2.
Dienos bėgo taip greitai, kad Rytė net nespėjo dairytis. Ir, rodos, viskas buvo labai gerai, užteko ne tik pyragui, bet ir sviestui, anot Gražinos, bet viduje buvo gerokai tuščia ir nyku. „Kad nors vaikelį turėčiau“, – vis dažniau pagaudavo save galvojanti Rytė. Bet Martynui tarsi tai nerūpėjo, jis stengėsi tenkinti visus Rytės norus, nors jų buvo be galo mažai. Užaugusi varge, buvo nereikli, neįnoringa, kartais jis net pyktelėdavo, kai žvilgtelėjusi į jo nupirktus kailinius abejingai kabindavo juos į spintą. Bet pastebėjusi, kaip dėl to niaukiasi Martyno veidas, apsimesdama džiaugdavosi, staipydavosi prieš veidrodį, nenorėdavo jo skaudinti. „Pagaliau ne jis kaltas, kad jo nemyliu, – viena sau galvodavo. – Pati žinojau, ką darau, tai ir nereikia raukytis. Be to, kaip Ancė sako, nereikia vyti Dievo į medžius, juk man nieko netrūksta. Jei aš nesu laiminga, tai dar nereiškia, kad turiu ir kitą daryti nelaimingą“.
Girdėjo, kad buvo parvažiavęs Aras, bet kažkodėl neužėjo, O Rytė tikėjosi jį pamatyti. Bet metusi iš galvos visas svajones rūpinosi vyru, gamino jam skanius pietus, jos siuvami rūbai pradėjo užkariauti miestą. Net pagaliau pradėjo tempti Martyną kur nors išeiti pasižmonėti, ir šis niurnėdamas pasiduodavo, eidavo su ja į parodų atidarymus, į teatrą ir šypsodamasis kantriai klausydavosi jam nesuprantamų pokalbių apie meną, apie madas. Rytei moterys pavydėjo, apie Martyno turtus sklido perdėtos liaupsės, bet jiedu abu tik paslaptingai tylėdami šyptelėdavo ir nesileisdavo į jokias kalbas. Rytė niekada neklausdavo, kiek pinigų jie turi, kaip jis juos uždirba, žinojo, kad važinėja po įvairias šalis, kažkuo prekiauja, ir jai to užteko. O į visokias kalbas apie prekybą narkotikais ar dar kažkuo nelegaliu tik numodavo ranka. Jai užteko to, kad Martynas paaiškino, jog niekuo blogu jis neužsiima ir net nesigilino į jo reikalus. Kartais išvažiavęs užtrukdavo ir savaitę, ir mėnesį, tačiau kasdien skambindavo, ir Rytei pradėjo patikti tie jų nereikšmingi vakariniai pokalbiai apie buitį, kasdienybė visai jos nebaidė. Martynas ją ragindavo kur nors išeiti, nesėdėti namuose, bet Rytė vis neprisiruošdavo. Kartą prisiprašė į svečius Ancę, kuri visą savaitę išbuvo pas ją ir vis aikčiojo apžiūrinėdama namą.
– Bet tau ir pavyko, mergele, – džiaugėsi teta. – Už kantrybę visada atlyginama. Šitoks namas, matai, iš tarnaitės ponia pasidarei. Oi, gal aš tave įžeidžiau, – net burną ranka prisidengė Ancė.
– Nė kiek, nuo nieko neslepiu, kas buvau, – nusijuokė Rytė. – Nevogiau, negrobiau, sąžiningai dirbau ir nematau ko gėdytis. Martynas žinojo, kas aš, tai jeigu jam tikau, man visai nesvarbu, ką apie mane šneka.
