„Nuvylė, įžeidė, išdavė, įskaudino, pasityčiojo… – tokie negatyvūs dalykai turbūt kiekvienam žmogui pažįstami. Sakysite, žmogiškoji prigimtis ir silpna, ir netobula, reikia atleisti, kaip moko krikščioniškoji moralė, tave nuskriaudusiam žmogui? Deja, mano patirtis ne tik kad nepatvirtino tokios moralės teisingumo, sukėlė negatyvių jausmų audrą viduje, bet ir visiškai sutrypė mano savivertę. „Kas su manim ne taip?“ – klausdavau vis savęs, kai smūgį iš už nugaros patirdavau iš žmogaus, į kurį eidavau su meile, nuoširdumu, pasitikėjimu. Tiesa, šį klausimą ėmiau kelti tikrai ne po vienkartinio smūgio: atleidžiu, vėl tuo žmogumi patikiu, o po kurio laiko – vėl tas pats. Bendravimas iš išskaičiavimo, veidmainiškumas – man tikrai nepriimtini dalykai, tačiau būtent tai įžvelgiau, kai išdavė viena iš artimesnių draugių, kai visiškai nepelnytai skaudindavo bendradarbė, kurios „nuodėmklausiu“ ir „greitąja pagalba“ būdavau, kai ji išgyvendavo asmenines dramas. „Tu nemoki atsirinkti žmonėse“, – man nuolat aiškina mama. Galbūt ji teisi? Gal išties per daug arti prisileidžiu netinkamus žmones? Tačiau kodėl būtent tokie „netinkantys“ tampa labai svarbia mano gyvenimo dalimi? Prašau padėkite susivokti…“ (Laura (29 m.), Šakiai)
Psichologės komentaras
Skaitant laišką, kyla keletas minčių apie laiško autorės išsakomas problemas. Pirma, atrodo, jog Laura itin daug dėmesio skiria pasirūpinti kitais, anot jos pačios, ji jaučiasi kaip „tikra greitoji pagalba“. Vargu ar tikrai visada reikia galvoti tik apie kitus, nes tokiu būdu mes patys pamirštame save. Nelabai sveika pamiršti save pačius, prarasti save, nukreipiant visą save, savo meilę į kitus, pamirštant asmeninį unikalumą, savo poreikius. Nereikia kitų apleisti, bet pasirūpinkite ir savimi. Juk tik patys tvirtai stovėdami ant kojų galite išties paremti ir kitą. O jei to nedarote, galbūt pagalba kitiems – tai tik dingstis, kad nereikėtų spręsti savų bėdų, tarsi nukreipti dėmesį nuo savęs į kitus. Taip dažniausiai nutinka tada, kai pats žmogus mano, jog tik gelbėdamas kitus gali būti svarbus ar kitiems reikalingas. Tai atspindi nepakankamai gerą, pozityvų savęs vertinimą. Kita vertus, atiduodama „visą save“, kaip rašo Laura, ji tikisi ir iš kitų tokio paties „atidavimo“. Tokiu atveju bet koks kito žmogaus, kuriuo Laura taip rūpinosi, nepakankamas, galbūt ir menkas nedėmesingumas viduje išgyvenamas kaip labai reikšmingas neatidumas („juk tiek daug jam atidaviau“). Kitiems dažniausiai iš mūsų reikia ne „visiško atsidavimo“. Užtenka atidumo, tada kitų žmonių paprastą pasirūpinimą mumis nepriimsime kaip nepakankamą. Artimi santykiai yra unikali patirtis – ne su kiekvienu, kuriam parodome savo rūpestį, galime sukurti tikrąjį artumą, kurio, matyt, ilgisi Laura.
Vilma VĖLYVIENĖ
Psichologė, psichoterapeutė
Kauno g. 60, Marijampolė,
tel. 8 686 59 554,
el. paštas: vilvel@yahoo.com
interneto svetainė: www.velyviene.lt