Tyrinėjant praeitį, istorikai patikimais šaltiniais laiko dokumentus, rečiau atsiminimus. Dažnai atsiminimų autoriai būna šališki, per laiko tėkmę išsitrina įvykių, faktų tikroviškumas. Net ir dienoraščius rašantys neišvengia per savo matymo prizmę pateiktų įvykių interpretacijų. Lietuvos istorikai, skaitydami kaimyninių šalių vokiečių, rusų, lenkų kronikas, jas lygina su kitais šaltiniais.
Tačiau atsiminimų knygose gausu to laikotarpio vaizdų bei žmonių pasakojimų, kaip jie tuos įvykius suprato ar regėjo.
Krašto muziejuje saugomi unikalūs Emilijos Radzevičienės (1921–2004 m.) atsiminimai apie Žaliosios, Vilkaviškio, Stirniškių apylinkes, to laikotarpio žmonių papročius, elgseną. Pateikiame keletą atsiminimų fragmentų.
Apie giminės šaknis
,,Gimiau laisvoje Lietuvoje 1921 m. gegužės 17 dieną. Mama sakė, kad krikštatėviai suklydo, nes iš tikrųjų esu gimusi 19 dieną. Tiek jau to, dvi dienos – tai ne dveji metai. Mama pas tėvus buvo likusi viena, kaip jauniausioji dukra. Kaimas didelis, visi neturtingi, tai ir mano mama, sulaukusi 19 metų, išėjo tarnauti pas turtingą ūkininką. Šeimininkas pamilo mano mamą, o ji – jį. Kaip tais laikais būdavo, niekas jų santuokai nepritarė. Ir tuo laiku, kai mama jau laukėsi manęs, jos mylimas vaikinas vedė turtingą našlę su dideliu ūkiu kaimynystėje. Gyvenome dideliame kaime, čia buvo nemažai jaunimo. Daugeliui tarnaujančių merginų tekdavo panaši dalia – jas suvedžiodavo šeimininkų sūneliai. Nepadėjo nei kunigų bauginimas pragaro kančiomis, nei kitokia Dievo bausme.
Senelės jaunikį palaidojo gyvą
Senelė išėjo už mergą pas ūkininką. Tarnaudama sutiko vaikiną, visišką našlaitį. Jie pamilo vienas kitą ir nutarė nuo Kalėdų išeiti, susidėti uždirbtus pinigus, nusipirkti stubelę ir laimingai sau gyventi.
Buvo rugiapjūtė. Visi skubėjo nudirbti darbus ir niekas net nepastebėjo, kaip jos vaikinas nukrito nuo rugių pėdo ir nesikelia. Žmonės manė, kad jis miręs, o ir kas tais laikais tikrina. Taigi pašarvojo, pabudėjo per naktį, o ryte, nulydėję į Žaliosios kapines, užkasė. Toliau senelė pasakojo, kad vos prisnūdo, jos vaikinas pašaukė ją vardu ir pasakė, kad gyvą užkasė. Ji manė prisisapnavusi ir vėl užmigo. Šį kartą balsas buvo labai skardus, jai pasigirdo šauksmas: ,,Mane gyvą užkasė“. Staiga kažkas trenkė į langą ir suriko, kad jį gyvą užkasė. Nieko nelaukdama senelė nubėgo pas Žaliosios kleboną ir viską pasakė. Tas patikėjo ir kartu su špitolninkais nuskubėjo atkasti kapo. Tada ir paaiškėjo, kad jos mylimas vaikinas užkastas gyvas. Jis buvo pajuodęs, visas pražilęs, veidą susidraskęs nagais. Tada klebonas buvo kategoriškas ir uždraudė laidoti antrą dieną. Mano močiutė padarė įžadus, kad ištekės už našlio su vaikais ir juos užaugins. Šitą dalyką ji man pasakojo 1939 metais, prieš pat savo mirtį ir mano vestuves, paprašiusi niekam nesakyti.
Mena knygnešių gadynę
Senelė ištekėjo už našlio Kvedo į Stirniškių kaimą, turėjusio 4 vaikus. Po to vienas po kito jiems gimė vaikai. Lietuviško rašto draudimo laikais senelės dukra Ieva su broliu buvo aktyvūs spaudos platintojai. Iš jų knygų ir senelė išmoko pažinti raides ir skaityti. Ievą ištrėmė į Sibirą. Tenai ištekėjo, bet į Lietuvą grįžti jai neleido, tai su vyru išvažiavo į Ukrainą. Mirė badu per stalinistų siautėjimą. Pamenu, kad iš kažkur namiškiai gavo žinią, kad teta badauja (jau ir varnos neužskrenda, suvalgytos katės, šunys, dargi ir žiurkės su pelėmis), tai močiutė ir mama labai verkė ir suruošė siuntinį, bet pašte jo nepriėmė, sakė, kad rusai neleidžia. Baisu ir liūdna buvo mums visiems.
