Kleva Verbickienė: „Laimė – tai, kai nėra nelaimių, tik tiek!“

Bendraminčiams ir draugams sunku patikėti, kad šių metų sausio 9 dieną sukanka 5 metai, kai 2011 m. sausio 9 d. po ligos mirė marijampoliečiams žinoma visuomenininkė, tautodailininkė, Marijampolės literatų klubo „Sietynas“ iniciatorė Anelė Kleva KAZLAUSKAITĖ-VERBICKIENĖ. Literatė, išleidusi šešias autorines knygas (penkios iš jų – poezijos), surengusi per dešimt autorinių vakarų, apie dvidešimt parodų, kuriose – jos pačios kurti gobelenai, papuošalai, paveikslai iš karoliukų,  respublikinės organizacijos „Bočiai“ Marijampolės skyriaus įkūrėja, Marijampolės literatų klubo „Sietynas“ įkūrėja ir pirmoji pirmininkė, Raganų klubo įkūrėja, moterų klubo „Vaivorykštė“ Gudeliuose bei Gudelių miestelio bendruomenės įkūrėja, aktyviai dalyvavusi ir įkuriant Marijampolės organizaciją „Gelbėkit vaikus“ bei pirmąjį šios organizacijos vaiko dienos centrą, „Lietuvos kaimo spindulio – 2005“ nominantė, daugelio televizijos laidų dalyvė, Trečiojo amžiaus universiteto dviejų fakultetų lankytoja… Amžinybėn išėjo spalvinga aktyvi asmenybė, kupina išminties, niekada neieškojusi žodžio kišenėje, visada ir visur ieškojusi tiesos (Kleva ir buvo tokia moteris, kokios reikėjo tuo metu Lietuvos kaimui: darbšti‚ kantri, žodžio kišenėje neieškanti. Tiesos žodžiai kartais būna sunkūs kaip akmenys. Ne kiekvienas sugeba juos pakelti. Ne kiekviena ausis sugebėjo „pagauti“ subtilų Klevos humorą. Tik tokia būdama ji galėjo praeiti tuo nelengvu, besikeičiančiu kaimo keliu) ir tik ją sakiusi – tokia ji išliks ją pažinojusių žmonių atmintyje…

Keli biografijos faktai

Anelė Klevutė Kazlauskaitė-Verbickienė gimė 1942-07-16 Juodelių k. Marijampolės apskr. Mokėsi Juodelių pradžios ir Akmenynų vidurinėje mokykloje, Marijampolės žemės ūkio technikume įgijo agronomės specialybę. Gerų žmonių pagalba pavyko išvengti sunkaus Sibiro tremtinio likimo, nors tėvai, pasiturintys ūkininkai, buvo pasmerkti tremčiai. Pora metų dirbo Juodelių skaityklos-klubo vedėja, tuomečiame „Tiesos“ kolūkyje agronome. Jai teko nelengva moters ir motinos dalia – viena išaugino tris vaikus.

Ragana iš lietuviško beržynėlio

Kleva neslėpdavo: „Esu ragana“. Beje, šis žodis nieko bendro neturi su baisiaisiais pasakų personažais. Žodžio „ragana“ etimologija – regėti, norėti, galėti. „Tai žmogus, turintis padidintas galimybes, – aiškindavo Raganų klubo, pačios įkurto 2001 m., vadovė. – Kodėl žodis „ragana“ kelia neigiamas asociacijas? Mūsų mentalitetas toksai: kas nežinoma, tas bloga… Kita vertus, moteris (ragana) paprastai gyvena ilgiau, daugiau žino, turi daugiau patirties, išminties, labiau pažįsta gamtą, lieka pasaulio triukšmo nuošaly, todėl ir bloga…“ K.Verbickienė tokia lyg ir buvusi: turėjusi dvi santuokas, tačiau išsituokusi, užauginusi tris vaikus, susilaukusi anūkų, gyvenusi viena…

Žmogiškąja išmintimi paremtos Klevos „raganystės“, neretai – tik su jai būdinga humoru doze lydėjo visur. Štai, pavyzdžiui, dalyvaudama laidoje „Vakaras su Marijonu“ didžiai gerbiama ragana sugebėjo padaryti tikrą šventę ir laidos kūrėjams, ir žiūrovams. Studijoje Kleva tuomet pasirodė kaip tikra ragana: užsidėjo juodą skrybėlę, papuoštą jos pačios pagamintais spalvotais vabalais, apsivilko juodą švarką, kurio atlape puikavosi raganos simbolis, klubus persirišo mėlyna juosta (kaipgi ragana be jos!), į krepšį prisidėjo visokio gero (save gerbianti ragana visko turi turėti), su savimi pasiėmė „palaikymo komandą“ („Porą mergų iš kaimo“, – paaiškino jau vėliau.) – ir į kelionę. Laidoje Kleva save pristatė kaip raganą iš lietuviško beržynėlio, tai yra daugiau etnografinę raganą, kuri negali nei kortomis burti, nei iš delno pranašauti, – tai ne lietuviška. Užtat ji žinanti daugybę kitų paslapčių, kurias gali žinoti tik tikra ragana!

