Pagrindinis > Naujienos > Klausiame – psichologė atsako

Klausiame – psichologė atsako

 

„Mūsų savaitės“ skaitytojus periodiškai pasiekiančios rubrikos „Psichologija“ temos visada sulaukia palankaus atgarsio. Ir tai suprantama: turbūt visiems visada iškyla įvairių gyvenimo klausimų, tačiau daugelis arba nedrįsta, arba neprisirengia praverti psichologo kabineto durų. O kvalifikuoto specialisto atsakymo į rūpimą klausimą tikėtis mūsų žurnale, brūkštelėjus laišką į redakciją, – ir paprasta, ir patogu. Todėl „Mūsų savaitės“ skaitytojus konsultuojančiai marijampolietei psichologei Vilmai VĖLYVIENEI skirtų klausimų nepritrūksta. Šįkart ir pateikėme jų ne vieną, o kelis iš karto.

 „Ar atskleisti tiesą įvaikintam vaikui, kad nesame jo biologiniai tėvai?“

„Su vyru jau 14 metų auginame įsivaikintą dukrelę. Esu girdėjusi, kad geriau įdukrai kuo anksčiau pasakyti, kad ne mes esame jos biologiniai tėvai – esą žinoti tai yra jos prigimtinė teisė. Bet mes to dar nepadarėme. Ir nežinau, kada padarysime, nes, kaip man atrodo, gyvename nuo vienos situacijos iki kitos (tai konfliktas mokykloje, tai egzaminai, tai koncertas muzikos mokykloje, tai atostogos, per kurias dukra važiuoja pas močiutę į kaimą), kai netikėta žinia paauglei būtų papildomas smūgis. Jis gali ir visiškai sugniuždyti. Todėl ir atidėliojame. Kaip jums atrodo, gal geriau niekada šios mūsų šeimos paslapties mergaitei neatskleisti?“ – prašiusi neminėti jos vardo paatviravo 49 metų marijampolietė.

ATSAKYMAS

Klausimo autorė pati pirmose eilutėse pažymi, jog įvaikinimo tiesa turi būti atskleidžiama kuo anksčiau dėl to, kad ta žinia tarsi susigyventų su vaiku ir įtėviais. Tada kyla kur kas mažiau įtampos ir baimių, kad tai gali išlįsti netikėtai, nepasiruošus, visai iš svetimų žmonių lūpų. Taigi tiesos sakymas apsaugotų nuo tokio šoko. Manau, kad vaikus labiausiai žeistų ne pati žinia, bet tai, kad ji buvo slepiama.

Kokio amžiaus būdamas vaikas turi tai sužinoti?

Psichologų nuomonės dėl vaikų amžiaus varijuoja, bet daugelis jų sutinka, kad geriausia pasakyti vaikui tiesą iki 8 metų. Kiti rekomenduoja atvirauti tarp 8 ir 11 vaiko gyvenimo metų. Bet kuriuo atveju iki 11 metų vaikas jau turėtų žinoti, kad nėra biologinis sūnus arba duktė.

Kaip elgtis, jei vaikui sunku susitaikyti su tiesa?

Svarbu suprasti, kad galite neapsaugoti vaiko nuo galinčio jį užplūsti skausmo. Svarbiausia neprarasti pozityvumo ir tikėjimo, kad tiek tėvams, tiek vaikui pavyks susitaikyti su tiesos pripažinimu. Padėkite vaikui suprasti, kad įvaikinimas turi teigiamą prasmę ir kad mylite jį kaip savo biologinę atžalą. Žinoma, kai kuriais atvejais tai virsta ilgu procesu. Kartais gali prireikti ir psichologų pagalbos, kadangi užplūdę jausmai būna įvairūs: tarp jų ir pyktis įtėviams dėl tiesos slėpimo. O greta yra didelė meilė ir dėkingumas, kartu liūdesys, todėl jausmų sumaištis neišvengiama.

Psichologų teigimu, svarbiausia nenuteikinėti vaiko prieš biologinius tėvus. Jei vaikas manys, kad jo tikrieji tėvai blogi, jis gali ir pats imti jaustis blogu žmogumi. Tiesiog pasakykite vaikui, kad biologiniai tėvai neturėjo galimybių jo auginti ir pasirinko atiduoti kitiems jį mylėsiantiems žmonėms. Jei vaikas paklausia, kaip atrodo jo tikrieji tėvai, jei turite, nebijokite parodyti nuotraukų.

Kada geriausia kalbėtis apie įvaikinimą?

