Sąvoka „lėtasis turizmas“ dažnai traktuojama labai paraidžiui: na, lyg ir viskas aišku – lėtai vaikščiosime, lėtai bėgiosime, o dar lėčiau pyragą kepsime… Ak, tai ne tai? Pasirodo, visai ne! Nors mūsų šalyje jau yra ir Lėtojo turizmo asociacija, ir entuziastai, vis tik lėtasis turizmas Lietuvoje kelią skinasi gana lėtai, kai tuo tarpu pasaulyje toks keliavimo būdas – ant bangos, o Vakarų pasaulyje lėtasis turizmas suvokiamas kaip tam tikras kokybės ženklas.
Kas gi vis tik tas lėtasis turizmas, ir, žinoma, lėtasis keliautojas? Lėtasis keliautojas – tas, kuris kolekcionuoja potyrius, – taip trumpai galima būtų apibūdinti esminį lėtojo turizmo skirtumą nuo kitų turizmo rūšių – nuo poilsinio, piligriminio, kultūrinio, nuotykinio, pramoginio ar juodojo turizmo. Lėtojo turizmo idėja susiformavo po ,,lėtojo maisto“ (slow food) judėjimo, kuris įvyko 1986 metais Italijoje (tuomet, siekdami išsaugoti regioninę virtuvę, vietos tradicijas, gaminimo būdus, Romos gyventojai protestavo prieš „Mc’Donalds“ atidarymą priešais Ispaniškuosius laiptus).
„Lėtosios kelionės“– tai ne tik kitoks požiūris į vietos žmones, kultūrą, maistą, muziką, tai ir kitoks mąstymo būdas, priverčiantis į viską pažiūrėti kitaip. Prieš tris dešimtmečius pasaulyje prasidėjęs lėtasis judėjimas, labiau žinomas angliškuoju pavadinimu „slow“, skatina gyventi, dirbti, mokytis ir ilsėtis darniau: atsakingiau keliauti, rinktis sveiką, natūralų maistą, gerbti tradicijas, krašto autentiką. Iš anglų kalbos ,,slow“ judėjimas paraidžiui verstųsi: S – sustainable (tvarus), L – local (vietinis), O – organic (organiškas), W – whole (visapusiškas ir tikras). Lietuviškai lėtojo turizmo vertybių santrumpa – TVOT (T– tvarus, V – vietinis, O – organiškas, T – tikras): tvot, sujudinti mintis, pakirbinti jausmus, praplėsti suvokimą, leidžia giliau ir pilniau pažinti kraštą ar vietą, į kurią atkeliavai.
Lėtasis turizmas kaip tik ir veda keliu, kuriame žmogus gali patirti neišdildomų emocijų, pasisemti tik jam pačiam reikalingų žinių. Lėtasis turizmas nėra pasivaikščiojimas miško takeliu, parku ar kaimo keliuku. Tai – potyrių ir žinių paieškos, kurios atveria naujus horizontus, o kartais sugriauna mitus, sau nustatytas taisykles ir toliau veda jau visai kitu keliu. Tuos potyrių ir žinių klodus gali atverti tik kuriantis žmogus, kuriam jo veikla yra gyvenimo būdas, ne apžvalgos bokštas, ne pastatas, ne paplūdimys ar kitas infrastruktūrinis objektas.
Lėtajame turizme labai svarbu autentiškumas, natūralumas ir vietiškumas. Būtent dėl tokių savybių galima keliauti šimtus kilometrų į vieną ar kitą vietą, nes ten gyvena žmogus, kurio sukaupta patirtis, žinios niekaip negali būti nukopijuota, perkelta į kitą vietą ir padaryta dar viena beveide edukacija. Štai kodėl lėtojo turizmo filosofijos kertiniais akmenys yra autentiškumas ir unikalumas, pasakojimas arba istorija, paslėpti perlai ir perliukai, vietiniai žmonės, patirtys kartu, socialinė, ekonominė ir ekologinė darna.
Marijampolės apskrityje lėtasis turizmas taip pat skinasi kelią. Čia jau visko yra: ir turizmui pritaikytų unikalių sodybų, galinčių pasiūlyti pačių įvairiausių edukacijų, veiklų, ir kvapą gniaužiančių ekstremalių pramogų, priverčiančių liepsnoti visus pojūčius. Taigi šįkart siūlome kelionę būtent po tokias Marijampolės apskrities vietas, kurios tikrai patrauklios lėtajam turistui!
Taigi keliaukime po Marijampolės apskritį LĖTAI!
(Bus daugiau)