– Liūdna man ten, toli nuo tavęs, – patylėjusi atsiduso Ancė. – Ir neskriaudžia niekas, atrodo, ir visko yra, tik štai kažko neramu, ir tiek. Negaliu sakyti, žiūri mane ir dukra, ir žentas, bet baigsis sutartis su nuomininkais, grįšiu namo. Nesibūna man ten, svetima vieta, ir tiek, ne mano namai. Su tavim geriau sutardavau, pikta pasidariusi ta mano mergaitė, irzli, pareina pavargusi iš darbo, nei pasikalbėsi, nei kartu pasėdėsi. Taip norėčiau pas Gražiną į kaimą nuvažiuoti, grynu oru pakvėpuoti, pavargau nuo miesto, tuo labiau nuo svetimo.
– Labai gerai, – apsidžiaugė Rytė. – Martynas grįš tik už savaitės, tai mudvi ir galime braukti pas Gražiną. Dar jos dukrytės nematėt, oi, ten ir diegas, tai ne Mykoliukas, kuris ramus ir tylus, nuo Virgutės riksmo net sienos dreba. Pana su charakteriu.
Kitą dieną iš pačio ryto, kol Ancė dar kuitėsi besikeldama, sulaksčiusi pripirko vaikams lauktuvių. Ir ne tik vaikams. Patarąjį kartą viešint Gražinai, Rytėi pastebėjo, kad jai labai patinka jos miegamojo portjeros, tai nupirko visą atraižą tos pačios medžiagos.
– Pasiūsiu nuvažiavusi, – paaiškino Ancei, grūsdama medžiagą į didelį krepšį.
– Martynas nesibara, kad tu taip pinigus leidi? – nustebo Ancė.
– Jis barasi, kai aš per daug taupau. Juk ir aš gerai uždirbu, kol dar vaikų nėra, daug ką galime sau leisti.
Ancė palingavo galva.
– O kaip ten jums dėl tų vaikų? – atsargiai paklausė. – Martynas nepyksta, kad nepastoji?
– Greičiau aš pati ant savęs pykstu. Taip norisi mažiuką prie savęs priglausi, bet vis kaip nėra, taip nėra. Visi ramina, bet… Man, atrodo, viskas gerai, o Martyno niekaip nenutempsi pas gydytoją išsitirti. Dar šiek tiek palauksiu, o paskui turės eiti, neatstosiu.
– Matai kaip, – palingavo galva Ancė. – Be vaikų namai šalti. Laikas, laikas jau būtų, nes paskui vyrai zylioti ima, kitų moterų ieško.
– Lyg ir dar neieško, – šyptelėjo Rytė, – o jei ir ieškotų , ar sulaikysi? Kartais pagalvoju, gerai būtų, kad susirastų kokią neblogą moterį iš šalies, man ramybę duotų, galėtume iš vaikų namų įsivaikinti.
– Ką tu čia, vaikeli, šneki, – Ancė net kąsniu užspringo. – Neduok, Dieve, jei kita įsimaišytų į jūsų šeimą. Nereiktų nei tavęs, nei vaikų – nieko. Išspirtų tave laukan nuogą, basą.
– Tiek to, nekalbam apie tai, – atsiduso Rytė, – kol kas viskas gerai, o bus blogai, aš savo mažąjį butuką išsaugojau, nuomininkai gyvena, taip kad ir grįžti turėčiau kur. Be to, pati duoną galiu užsidirbti. Su Martynu sutinkam, nesipykstam gal dėl to, kad nedažnai matomės, – nusijuokė Rytė. – Jis man kaip brolis, apie viską pasikalbėti galime.
– Oi, Rytele, Rytele, kokia dar tu naivi, vyrams lovoje seserų nereikia, – atsiduso Ancė.
Pas Gražiną į kaimą atsikapstė jau vakarėjant. Buvo gerokai priliję, kol važiavo plentu, viskas buvo gerai, o paskui automobilis slidinėjo molėtu kaimo keliu, be to, Rytė dar tik neseniai buvo išsilaikiusi teises, o ir vairavimas jai buvo tik būtinybė, o ne pramoga, todėl važiavo atsargiai, nesistengdama aplenkti priekyje važiuojančių.