Geriausias metas – ramus metas. Svarbu, kad niekas jūsų nepertrauktų. Puiki proga pasikalbėti su vaiku apie įvaikinimą yra žiūrint šeimos nuotraukas ir vaizdo įrašus. Jei pastebite, kad vaikas nenori kalbėtis, pokalbio netęskite. Kai kurie tėvai stengiasi pernelyg akcentuoti įvaikinimą, manydami, kad jų vaikams taip bus geriau. Gyvenant informacijos amžiuje, pasakyti vaikui apie įvaikinimą galima per knygas, filmus, televizijos laidas. 

Pokalbiui apie įvaikinimą labai svarbu pasiruošti ir nekalbėti apie viską iš karto. Ilgainiui vaikas susipažins su visa informacija ir žinojimas, kad jis nėra biologinė atžala, taps natūraliu dalyku.

„Nejau blogai, kad tikrinu sūnaus telefoną?“

 „Sakoma, kad labai negražu tikrinti svetimus daiktus – net ir namiškių. O aš nuolat paslapčia patikrinu savo 17-mečio sūnaus drabužių kišenes. Rūpi, ar nėra cigarečių, degtukų, galų gale – taip madingų kvaišalų. Kartais patikrinu ir sūnaus mobilųjį telefoną. Manau, turiu teisę žinoti, kaip ir su kuo sūnus bendrauja, ką veikia, kuo domisi – noriu labiau pažinti jį. Ar aš blogai darau?“ – norėtų sužinoti Laima D. (38 m.) iš Kazlų Rūdos.

ATSAKYMAS

Tai, kad norite pažinti sūnų – tikrai nieko blogo, tik klausimas, ar tikslas pateisina priemones?

Kol vaikas mažas, jis yra atviras, apie viską pasakoja, dalijasi jausmais, išgyvenimais, jam svarbi tėvų nuomonė. Kartais tėvų reakcija į nesklandumus vaikus baugina, ir jie išmoksta slėpti, nesakyti tiesos. Vaikui svarbu žinoti: kad ir kas atsitiktų, jis bus mylimas, bus mėginama padėti, suprasti, kad nebūtų baimės sakyti ir nemalonių „žinių“. Taip po truputį formuojasi abipusis pasitikėjimas, kurio vėliau tikrai prireiks. Kiek kitaip yra paauglystėje – atsiskyrimo nuo tėvų laikotarpiu. Tuo metu paaugliai tarsi sukuria savo kultūrą – yra savas žodynas, sava apranga, savos paslaptys. Kad ir kaip gerai sutartų tėvai ir vaikai, tuo laikotarpiu paauglys turi savo „slaptesnio gyvenimo“, apie kurį kartais parašo į dienoraštį arba pasikalba su draugais. Lįsti į dienoraščius, susirašinėjimus – tai būtų to pasitikėjimo ryšio griovimas. Kai paauglys sužino, kad tėvai slapta braunasi į jo erdvę – santykiai labai pašlyja, atsiranda kova, kerštavimas, tyčinis prastas elgesys. Tai ką daryti? Jei jums kas nors kelia nerimą, būtina su vaikais apie tai kalbėti, išsakyti, dėl ko jūs išgyvenate. Jei esate susirūpinę dėl rūkymo, narkotikų – atvirai kalbėkite. Jei buvę priežasčių, kodėl jūs nepasitikite paaugliu, pasakykite apie tai. Tvirtai pasakykite savo taisykles, jog turite pagrindo jį tikrinti. Geriausia tikrinti ne slapta, o kartu dalyvaujant ir jaunuoliui.

Kas kita – tikrinti telefoną, kad sužinotumėte, su kuo bendrauja, ką veikia ir domisi. Tai rodo, jog trūksta tikro artimumo, jei nežinote, kuo gyvena sūnus. Mėginkite kurti artumą ne per „telefoną“, o kalbantis, skiriant laiko bendravimui, veikiant kartu – dirbant (pavyzdžiui, gaminant valgyti) ar pramogaujant (ko gero, galima atrasti abiem bendrų malonių užsiėmimų, pavyzdžiui, retsykiais nueinant kartu į kiną).

Kaip elgtis skiriantis tėvams, kai kyla klausimas: „Su kuo nori gyventi – su tėčiu ar su mama?“

„Ar galima klausti 4–15 metų vaiko, su kuo jis norėtų likti gyventi, kai skiriasi jo tėvai? Jeigu galima ir padoru, tai kokiomis aplinkybėmis geriau tai daryti – girdint abiem tėvams ar negirdint nė vienam, tik klausantis kam nors iš giminaičių?“ – susirūpinęs marijampolietis Rimas B. (36 m.), besiskiriantis su žmona.