Ponia Gavronskienė
Vilkaviškio parapijoje gyveno vos viena lenkė – ponia Gavronskienė, o vieną kartą per mėnesį klebonas aukodavo sumą tik jai lenkų kalba. Tą dieną bažnyčia būdavo pustuštė, ateidavo vos kelios davatkėlės. Ta ponia buvo sena, toks ir klebonas Matas Dabrila. Ponia atvažiuodavo sena karieta. Ją lydėdavo du tarnai, aprengti livrėjomis, kurios kabodavo kaip ant pakabų. Taigi prelatas pasitikdavo ateinančią dvarininkę prie altoriaus, o kai ji atsisėsdavo, pakrapindavo jos panosėje šventu vandeniu, o jau eidamas per bažnyčią šlakstė gausiai vandenėlį. Mišias laikydavo ir pamokslą sakydavo lenkiškai, įterpdavo ir lietuviškų pamokymų. Klebonas Dabrila pasimirė, jį palaidojo bažnyčios šventoriuje, nes buvo pasiruošęs sau vietą ir netgi paminklą su užrašu pasidaręs.
Karo aidai Vilkaviškyje
Kadangi mūsų valstybė vokiečiams buvo lyg kelias, lyg tramplinas šuoliams, tai 1941 metų birželį Hitleris užpuolė Lietuvą, rengdamasis šuoliui į Rytus.
Buvo šešta valanda ryto, rusų kareiviai bėgo kaip įmanydami. Pirmadienį išėjau pėsčia į Vilkaviškį ir radau sudegusį namą. Namo bendrasavininkas pasakojo, kad lietuvaičiai nurodinėjo, ką reikia deginti. Ir girti vokiečiai skubėjo deginti žydų namus. Nusiaubė žydo gydytojo namus, o name buvo baldai, indai, kabineto įranga.
Vyras buvo Šaulių sąjungos narys. Tai šauliai sušaukė sueigą, nes bus rengiama akcija. Tėtė liepė niekur nesivelt, tai pasislėpė. Vos sutemus atėjo šauliai ieškoti namiškio, visaip grasino, rėkė, kad jis žydų padlaižys. Kažkodėl dabar šauliai pliurpia, kad nedalyvavę žydų naikinimo akcijoje. O tai gryniausia nesąmonė. O įvykiai klostėsi toliau. 1940 metais daugelis varguolių gavo žemės iš turinčiųjų daugiau nei 30 ha, pastarieji be galo pasipiktino. Dėl to, kai tik užėjo vokiečiai, ūkininkaičiams atsirado proga atkeršyti. Užsirišę baltus raiščius su svastiskomis, jie ėmė gaudyti tuos vargšus, niekuo dėtus ir niekam nepasitarnavusius vaikėzus bei mergiotes ir visus suvarė į turgaus aikštę. Komendantūra buvo įsikūrusi ,,Bijūno“ klubo pastate. Vienas tokių baltaraiščių išsikvietė komendantą ir beveik įsakė duoti leidimą juos likviduoti (visa tai mačiau savo akimis). Žemaūgis komendantas išsivedė vilkšunį, o kitoje rankoje laikė rimbą. Darkyta lietuvių kalba mėgino perkalbėti sakydamas, kad jaunimas imlus viskam, jeigu jau tarnavo rusams, tarnaus ir vokiečiams. Baltaraiščiui su tokiu motyvavimu nesutikus, komendantas vėl ėmė įkalbinėti. O kai įtikinti nepavyko, užsimojęs kirto tam baltaraiščiu rimbu. Vokiškai surikęs, ,,Los“ ir kad per penkias minutes šitie piemenys išsiskirstytų. Aikštė akimirksniu ištuštėjo, o tie, save laikiusieji kovotojais už Lietuvą, buvo pažeminti. Po savaitės komendantas buvo perkeltas į Rytų frontą. Argi tai ne kerštas geram žmogui?
Atsiminimų nežadu tęsti. O kiek dar dalykų nesurašyta, nors puikiai išlikę atmintyje. Bet gal ne viską ir reikia pasakoti.“
Parengė Antanas Žilinskas
Nuotraukoje – Emilija Radzevičienė, 1921–2004 m. atsiminimų autorė. Atsiminimus Vilkaviškio muziejui perdavė marijampolietė dukra Nijolė Gruodienė.