Pagrindinis > Kitos temos > Beveik rimtai > Kalvarija. Su penkiasdešimčia pilkų atspalvių ir su… baltu arkliu, pasitinkančiu prie Karališkojo parko

Kalvarija. Su penkiasdešimčia pilkų atspalvių ir su… baltu arkliu, pasitinkančiu prie Karališkojo parko

 

Genelis margas, Kalvarija – dar margesnė, perfrazuojame liaudies išmintį. Tik ne visos jos spalvos rodomos garbingiems svečiams, tačiau kai kuriomis iš tų negražiųjų priešrinkiminį kostiumą puošiasi vietos politikai, o vos rinkimų maratonas baigiasi (visiškai nesvarbu – pergalingai ar nelabai), be gailesčio jas nuplėšia nuo savo švaraus kostiumo ir net neprisimena iki kitų rinkimų.

Geri Kalvarijos krašto žmonės: nepyksta ant savo išrinktųjų už nepatogių spalvų išsižadėjimą, nors penkiasdešimt pilkų pastatų fasadų atspalvių tikrai ne romantiška erotika dvelkia. Tiesa, kartais Kalvarijos mieste būna šventė: fasadai uždengiami rinkiminiais plakatais, ir kalvarijiečiai džiaugiasi pasikeitusiu miesto veidu. O ir iš plakatų daug žadama… Na, tai kas, kad po to nevykdoma! Na, tai kas, kad jau ištisus dešimtmečius vaikštome net miesto centre tarp pastatų-vaiduoklių, prie kurių galime priskirti ir Kalvarijos kino teatrą, kuris anuomet vadinosi „Taika“. Gal dabar jį reikėtų vadinti „Karu“, mat po to, kai ne mažiau kaip prieš 25 m. jame buvo parodytas paskutinis filmas (tikėtina, kad „Karas ir taika“), taika šį pastatą apleido.  O štai ir šimtmečio statyba. Taip pat pačiame miesto centre. Už statomo objekto – amžina netvarka, o toliau matosi sovietinis architektūros šedevras atsilupusiu tinku ir užrašu „Paštas“. Dabar apsisukime 180 laipsnių kampu ir užmeskime akį į renovuoto savivaldybės pastato (nors ir čia ne visi koridoriai patrauklūs interesantams…) vidinį kiemą: čia kaip klausimas be atsakymo pasitiks neaiškios paskirties pastatai. Bet einame toliau. Laisvės gatve, kur lyg kelrodė žvaigždė žėri renovuota miesto bažnyčia. Tiesa, pakeliui praeisime miesto reklamos agentūrą: Kalvarijoje geriausia vieta reklamai – medis, ant kurio kamieno kabinami patys įvairiausi skelbimai, plakatai. Dar gatvelė, kita, ir prieš mus – žydų paveldas Kalvarijoje: pamirštas sinagogų kompleksas. Čia lyg ir kažkas kažką daro, bet iš tikrųjų… Lygiai taip pat „prižiūrimos“  ir senosios žydų kapinės.

Na, bet nesigilinkime, palikime sinagogas su 50 gelsvų atspalvių ir su pradedančiu byrėti pamatu ir eikime toliau.

Kita mūsų stotelė – vadinamasis Pietų miestelis, kuriame praėjusių amžių niūrumu dvelkia sparčiai yrantys gyvenamieji namai (panašiai žmonės gyvena kitame Lietuvos gale – Didžiasalyje), juose – butai. Kokie gyventojai, tokie ir butai (arba atvirkščiai). Kažkam nepasisekė, tik nežinia, kam labiau: gyventojams ar butams… Kaip ir kažkada garsiam žydelio Romanovo malūnui, kuris nenori pats nugriūti, nors tu ką! Stabtelkime prie vieno neaiškios paskirties pastato įėjimo, užversto visokiu „geru“: gal čia kuriamas koks vietinis muziejus? Adresas: Suvalkų g., Kalvarija.