ATSAKYMAS

Jei vaikas yra iki dešimties–dvylikos metų, dažniausiai neklausiama, su kuo jis gyvens – tai pagal įvairias aplinkybes nusprendžia teismas. Kitas klausimas – kaip vaikui tai pasakyti: ne tik kur jis gyvens, bet ir pranešti apie patį skyrybų faktą.

Geriausiai, jei apie tai su vaiku kalba abu tėvai – paisydami vaiko amžiaus pasako jam situaciją.

Labai svarbu tame pokalbyje pabrėžti, kad skyrybos niekaip nesusijusios su pačiu vaiku – mažesni vaikai linkę sau priskirti kaltę, kad tėvai skiriasi (aš esu blogas, neklausiau, manęs nemyli, todėl tėtis išeina). Taip pat svarbu pabrėžti tai, jog jei tėtis ir mama negyvena kartu, tai niekaip nedaro įtakos tam, jog vaikas bus mažiau mylimas. Svarbu pristatyti būsimo bendravimo, pasimatymų su kartu negyvenančiu tėvu numatymus. Kad ir kaip būtų, vaikui kils visokių jausmų – skyrybos yra sunkus patyrimas ne tik tėvams (vienas stipriausių stresinių išgyvenimų), tam reikės skirti dėmesio, leisti vaikui kalbėti apie savo ilgesį, pyktį. Jokiu būdu nepeikti ir nenustatinėti vaiko prieš tėvą ar mamą. Labiau vaiką paveikia ne tiek skyrybos, kiek tai, jog po skyrybų yra kurio nors iš tėvų užmirštas, ignoruojamas, pamirštamas ne tik pasimatymų grafikas, bet gimtadieniai, kitos svarbios datos. Jei tėvai ir išsiskyrę, turėtų abu dalyvauti svarbiose vaikui gyvenimo situacijose. Taip sumažinamas skyrybų paliekamas skausmas.

Jei vaikas yra vyresnis nei dvylikos metų, jam leidžiama pasirinkti, su kuo gyventi. Abu tėvai ir vaikas (be kitų artimųjų, pavyzdžiui, senelių) turėtų dalyvauti tokios situacijos aptarimuose, išklausyti vaiko nuomonės, norų, išsakyti savo pozicijas. Kartais vaikai bijo aiškiai išreikšti savo norus, todėl svarbu pabrėžt , kad vaiko nuomonė bus priimta, kad ir kokia ji būtų. Jei santykiai, kad ir skiriantis, yra geri, atvirai galima visiems diskutuoti apie vaiko vieno ar kito pasirinkimo privalumus arba sunkumus.

„Noriu eiti pasikonsultuoti pas psichologą, bet bijau būti apšaukta kvaila“

 „Labai norėčiau apsilankyti pas psichologą, bet ir tėvai, ir draugės man užmeta: „Tai gal tu kvaila ar ligonė?“ Kaip man įtikinti juos, kad pas psichologus konsultuotis eina ne kvailiai? – toks klausimas kamuoja laišką į redakciją atsiuntusią Kalvarijos gimnazijos 15-metę moksleivę Kristiną. – Gal jūsų žurnalo psichologė galėtų papasakoti, kokie žmonės ir dėl ko į ją kreipiasi dažniausiai?“

ATSAKYMAS

Yra toks priežodis: „ Kai daug žinai – supranti, kad dar daugiau nežinai.“ Tuos žodžius galima pritaikyti ir savęs pažinimui – mes pažįstame tik dalį savęs, sąmoningąją savo dalį. Kita dalis vidinio „aš“ yra mums menkai pažįstama, tačiau nereiška, kad ji nesvarbi. Atvirkščiai – turime apsčiai jausmų, potraukių, kurie kokiu nors netikėtu momentu tarsi išlenda iš pasąmonės ir nulemia mūsų poelgius. Tada mes nustembame ir galvojame: juk visai ne taip turėjo būti, tai visai „ne aš“.

Psichologinės konsultacijos padeda pažinti mūsų pasąmoningąją dalį, psichologas yra tarsi veidrodis, kuris atspindi ir padeda pamatyti mūsų nepažįstamąją pusę. Taigi turbūt ne kvailiai vaikšto savęs link.

Kita vertus, būna gyvenime ganėtinai sudėtingų situacijų, kurios sukelia daug jausmų, sąmyšio.

Tuo metu artimieji gali padėti, bet jie yra subjektyvūs, patys turintys jausmų, kartais patarinėjantys.