Jonas išbėgo pasitikti, bandydamas sulaikyti Mykoliuką, kuris basas, vienmarškinis brovėsi laukan su visu trimečio atkaklumu, bet pamatęs Ancę susigėdo ir pasislėpė už durų. Užtat vėliau, Rytės paimtas ant rankų, krykštavo ir išdidžiai dairėsi. Vėliau, išrikiavęs svetainėje po stalu Rytės atvežtas mašinytes, užmiršo viską ir rikiavo jas ten susikaupęs ir tylėdamas. Gražina atsinešė savo pūstažandę storulę Virgutę, kuri, pamačiusi nepažįstamus žmones, iš karto užbosijo visa gerkle.
– Ir kas čia per vaikas, – lyg skundėsi, lyg didžiavosi Gražina. – Net nežinau, į ką nusidavė tokia rėksnė ir nenuorama. Neduok, Dieve, nespėsi paduoti valgyti, tai kad atidarys savo koserę, net visi laukai skamba. Mykoliukas buvo toks ramus, o Virgutė – tikras laumės vaikas, išvargina taip, kad krintu iš nuovargio.
Ir Gražina, ir Jonas visada džiaugdavosi Rytės atvažiavimu, jau ir Mykoliukas mielai eidavo pas ją ant rankų, net ir rėksnė Virgutė pražysdavo plačia šypsena, pamačiusi savo krikštamotę. Gražinai užsispyrus, teko jiems pakrikštyti vos tik gimusią mažylę, tuo labiau, kad ši buvo sunkiai susirgusi ir gydytojai nieko gero neprognozavo. Tačiau ligoninėje pasigautas plaučių uždegimas neįveikė mergaitės ir ji stiprėjo diena dienon. Dabar Rytė jautėsi esanti už ją atsakinga ir lepino dovanomis, nepamiršdama ir Mykoliuko, kurį mylėjo kaip savo vaiką. Ji džiaugėsi galėdama nors kiek atlyginti šiai šeimai už tą gerumą, kuris visą laiką buvo tikra atrama jos gyvenime. Todėl, ruošdamasi į svečius, nuėjusi į parduotuvę tiesiog nušluodavo lentynas, pripirkdavo žaislų, drabužių arba šiaip ką nors naudingo visai šeimai. Svarbiausia, kad Martynas visiškai neprieštaravo, atlaidžiai pasišaipydamas dėl jos pirkinių. Rytė svajojo, kad Virgutei paaugus pasiūs jai puošnią princesės suknelę. Ir Mykoliukas jos dėka vaikščiojo kaip dabita, panašus į pavekslėlį iš užsienietiškų madų žurnalų.
Gražina buvo gerokai pastambėjusi, net judėjo kažkaip lėčiau.
– Eina sau, niekaip nenumetu svorio, – dūsavo. – Atrodo, ir neišsimiegu per tą savo aitvariukę, ir dirbu nemažai, bet, matyt, man ir oras į sveikatą eina.
– Gero daikto per daug nebūna, – geraširdiškai šaipėsi Jonas, kuris irgi buvo užsiauginęs nemažą pilvuką.
Abiejų veiduose jau buvo įsispaudę nuovargio raukšlės.
– Kartais galvojame viską parduoti, – skundėsi Jonas, – bet vėlgi: ką aš mieste veiksiu. Sunku ūkininkauti, ir su tuo turizmu prastai, jau neaprėpiame visko, o daug samdytis neišgalime, tai ir plakamės kaip žuvys ant ledo, ir Gražinutės kirpykla priežiūros pastovios reikalauja.
– Gal man su Martynu pakalbėti, jis ką nors sugalvotų, – pertraukė Rytė.
– Ką čia, vaikeli, sugalvosi, – atsiduso Jonas, – nebadaujame ir tų pinigų pragyvenimui pakanka, tik man Gražinutės gaila, kaip kokia vergė lenkia nugarą. O galėtų sau toj savo kirpykloj sėdėti ir vargo nematytų. Bet ko aš čia dejuoju, kitiems dar blogiau. Nieko, kaip nors ištempsime.
