„Žmogaus gyvenimas – tai abejotinas eksperimentas. Jei spręsime kiekybiškai, visos žmonijos atžvilgiu, jis pasirodys didingas. O pavienio žmogaus gyvenimas yra toks trumpas, toks nepakankamas, kad tiesiog nuostabu, kaip kas nors išviso gali egzistuoti ir vystytis. Šis faktas man padarė didžiulį įspūdį dar seniai, kai buvau jaunas medicinos studentas. Laikiau tiesiog stebuklu, kad dar nesu pirma laiko sunaikintas.
Gyvenimas man visados atrodė lyg augalas, gyvenantis savo šaknies dėka. Jo tikrasis gyvenimas nematomas, jis slypi šaknyje. Tai, kas išauga virš žemės, gyvuoja tik vasarą. Rudenį jo nebelieka – tai trumpalaikis reiškinys. Mintis apie nesibaigiantį gyvenimo ir civilizacijų gimimą ir išnykimą palieka mums absoliutaus menkumo įspūdį. Vis dėlto niekada nepraradau nuojautos, kad kažkas už šio amžino kitimo gyvena ir išlieka. tai, ką regime, yra žiedas, kuris nuvysta. o šaknis išlieka.“
Irenos Tamulynienės nuotrauka.