Psichologas padeda objektyviau pažvelgti į sudėtingą situaciją. Taigi ieškančius išsamesnių atsakymų, norinčius pažvelgti giliau kvailiais nepavadinsi. Greičiau atvirkščiai – jie drąsesni, besigilinantys, ne paviršutiniški žmonės.

„Mano vyras turi kitą, ir aš tai žinau…“

 „Aš tikrai žinau, kad mano vyras turi kitą moterį. Mačiau juos tokią akimirką…. Norėčiau tai pasakyti – parodyti, kad nesu kvailelė, leidžianti save apgaudinėti, bet labai bijau, kad tai gali būti paskutinis mūsų pokalbis – vyras mane paliks. O dabar jis dar būna kartu ir dėl to, kad nenujaučia, jog aš žinau apie jo išdavystę, ir dėl to, kad labai myli mūsų vaiką. Bet skausminga tyli kančia taip slegia mane, taip kankina… Nežinau, ar „nesusprogsiu“ kada nors iš sumišusių jausmų. Kaip man geriau elgtis?“ – psichologės atsakymo laukia vilkaviškietė Jurga (26 m.).

ATSAKYMAS

Jei situacija užsitęs, tai „sprogimas“ neišvengiamas, tik kažin ką tai duotų. Laukimas, nežinomybė tikrai vargina, slegia, išsunkia ir santykiams nieko neduoda. Atrodo, jog pradėjus kalbėti, viskas bus tik blogiau, bet veikiau tai yra baimės, vengimo kalbėtis nulemta mintis. Kalbėjimas apie baimę keliančius dalykus neretai yra sudėtingų situacijų sprendimo pradžia. Pati savaime situacija dažniausiai neišsisprendžia. Kad ir kaip būtų skausminga, kalbėjimas, o ne tylėjimas yra sveikesnis pasirinkimas. Drąsus kito žmogaus pasirinkimas pradėti sunkius pokalbius yra gerbtinas – tikėtina, kad jūsų sutuoktinis tai irgi įvertintų. Pokalbis leistų išsiaiškinti jūsų esamų santykių sunkumus. Jei santykiai turi ateitį, tai pokalbis jų nesugadins. Jei santykiai neturi galimybės tęstis, pokalbis tiesiog paspartins pajudėti abu toliau. Pokalbyje svarbu ne kaltinti kitą, o kalbėtis apie savo jausmus ir tarpusavio santykius.

Vilma VĖLYVIENĖ

Psichologė, psichoterapeutė

Kauno g. 60, Marijampolė,

tel. 8 686 59 554,

el. paštas: vilvel@yahoo.com

interneto svetainė: www.velyviene.lt

Nr. 15 (19), 2013 m. balandžio 13–19 d.

 

2 komentarai(-ų) “Klausiame – psichologė atsako

  1. Labai bijau prarasti vyra,jei viska pasakyciau ji prarasciau. Bet mane kamuoja bloga nuojauta,kad gali bet kuriuo momentu suzinoti tiesa,pasidaryti DNR. Paskutiniu metu naktimis blogai miegu…griauziu save is vidaus,kad vyras augina ne savo vaika. Kaip man geriau elgtis sioje netipiskoje situacijoje ?

  2. Su vyru auginame dukrele 7 men.,kuria abu labai mylime ir musu gyvenimas pasikeite i gera puse. Bet dukrytes tetis yra kitas zmogus. Su kuriuo tik 2 kartus buvau susitikus,kai buvome su vyru susipyke. Su kitu vyru tik glamonejomis nebuvo jokio lytinio akto,bet pasirodo uzteko,kad pastociau… Su vyru kalbejome apie galimybe gyventi atskirai ir po menesio suzinojau,kad laukiuosi. Buvome afekto busenoje nezinojome ar dziaugtis,ar verkti. Bet gimdyti nusprendziau,nes maniau,kad tai siusta dievo dovana. Galvodavau gal sis kudikelis yra vyro ir taip man budavo lengviau.Vis mastau,kad rektu gal pasakyti tiesa,nes anksciau ar veliau gali viskas iskilti i virsu.
    Desimt metu negalejome tureti vaiku,todel labai krintomes ir pykdavomes. Net kalbedavom apie skyrybas. Aplinkiniai ypac is vyro puses pradeda itarineti,kad mergaite i mus nepanasi,nors dar kudikelis. Esu prilkausoma nuo vyro,labai savo vyra myliu ir bijau pasakyti tiesa

Komentuoti: Vilja Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite