Rugsėjo 8–23 dienomis VšĮ „Marijampolės filharmonija“ organizuojamas tarptautinis klasikinės muzikos festivalis ,,Kultūros savaitė“ sugrįžta į Marijampolę ir jos regioną su unikalia programa bei ikoniškais šalies ir užsienio atlikėjais. Festivalio meno vadovų trio – sopranas Laura Latvaitytė-Zaman, pianistė Kamilė Zaveckaitė ir dirigentas Marius Reklaitis – vėl „Mūsų savaitės“ pašnekovai.
Šįkart kalbiname Laurą LATVAITYTĘ-ZAMAN.
– Trečias kartas nemeluoja – mėgstama teigti. Prieš jau trečiąjį „Kultūros savaitės“ festivalį apžvelkite savo patirtį šiame projekte. Ką projektas duoda jūsų asmeniniam ir profesiniam augimui?
– Svarbiausia patirtis projekte – tai kūrybinių minčių, idėjų išsilaisvinimas. Festivalis ,,Kultūros savaitė“ – ilgai brandintos svajonės išsipildymas. Esu laiminga matydama, kaip ši idėja ,,skrenda”, kad ji matoma ir girdima, ji kasmet auga, įgauna vis ryškesnę materiją, naujas formas ir atkakliai neša klasikinės muzikos brandų turtą klausytojui, Marijampolei – mano namams. Visos patirtys, susijusios su festivaliu, atliepia meilę profesionalios muzikos žanrui, kultūrai, Lietuvai, o emocijų skalėje balansuoja tarp jautru, intymu ir asmeniška.
– Šių metų festivalyje klausytojui bus suteikta galimybė patirti muziką, kiną, dailę unikaliu ir inovaciniu būdu. Menų sintezė jūsų gyvenime.
– Gyvenimas… Jis susideda iš menų sintezės, įvairių meno formų skiaučių, ištraukų, atgarsių. Kuriančio žmogaus akimis viskas aplink yra menas – kaip mes kalbame, vaikštome, žvelgiame vienas į kitą, taip pat kaip mes mylime ar liejame širdgėlą, kaip mes liūdime ir kenčiame, auginame savo vaikus ir patys augame, kaip atsisveikiname su mylimaisiais… Tereikia stabtelti akimirkai: kiek spalvų, muzikos, poezijos ir teatro aplinkui. Taip, gyvenimas yra menų sintezė, o kuriantis žmogus nuolat apie šį būvį kalba, ieškodamas įkvėpimo ir vilties.
– Jaunosios kartos menininkai teikia vilties, kad tai kas amžina, būtina dvasiniam pasaulio išlikimui, tačiau kasdienybės rutinoje deramai neįvertinama, ne tik išliks, bet ir bus papildyta. Norėtųsi jūsų komentaro šiai minčiai.
– Neaprėpiamai daug nuostabios muzikos pasaulyje jau yra sukurta, parašyta begalė knygų, muziejų sienose nugulę nesuskaičiuojama gausybė paveikslų. Ar kada susimąstome, jog jau turime užtektinai lobių dvasinio pasaulio egzistencijai, o jų gausa pilnėja nuolat… Kiek koncertų, operos spektaklių, premjerų, rečitalių, plenerų pasaulyje įvyksta kas dieną? Kodėl?.. Nes menininkas visuomet turi vilties, jis visuomet tiki menu, tiki žmogaus žingeidumu ir dvasinio pasaulio lobiais. Būti menininku-atlikėju – tai ne tik eiti per gyvenimą kuriant, tai pareiga dalintis savo profesija, perduoti ją ateinančioms kartoms – auginti ir augti kartu, nuolat gausinant ir plečiant dvasinio pasaulio ribas.
– Jaunieji menininkai į tėviškę jau trečią kartą grįžta su švente, o šiemet ir su kitų tautų menininkais. Menas sienų neturi. Ar galima taip teigti? Kodėl?
– Menas – laisva ir beribė materija, nuolat atsinaujinanti ir mirštanti, nes įkvėpimas ir kūrybos procesas yra laikini ir vėl gimstantys naujos energijos ir kūrybinio impulso dėka… Ar menas galėtų turėti sienas? Gal, bet tuomet prarastų kūrybiškumo geną ir begalybės perspektyvą. Mano asmeninį supratimą apie klasikinį muzikos meną tiksliausiai atliepia M. K. Čiurlionio mintys: ,,Muzika – tai Dievo pasiuntinys, atsiųstas judinti švelniausias ir geriausias mūsų sielos stygas…“ Tikiu, kad ši dovana nuo Dievo neturi rėmų, ribų ir sienų…
– Savo gimtąjį kraštą galima puoselėti ir iš toli. Šio festivalio idėja bei misija – skatinti, tobulinti ir plėtoti jaunųjų atlikėjų kūrybinį potencialą. Pakomentuokite.
–Atrodo, minimali korektūra, tačiau žodį ,,puoselėti“ pakeitus į ,,mylėti“ tiksliausiai įprasminame esminę festivalio ,,Kultūros savaitė” idėją ir misiją: ,,Savo gimtąjį kraštą galima mylėti ir iš toli”… Meilė, mano giliu įsitikinimu, kaip ir patsai menas, nepažįsta ribų ir sienų. Meilė taip pat yra Dievo dovana, nešanti viltį…
Festivalio misija – dalintis šia meile, skatinti kurti kartu, nuoširdžiai viliantis, jog puoselėjant, auginant jaunųjų atlikėjų kūrybinius įgūdžius ir potencialą, galėsime įsilieti į Marijampolės kultūrinio gyvenimo augimą bei dvasinių vertybių puoselėjimą. Juk jaunoji karta visuomet atsineša viltį.
– Dėkoju už pokalbį.
