Prieš dešimtmetį su grupe Marijampolės gimnazistų teko laimė keliauti po Šveicariją – lietuvių rašytojų – S. Nėries, V. Putino, Maironio, J. Biliūno keliais. Sūduvos krašto gimnazistus atstovavo viktorinos ,,Pasakyk savo kraštui myliu!“ nugalėtojai. Kelionės globėja žurnalistė Daiva Klimavičienė su jaunimu į tolimą Alpių šalį pakvietė ir grupę Sūduvos krašto intelektualų. Puiki kelionių gidė, į Šveicariją lydėjusi ne vieną grupę, Teodora Dilkienė buvo neišsemiamas informacijos šaltinis.
Toje įspūdingoje kelionėje Jonines šventėme su Šveicarijos lietuvių bendruomene parke prie Ženevos ežero. Tik paėjėjus į parko gilumą išvystame trispalvę. Šaukdama ,,Valio – o – o!“, mus pasitinka moteris vulkanas – Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Jūratė Caspersen. Sužinojusi, jog esu iš Vilkaviškio, surimtėjusi pasakoja apie Šveicarijoje savo pėdas palikusius du alvitiečius. Puikaus rašinio apie Salomėją Nėrį autorė man atskleidė Šveicarijos lietuvių dvasios tėvo iš Alvito parapijos Jono Juraičio gyvenimo ir veiklos nuopelnus, atliktus lietuvių bendruomenėje. Pasak Jūratės, tai buvo labai šviesus, išmintingas ir originalus žmogus, nemėgęs būti dėmesio centre. Paskutinius metus gyveno uždarai Thermeno miestelyje. Palaidotas Gluringene, pietų Šveicarijoje.
Grįžęs į Lietuvą, susitikau su kunigu, istoriku iš Šunskų Kęstučiu Žemaičiu. Kalbėjome apie Jono Juraičio dvasininko kelią, veiklą Šveicarijoje ir Lietuvoje. 2020 m. spalio 30 d., suėjus dešimt metų, kai kunigas Jonas Juraitis užbaigė savo žemiškąją kelionę, geras būrys buvusių mokinių, kolegų, bendražygių nutarė pasidalinti savo atsiminimais ir taip pagerbti asmenybę, palikusią jų širdyse neišdildomus prisiminimus ir vertingas gyvenimo pamokas. Taip gimė leidinys ,,Kunigas. Mąstytojas. Mokytojas“.
Vaikystė ir jaunystė
Gimė Jonas Juraitis 1926 m. gegužės 12 d. ūkininkų Uršulės Arminaitės-Juraitienės ir Antano Juraičio šeimoje Boblaukio kaime, Alvito valsčiuje. Iš vaikystės nemėgo išdykavimų, o linko į religinius įsitikinimus. Amžininkai prisimena jį mėgus nuošalioje vietoje pasidaryti ,,altorių“ ir apsivilkus motinos suknele ,,laikyti“ mišias. Mėgo meškerioti Širvintos upėje prie geležinkelio tilto. Mokėsi Vilkaviškio gimnazijoje, kurią baigęs pasirinko kunigo kelią, įstojęs į Vilkaviškio kunigų seminariją. Čia susidraugauja su vėliau tapusiu garsiu dailininku, kilusiu iš Šunskų parapijos, Vytautu Ciplijausku.
Kai Budavonės miške raudonarmiečių buvo nukankintas Vilkaviškio gimnazijos kapelionas jo dvasios tėvas Justinas Dabrila, kunigai Vaclovas Balsys ir Jonas Petrika, būsimasis kunigas raudojo balsu. Iliuzijų neliko, tad 1944 m. liepos 19 d. tėvo paskatintas paliko Lietuvą, su savimi pasiimdamas vien tik meilę: Tėvams, Bablaukio kaimui ir Lietuvai. Nešiojosi ją iki mirties.
Studijos Romoje
Vakaruose atsidūręs aštuoniolikmetis klierikas teologijos ir filosofijos studijas tęsė Vokietijoje, o 1945 m. rudenį kartu su 20 klierikų išsiunčiamas studijoms į Romą, Germanicum kolegiją. ,,Romos džiaugsmo ir vargo dienos“ buvo lemiamos jo gyvenime, ten tada susiformavo jo asmenybės identitetas, pirma – lietuvis, antra – kunigas.
Apsigynęs filosofijos licenciatą, 1950 m. spalio 10 d. įšventintas į kunigus ir 1951 m. pradėjo sielovados darbą Šveicarijoje, Valė (Wallės) Kantone, bei tęsė studijas Romos Grigaliaus universitete, kur apgynė teologijos mokslų daktaro disertaciją.
Atsiminimai apie sielovadą Šveicarijoje
Kunigo amžininkai prisimena: ,,Jo šypsena, kaip ir jo gyvenimas, – paslaptinga, kaip iš kito pasaulio. Ne visi jį suprato“. Kaip Šveicarijos lietuvių bendruomenės kapelionas, kasmet aukodavo šv. Mišias Vasario 16-osios proga. Gyveno kukliai, buvo asketas, bet labai dosnus ir jautrus. Mėgo paprastus valgius, ypač bulvinius blynus. Kunigas gyveno Valė Kantone, virš Brigo miesto, Termen kaime. Netoli jo namo, pavadinto Casa Lituana – kviečių laukas, pievos, aukšti Šveicarijos kalnai, mena kunigo svečiai amžininkai. Namą ir butą pagal išreikštą valią testamente, paliko įsteigtam fondui: ,,Gavau tiek daug iš šveicarų, palieku, ką turiu, Šveicarijos vargšams, tokių yra ir šioje turtingoje šalyje“. Asketas, valgė santūriai, nemėgo prabangos. Santaupas išdalindavo katalikiškai spaudai ir pavieniams žmonėms, ypač Lietuvoje.
Vėl tėvynėje
Po beveik 50-ties metų grįžus į ką tik nepriklausomybę atgavusią Lietuvą, jam buvo sunku perprasti mūsų gyvenimą.
Giminaitis Antanas Januška, jį lydėjęs po Lietuvą, prisimena kunigo Jono meilę motinai, seseriai Liudai. Aplankęs Boblaukio kaimą, tėviškės nerado, bet surado vietą prie Širvintos, kur jis vaikystėje meškeriodavo. Mėgo sesers Marytės, gyvenusios Alvite, kepamus bulvinius blynus, plonyčius, iš abiejų pusių apskrudintus ir su trupučiu svogūno.
Kauno kunigų seminarijoje dėstantis kunigas iš Šveicarijos, pasak arkivyskupo Kęstučio Kėvalo, klierikams paliko neišdildomą įspūdį: ,,Aš jį vadinu mistiku. Jame tilpo ir rimtis, ir humoras ir filosofinė mintis, ir ūkiškas praktiškumas.“
Su juo bendravusieji prisimena kunigo Jono Juraičio pamoką, kad reikia būti dosniems, didžiavosi, kad yra suvalkietis.
Vyskupas Stanislovas Poniškaitis labai vertino kunigo Jono lietuviškumą. Gyvendamas už geležinės uždangos, neprarado gimtosios kalbos jausmo.
Už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Vytauto Didžiojo Ordino Riterio Kryžiumi kunigas Jonas Juraitis ilsisi Gluringeno kapinaitėse.
Nuotraukoje – kunigas J. Juraitis (dailininkas Vytautas Ciplijauskas).