– Tik jau nereikia taip skųstis, – atsišaukė nepatenkinta Gražina iš kito kambario, guldydama Virgutę. – Atrodytų, kad mes jau nieko nepajėgiame, visai kriošenos esame. Tik kol vaikai maži, gal kiek sunkiau, o paaugs jie, tada ir atsigausime. Oi, kaip mums mamelės trūksta, kol žmogus gyvas, lyg ir nepastebi, ką jis veikia, o, kai numirė, iš karto pamatėme, kiek ji čia nuveikdavo.
– Taigi, taigi, – liūdnai palingavo galva Jonas.
Rytė, vakare pasiuvusi portjeras, kitą rytą įsistojusi į Gražinos aulinius batus ėjo su Jonu į tvartus, padėjo apeiti gyvulius ir paukščius, tuo pat metu pastebėdama, kad paukštidei reikia naujo stogo, kad pora arkliukų jau gana seni ir nestiprūs – niekas neprasprūdo pro jos akis. Augusi mažame miestelyje, kur kiekvienas turėjo, kad ir nedidelį, bet savo ūkelį, ji pažinojo tokį gyvenimą. Ir važiuojant namo su Ance abi suko galvas, kaip padėti šiai šeimai, tiesiog palengvinti būtį, kad šitaip nesigaluotų.
– Svarbiausia, kad jie neims jokių pinigų iš manęs, o Martynas tikrai sutiktų padėti, – dūsavo Rytė. – Na, ką nors sugalvosime. Man tiesiog gaila žiūrėti, kaip jie abu galuojasi.
– Reikia geriems žmonėms padėti, – pritarė ir Ancė. – Sveikatą pabaigs, ypač Jonas, juk jau ir metai jo ne tie, kad šitaip dirbti. Ką čia šnekėti, užtat pusė Lietuvos ir išsibėgiojo. Mano mergiščios irgi po svietą bastosi, kaip dūšios be vietos. O ką daryti, juk reikia gyventi. Tik kad su vyrais joms labai nesiseka, nežinau, ar čia jų charakteriai tokie netikę, ar vyrus netikusius pasirenka.
– Kaip jūs ir sakote, gyvenimas – tikra loterija, – liūdnai ir Rytė nusiteikė. – Ir nieko nepadarysi, vieni nieko neveikdami pinigų krūvas žarsto, kiti aria kaip jaučiai, o vis tiek sunkiai verčiasi. Man, sakykime, pavyko, nors pati neiškojau nei turtų, nei lengvo gyvenimo. Bet ar aš galiu būti garantuota, kad visą laiką taip bus? Gyveni ir nežinai, į kurią pusę tas laimės ratas pasisuks.
– Oi, Rytele, tau tai mažiausiai dejuoti reikia, kad pasisekė tau, tai pasisekė, – sumojavo rankomis Ancė. – Myli tave Martynas, lepina, bet tu ir nusipelnei, irgi vargai nuo pat vaikystės. Koks ten vaiko gyvenimas, kai motina geria.
– Tiek to, mes jos jau neprikelsime ir nepakeisime, tegul ramiai ilsisi, – atsiduso Rytė. – Lengviausia yra smerkti.
– Tas tai tiesa, – pritarė ir Ancė.
Vakare, pasodinusi Ancę prieš didžiulį televizorių, paruošė vakarienę, trumpai pakalbėjo su Martynu, kuris kažkur labai skubėjo, ir vis suko galvą, kaip padėti Gražinos šeimai. „Tiek to, ko aš čia dabar kankinuosi, viena vis tiek nieko neišspręsiu, – pagalvojo atsidusdama, – grįš Martynas, pasitarsime. O man reikia rytoj į siuvyklą bėgti, Petrutė ateis tvarkytis, tai ir Ancė nenuobodžiaus, galės tauškėti abi.“
Zita DZIDOLIKIENĖ
Nr. 38 (42), 2013 m. rugsėjo 21–27 d.