino, kad jis turintis daug darbų, labai užimtas. Bet argi ją įtikinsi!
– Ką jau čia šnekėt! – piktinosi Ancė. – Jau motinai ir poros žodžių neranda. Va, šitaip būna: augini, augini, o tau paskui vaikai širdį drasko…
– Ką jūs čia šnekate, pati žinote, kad Šarūnas visada jumis rūpinosi, – užstojo ji vaikiną. – Be to, žino, kad aš šalia jūsų, tai ir nelenda į akis. Juk ir Rūta, ir Aldona buvo atvažiavusios, nepalieka nė vienas jūsų likimo valiai.
– Ale sakyk kaip nori, o sugadino Šarūną tos davatkos, – žėrė Ancė, – jei jau vyras apsivilko sijoną, tai jau ir po vyro.
Ir visai netikėtai sausio pabaigoje grįžo Šarūnas.
– Na, ką aš jums sakiau! – džiaugėsi Rytė, žiūrėdama į apsiašarojusią iš laimės Ancę. – Sakiau, kad kai tik galės, tai ir grįš. Ar tu jau visam laikui, ar tik atostogų? – klausinėjo Šarūno.
– Oi, kad tu žinotum, kaip pasiilgau čia visko, labai norėčiau grįžti, bet tik vieną savaitę ištaikiau, o paskui ir vėl atgal, – Šarūnas neatrodė laimingas. – Geriau pasakokite abi, kaip čia be manęs gyvenote. Ko tu, mama, apie savo ligą man nieko nesakei? O ir tu, Ryte, galėjai pranešti, – priekaištingai pažiūrėjo.
– Ko tu čia dabar? – šokosi Ancė. – Gi nemiriau, gyva, sveika esu. Kažin ką jau tu man būtum padėjęs? Nebent šikpuodį po užpakaliu. Mane Rytutė prižiūrėjo, su manim viskas gerai, tu geriau sakyk, kaip ten tau Romoje tarp tų juodų suknelių sekasi? Gal jau ir į Lietuvą negrįši?
– Labai noriu grįžti, bet tai ne vien nuo manęs priklauso, nesu pats sau ponas, – atsiduso Šarūnas. – Gal dar kokius vienus metus užtruksiu, pasimokyti reikia, o paskui tai tikriausiai grįšiu. Man ir Lietuvoje yra ką veikti.
– Na, štai – ir vėl ilgam… – ašarą nusibraukė Ancė. – Ir kas per vaikai, pakriko lyg tos Grigo bitės po svietą. Mergos kaip pauodegin įkirptos visos išsilakstė, dabar tu, ir jei ne Rytutė, likčiau aš čia visai viena.
Ta viena savaitė pralėkė nepastebimai, net abu pasikalbėti neturėjo laiko, vis prabėgom, vis ne apie savo širdperšas, nes ir Ancė nesitraukė nuo sūnaus nė per žingsnį, dar ir viena kita sesuo apsilankė, o paskui Šarūnas vėl į lėktuvą, ir tiek jį tematė. Rytė šoko prie savo siuvinių, kuriuos buvo atidėjusi, nes nebuvo kada siūti. Užteko to darbo, matyt, Diana savo draugėms ją nurodė, nes užsakymų pasipylė gausybė. Tik Rytė ne visų darbų ėmėsi, net ir laiko turėdama, nenorėjo nei apsikrauti, nei įsipareigoti, mėgo viską daryti kruopščiai, tai ir užtrukdavo.
– Tu nepersistenk, – rūpinosi Ancė, – nenusileisk, nes tos bobos tau tuoj ant galvos lips. Pati žinai, kad tam, kas veža, daug ir kraunama yra. Pinigų turi, ir mokesčiams, ir maistui užtenka, ko dar tau! Tai ir nesiplėšyk.
Rytė ir nesiplėšė, bet jau jeigu ką pasiūdavo, tai tikrai buvo į ką pasižiūrėti. Vieną dieną Ancė ją užsipuolė:
– Sakyk, kada pati sau žmonišką drabužį pasisiūsi? Tik pažiūrėk, ką tu turi apsirengti, tik keletą nudėvėtų drabužėlių. Tuos pačius siuvi ir persiuvi, pasisiūk ką nors gražaus ir sau.
– Tai kur aš juos nešiosiu, kurgi aš einu? – šyptelėjo Rytė.
– Tai gražiausia! – net pakilo nuo kėdės Ancė. – Ar jau draugių neturi, ar negali kur su jaunimu pasilinksminti? Sėdi kaip kokia senė namuose, palinkusi prie savo skudurų. Liksi senmerge…
Rytė nusigręžė, kad teta nepamatytų pasirodžiusių ašarų. Ir iš tikrųjų – ką ji mato: tik siuvamąją mašiną ir svetimus rūbus.
– Neturiu aš draugių, nebuvo man laiko jų įsigyti. Mokykloje buvau per didelė vargšė, kad su manim kas draugautų, o paskui pas Zuzaną… Tai kur man jų rasti?
– Oi, vaikeli, tik tu neimk į galvą, – net sutriko Ancė, pamačiusi ašarotas Rytės akis. – Sena aš ir kvaila, nekreipk dėmesio, ką aš čia sapalioju.
52.
Žiema buvo labai šalta. Rytei dienos slinko vienodos ir nuobodžios. Pirmoji gripą pasigavo Ancė, paskui ją atgulė ir Rytė. Abi tūnojo namuose, bijodamos išeiti laukan, kur pūtė stiprus rytys, žerdamas į veidą sniegą. Slaugė viena kitą. Net ir siuvo labai mažai, nes Rytei rankos grubdavo nuo šalčio ir kambaryje. Susiskambindavo su Gražina, kuri skundėsi pablogėjusia Jono motinos sveikata.
– O kaip Mykoliukas, ar sveikas? – labiausiai rūpėjo Rytei.
– Kaip ridikas, tik vis su dantukais kamuojasi, – džiaugėsi Gražina. – Žinau, kad dabar negalite, bet taip norėčiau, kad abi su Ance atvažiuotumėte.
– Bijok Dievo, tik ką abi su teta gripu sirgome, dar vaikeliui užnešime. Palauksime, kol atšils ir tada…
– Jono mamelė visai silpna, siūlo į slaugą atiduoti, bet mudu nė už ką. Ji tiek mums padėjo ir iš viso labai geras žmogus, tai kaip dabar čia imsi ir išmesi lyg nereikalingą daiktą, – atsiduso Gražina. – Tūnome savo kaime sniegais užpustyti, ir tiek. Ir mes niekur neiname, o žiemą ir niekas netvažiuoja, tai tik apie savo gyvulėlius ir šokame. Bet prižadėk, kai tik atšils, abi ir atlekiate.
Visą laiką įpratusi suktis tarp žmonių Rytė nuobodžiavo. Skaityti nelabai buvo mėgėja, bet ir prie siuvimo per tokius šalčius netraukė. „Nors Martynas pasirodytų ar ką… – viena sau pagalvodavo. – Vis gyvas žmogus prieš akis. O dabar niekas nė klebt… Ar sušalo visi? Greičiau jau pavasaris ateitų…“
Taip ir tūnojo namuose, akis pakabinusi į televizorių, žiūrėdavo abi su Ance serialus, kuriuos pastaroji dievino.
– Žinai, kai žiūriu šiuos serialus, man atrodo, kad aš pati ten dalyvauju ir visi veikėjai man kaip giminės, pažįstami, – džiaugėsi Ancė, kuriai visai nebuvo nuobodu.
Zita DZIDOLIKIENĖ
Nr. 34 (38), 2013 m. rugpjūčio 24–30 d.