Remiantis Švietimo įstatymo pakeitimais, nuo 2024 metų Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos turėtų būti pasiruošę priimti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius moksleivius ir užtikrinti bendrą, o ne izoliuojantį mokymo procesą. Lietuvoje yra priskaičiuojama per 300 tūkst. žmonių su negalia, o daugiau nei keturi tūkstančiai vaikų mokosi specialiosiose mokyklose. Dažnai šių žmonių nepastebime, nesuprantame jų poreikių, tačiau bendros veiklos, bendras ugdymo procesas gali padėti mūsų bendruomenei augti, formuoti pozityvų požiūrį į visus jos narius nesusikuriant išankstinio nusistatymo. Norint po kelerių metų užtikrinti specialiųjų poreikių mokinių įtraukimą nėra pakankama pasirūpinti tik kokybiška infrastruktūra, reikalingi ir kiti resursai, pasirengimas, apgalvota struktūra ir strategija.
Organizacija „Jaunimas YRA“ tęsdama Europos solidarumo korpuso projekto „I’m possible“ įgyvendinimą, organizavo online diskusiją: „Ar infrastruktūrai netrūksta struktūros?“ Jos metu pranešėjai dalinosi įžvalgomis, diskutavo apie egzistuojančias visuomenės supratimo problemas, būsimus mokyklų pokyčius. Renginyje pranešėjai dalinosi savo patirtimis, pasakojo, kokie iššūkiai kyla integruojant neįgaliuosius, kaip tai padeda formuoti kitokį požiūrį. Taip pat buvo aptarta ir koks yra savivaldybės vaidmuo bei galimas indėlis įgyvendinant neįgaliųjų integraciją į ugdymo įstaigas.
„Daug kas prasideda nuo mūsų patyrimo, kad per mažas bendravimas su įvairiais žmonėmis duoda tam tikrus atribojimus. Mes dažnai esame linkę nematyti tų žmonių, kurie mums yra kažkuo nepatogūs ar nesuprantami“ – tikina Marijampolės Jono Totoraičio progimnazijos direktorė Gražina Jakovickienė. Patyrimas ir galimybė suprasti galėtų prisidėti prie mūsų visuomenės augimo, padėtų mažiau kurti stereotipus, segmentuoti visuomenę. Viskas prasideda nuo vaikystės: jei joje netenka susidurti su negalią turinčiais asmenimis ar tėvai juos vadina „kitokiais“ bei jų nepastebi, tai natūralu, jog ir vaikai auga su tokiu požiūriu. „Tikiu, kad įtraukus švietimas gali būti realus, galime tai pasiekti, tai yra pirma pakopa. Mano patirtis ir daugelio kitų: mes nesimokėme mokykloje su skirtingais žmonėmis ir tą negalią pamatėm gerokai vėliau“ – teigia Vilniaus universiteto lygių galimybių koordinatorė Lina Garbenčiūtė. Įvairių poreikių vaikų ir jaunuolių ugdymas gali prisidėti prie didesnio supratimo ir tolerancijos ugdymo, nes vaikai dar „nemato“ kitoniškumo ir augdami mišrioje aplinkoje supranta tai kaip natūralų ir savą procesą.
Apie teigiamas patirtis, kokią įtaką mokyklos bendruomenei gali daryti specialiųjų poreikių turinčių mokinių įtraukimas pasidalino ir Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijos, kuri daugiau nei 25 metus vykdo įtraukųjį ugdymą, direktoriaus pavaduotoja Ses. Danguolė Gervytė: „Mokykla yra nuolatinis procesas, o įtraukiantis ugdymas yra dar kompleksiškesnis procesas. Reikia pradėti nuo aplinkos pritaikymo, tačiau tai yra pats paprasčiausias, lengviausias žingsnis. Sunkiausia šiame procese – „minkštieji dalykai“. Pavyzdžiui, specialistų kvalifikacija. Mokytojo padėjėjai nėra pedagoginiai darbuotojai, dažnai žemos kvalifikacijos. O mokyklos su turimais biudžetais neretai negali sau leisti darbinti specialiųjų pedagogų padėjėjais. Mokytojo padėjėjas turėtų būti įteisintas kaip tam tikra profesinė kategorija, su tam tikra kvalifikacija, aukštesniu atlyginimu. Kitas svarbus dalykas – bendruomenės įsitraukimas.“ Įvairių specialistų, specialiųjų pedagogų, padėjėjų trūkumas ir jų parengimas yra vienas opiausių klausimų Lietuvos švietimo sistemoje. Marijampolės savivaldybės administracijos direktorius Karolis Podolskis pasakojo, jog švietimo specialistų poreikis yra aktualus visoms savivaldybėms, reikalinga virš šešių tūkstančių specialistų. Kasmet Marijampolėje stengiamasi pritaikyti vis daugiau švietimo įstaigų specialiųjų poreikių asmenims, sudaryti kokybiškas sąlygas ugdymo procesui, plečiamas specialistų skaičius, keliama jų kvalifikacija. Stengiamasi sparčiai priartėti prie 2024 metų plano realiais darbais.
Nepaisant kokybiškos infrastruktūros, turime nepamiršti, jog itin svarbu, kokia emocinė aplinka mus supa. Jei sukursime mokyklas, kurios bus atviros, įtraukios įvairiems moksleiviams – žengsime didelį žingsnį į priekį. Tačiau reikia nepamiršti ir bendro visuomenės požiūrio pokyčio, kuris gali įvykti ir per kitas, viešas, neformalias, bendras veiklas. „Žmonėms integruojantis į bendruomenę yra labai svarbu būti suprastiems ir priimtiems. Svarbu sukurti tinkamą atmosferą ne tik įprastam jaunimui, bet ir specialiųjų poreikių turinčiam žmogui. Tokių švietimo įstaigų Lietuvoje turėtų daugėti, nes tinkamai priimtas žmogus jaus didesnį norą tobulėti ir siekti tikslų“ – yra įsitikinusi Lina Garbenčiūtė.
Renginio pabaigoje Marijampolės savivaldybės administracijos direktorius Karolis Podolskis pasidalino specialių poreikių turinčio jaunuolio mintimi: „Aš nenoriu, kad jūs mane globotumėt, aš nenoriu, kad su manim elgtųsi kaip su vaiku, tieisog noriu, kad sudarytumėt sąlygas jaustis kaip visi jaučiasi ir būti lygiam.“ Tai tik įrodo, jog visi žmonės nori jaustis lygiaverčiais bendruomenės nariais. „Mes kartais į neįgaliuosius žiūrime kaip į vaikus, bet iš tiesų tai yra suaugę žmonės: balsuojantys, vairuojantys, dirbantys darbus, kuriantys savo gyvenimą.“ – teigė Danguolė Gervytė.
Norėdami kurti darnesnę bendruomenę bei 2024 m. pasiekti tikslą, jog bendrojo lavinimo mokyklos iš tikrųjų priimtų ir negalių ar kitų specialiųjų poreikių turinčius moksleivius, turime pasirūpinti ne tik kokybiška aplinka, reikiama infrastruktūra, tačiau suburti specialistų ratą, dalintis patirtimis. Informacijos sklaida, įvairių žmonių nuomonių įtraukimas leis skurti geresnį pasiruošimą, o problemos bus sprendžiamos lengviau, jei jas vadinsime iššūkiais. Siekdami pokyčio bendruomenėje negalime tik laukti integracijos mokyklose, turime nepamiršti ir kitų bendrų veiklų, turime nebijoti kurti tarpusavio ryšio.