„Man visa tai – tik smagus žaidimas, – įvertinusi tuomet Kleva savo dalyvavimą laidose (be minėtųjų, moteris anksčiau dalyvavusi LNK „Meilės istorijose“, Marijampolės televizijos laidose „Raktas“, „Iš pirmų lūpų“) – ir pačiai linksma, ir kitus palinksmini“…

Skatino į viską žiūrėti paprasčiau

„Šiais laikais yra begalės lengvatikių, – ne kartą kalbėdavusi Kleva, kai kalba pakrypdavo apie jos „raganiškas“ galias, – tad taip pat puikiausia terpė veistis visokio plauko šarlatanams, kurių vienintelis tikslas – pinigai. Ką gi, jei yra paklausa, tai pasiūla visada bus. Jei neturėčiau sąžinės, būčiau milijonierė. Per televiziją „būrėjai“ tokius šou rodo, kad tik juokas ima. Štai paima raudoną žvakę, žalią – sėkmės ratus buria. Tiesa, dar aiškina, jog gydo… Žmones specialistai juk gydo! Aš tokiais atvejais sakau: kambarį galima išvalyti ir dantų šepetuku, bet dulkių siurblys tam reikalui geriau!“  

„Manęs prašo: „Padaryk, kad laimėčiau milijoną“, – atviravusi K. Verbickienė. – Sakau: „Kam tau jo reikia? Susipyksi su giminėmis. Nereikia šokinėti aukščiau bambos! Atsiduok likimo rankoms, ir viskas bus gerai“.

Blogiausia, anot K. Verbickienės, kad žmogus neišsisprendžia savo problemų – tada ir reikia būrėjų. Anksčiau partija problemas sprendė, dabar – būrėjai. Tie, kurie savo problemas laiku išsisprendė, nesėdi dabar duobėj, neserga depresija, o eina į priekį.

Į viską, anot K. Verbickienės, reikia žiūrėti paprasčiau. Juk žmogus – savo laimės kalvis, bet nuo likimo nepabėgsiantis. Tai suvokęs, gyvens laimingai. O laimė – tai, kai nėra nelaimių, tik tiek!

Raganą juokindavo merginos, moterys, kurios dėl vyrų, jų dėmesio ryžtasi bet kam. „Neverta dėl vyrų burtis, – įsitikinusi buvo K. Verbickienė. – Ar verta savo energiją naudoti dėl kokio kvailio, kad jis paskui tave šliaužiotų? Kita vertus, moterys tobulėja, o vyrai, deja, – ne. Tad tas „išsvajotasis“ po metų, kitų tai pačiai moteriai visai kitoje šviesoje gali pasirodyti. Kur menas, poezija, knygos – ten dažniausiai moterys, kur lenktynės, snukių daužymas, krepšinis – ten vyrai… Jie eina iš jėgos pozicijų, moterys – iš dvasinių. Juk virpančios gazelės su arkliu niekada nesukinkysi! Vyras turi būti sielos draugas, kad rastum užuovėją, bet kokie tie vyrai? Ant mūsų sukrauna visus rūpesčius ir dar patys ant sprando užsisėda!..“

Vienatvė su daugybe talentų

Daugelį metų K.Verbickienė gyveno visai viena. Gražiame pačios užgyventame dviejų aukštų name Gudelių kaime ji pati gražiai tvarkė aplinką: nešiojo akmenis gėlynų puošimui, genėjo dekoratyvinius medelius, netgi baseiną kastuvu iškasusi. Mielai pasinerdavo ir į rankdarbius, kurie Klevos fantazijos, kūrybiškumo ir darbštumo dėka virsdavo tikrais meno kūriniais. Patraukli, žodžio kišenėje neieškojusi moteris, apdovanota daugybe talentų, mokėjusi visus darbus nudirbti, nuoširdi ir atsidavusi visiems artimiems žmonėms, jautri ir labai stipri. 

Bet… „Dūšioj esu minkšta kaip ta supuvusi kriaušė“, – atviraudavusi ji ir už akimirkos vėl ją matydavai gudriai besišypsančią. „O štai karste gulinčią mane neš tikrai rinktiniai vyrai, ne kokie pašlemėkai šleivomis kojomis ir atsikišusiais pilvais!“ – drėbdavusi, kad net nejauku – ir ką tu jai!

Tokią ją visi prisimins…

Laima GRIGAITYTĖ

Autorės nuotraukoje – Kleva Verbickienė.