Ta pati nykimo dvasia jaučiama ir nutolus nuo savivaldybės centro (deja, matyt, ir visoje Lietuvoje). Kaimuose akis bado apleistos negyvenamos sodybos. Sodybų tuštėjimo metas… Sunykę namai, pamažu virstantys griuvėsiais, tebestūksto, o medžiai galiūnai savavališkai naikinami. Tik čia taip galima. Neturi leidimo pjauti medį, bet pjauni. Po to ir kelią galima užtverti, pavyzdžiui, vestuvininkams…

Bet nors paminklai pakankamai gerai išsilaikę. Kad ir sovietiniai. Vienas iš jų – ant kalnelio prie Orijos ežero. Gerai, kad čia, o ne Vilniuje ant Žaliojo tilto. Dešimtmečius virtų diskusijos: „Nukelti–nenukelti“.

Pasirodo, šiame krašte net naujas statybas vejasi griovimo dvasia arba… Štai nė metai nepraėjo po Jungėnų laisvalaikio salės renovacijos – tinkas jau byra, pelėsis įsimetė į vidų…

Galėtume vardinti ir vardinti tas nepatogias, neparadines spalvas demonstruojančius mūsų krašto objektus, tačiau diena turi pabaigą. Prieš grįždami į Kalvariją stabtelkime prie vartų į Europą – Lietuvos-Lenkijos pasienio. Čia išdidžiai saugome paveldą. Rusų armijos paliktas KPP pastatas dar nesugriuvęs, nors aptrupęs. Jį žino visi važiuojantys į Lenkiją apsipirkti. Nebūtų pastato – nerastų kelio… O dabar nesidairydami – į Kalvariją. Tik visai nenustebkite, jeigu prie Kalvarijos Karališkojo parko jus pasitiks baltas arklys, ir neabejokite: jums nepasivaideno.

Jonas MAKARONAS

Autoriaus nuotraukos.

kalvarija

5 komentarai(-ų) “Kalvarija. Su penkiasdešimčia pilkų atspalvių ir su… baltu arkliu, pasitinkančiu prie Karališkojo parko

  1. pusė pastatų yra nuosavi. Nepadarys niekas nieko, nebent savininkai. Kaip ir tas paminklas prie Orijos. Ten kartu yra ir kapinės. Ir nieko nepadarysi, jos turi būti saugomos. Nors ir aš pats to nenorėčiau. Visokie komjaunuoliai sušaudyti…

  2. Straipsnis: niekas apie viską ir viskas apie nieką… Autorius tiek daug pagiežos turi visų Kalvarijos objektų bei žmonių atžvilgiu, kad net nesugeba rišliai išsakyti savo minčių. Straipsnio autoriui vertėtų susisiekti su artimiausia lietuvių kalbos mokytoja ir pasimokyti stilistikos įmantrybių. Žinoma, čia dalinai aptariamos Kalvarijoje egzistuojančios problemos, bet niekinių straipsnių rašymas ir pilstymas iš tuščio į kiaurą apie tai, ką visi žino, viso to neišsprendžia.

  3. straipsnis tikrai uzkabinantis ir manau tokio reikejo jau senei atkreipti demesiui, nes pilnas facebokas nuotrauku kaip grazeja kalvarijos centras o sie sovietiniai vaiduokliai griuva… maluno patalpos didziules taip pat ir kino teatro galima irengti bet ka… kareivyniu miestelio pastatai stovi apleisti savivaldybe galetu irengti daugybe soceliniu bustu zmonems. nemanau kad reik idealiai padaryti uztektu langu, duru, elektros ir vandens ir atsirastu dauk seimu kurios mielai sutiktu eitu i tuos butus ir savo jegomis tvarkytusi, nekalbu jau apie tas daugevaikes ar visiskai nepasiturinces seimas yra ir dauk jaunu seinu kurios tikrai dziaugtusi jai gautu stoga virs galvos su salyga kad susitvarkys ir gyvens,o badar stovi ir griuva tuo metu zmones gyventi neturi kur.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite