Pagrindinis > Kitos temos > Kūryba > ,,Likimas skyrė man klajūnės dalią…“

,,Likimas skyrė man klajūnės dalią…“

 

,,Eit per žemę aš lėtai nemoku… – save pristato kūrėja marijampolietė Stefanija NAVICKIENĖ. – Šie žodžiai turbūt geriausiai pasako, kas aš esu. Pirmiausia aš esu keturių talentingų vaikų mama. Dar esu žmona. Kokia, tepasako mano vyras. Dar esu mokytoja. Kokia, klauskit mano mokinių, jie nemeluos… Dar esu aktorė – su Liudvinavo laisvalaikio salės teatru ,,Žalias sodas“ suvaidinusi spektaklį ,,Mediniai stebuklai“ gal 20 kartų. Dar esu užkietėjusi keliautoja, pėsčiomis du kartus įveikusi po 300 šv. Jokūbo kelio kilometrų, o kiek kilometrų nuskrieję esame su vyru motociklu, niekas nebesuskaitys…

Žinau viena: kūrybai būtina sąlyga – motociklo greitis ir vėjas. Kodėl? Kai vėjas iš galvos išpučia negatyvą, atsiranda vietos pozityvui. Prieš trejus metus spalio 5 dieną skriejant motociklu Nidos link gimė pirmasis mano eilėraštis ,,Aš padėkosiu mokytojui…“, skirtas a.a. mano mokytojui Vincui Peckui. Vėliau jų vis daugėjo ir daugėja ligi šiol. Nulipusi nuo motociklo, pirmiausia griebiu pirmą pasitaikiusį po ranka popieriaus lapą ir rašiklį. Kas iš to išeina, spręskite patys“. 

Taigi jūsų dėmesiui – Stefanijos debiutas.

AŠ PADĖKOSIU MOKYTOJUI…

/Skiriu mokytojui Vincui Peckui/

Jau tyla pavargę laukai,

dar karvės ražienose stypso…

Jau soduos rausvi obuoliai,

vaikystė už kampo dar šypsos…

 

Vėl skuba mokyklon vaikai –

žaislus jie palieka už durų…

Vėl verias mokyklos langai  

į platų pasaulį, į niūrų…

 

Baugu: ar suprasiu Tave,

tiek metų praleidusį klasėj?..

Gimtosios kalbos pamoka –

vedi į gyvenimą drąsiai…

 

Tu mokai pažinti pasaulį,

suprasti save ir kitus,

Atskirt, kur tiesa, kur apgaulė,

kur pragaras, o kur dangus…

 

Grįžtu aš padėkot už rūpestį,

už paslaptis, taip saugotas ilgai…

Už tai… už tai… už tai aš padėkosiu…

Už ką? Neklausk – Tu pats geriau žinai…

2012–10–05 (skriejant motociklu Nidos link)

 

PASIVAIKŠČIOJIMAS DANGUMI

Šiandieną pasivaikščiokime dangumi –

Basom, basom, kad nesuteptum jo baltumo…

Pavargę sėskime ant minkšto debesies.

Tik nesakyk, jog taip nebūna!!!

 

Įsitaisykime patogiai – kaip namuos

Vėlyvą, šiltą, jaukų, rudenišką vakarą.

Dėkokim ir draugams, ir priešams,

Kad buvo jie šalia šią paskutinę vasarą…

 

Kad mokė mus gerumo, atkaklumo,

Kad ėjome kartu į priekį.Tik į priekį!

Šitam beprotiškam pasauly visko būna,

Tačiau žmogus kasdien privalo tobulėti.

 

Deja…Tobulesnių už angelus nebūna.

Apsidairyk, jie čia, šalia prisėdę, ranką tiesia,

Nustebę klausos vakaro tylos

Ir pasivaikščioti po dangų kviečia…

 

TAI PASIVAIKŠČIOKIM ŠIANDIENĄ DANGUMI –

BASOM, BASOM, KAD NESUTEPTUM JO BALTUMO…

2013–07–27 (motociklu skriejant Malborko pilies link)

 

JEI AŠ MOKĖČIAU PIEŠTI

Jei aš mokėčiau piešti,

Pirmiausia aš nupieščiau angelą.

Savaime aišku, basą, stovintį rugiuos.

Ir didelį, ir gražų gražų –

Su purpuriniu vakaru delnuos…

 

Jei aš mokėčiau piešti,

Nupieščiau aš laimingą žmogų.

Savaime aiškų, giedro veido, besišypsantį rugiuos.

Ir didelį, ir gražų gražų –

Su šilto pieno stikline delnuos…

 

Jei aš mokėčiau piešti,

Nupieščiau taką – paslaptingą brydę per rugius…

Savaime aišku:

SUSITIKIMO VIETOS JUK PAKEIST NEGALIMA.

Nupieščiau dvi rankas ir du sparnus…

2013–07–27 (pakeliui į Malborko pilį)

 

LAUKIMAS

Tu ateisi. Aš tikrai žinau – ateisi –

Ryt, poryt likimas mus tikrai suves.

Kaip šešėliai du, kaip amžinieji piligrimai

Slinksime abu pro purvinas senamiesčio gatves…

 

Bus pavasaris… Ir vėl žydės alyvos,

Ant senų palangių tango kaktusai sušoks…

Tu ateisi. Aš tikrai žinau – ateisi

Paviliotas muzikos – taip paslaptingos, taip graudžios…

 

Tu ateisi. Aš tikrai žinau – ateisi –

Vėjais gal atplauksi prie akių manų…

Paskubėk. Skubėk greičiau. Tavęs aš laukiu,

Minioje kaskart dairaus tarp svetimų žmonių…

 

Tu ateisi… Sielos mūsų nemirtingos –

Lyg dvi paukštės, susipynusios sparnais…

Jūs nešaukit. Mūsų niekad neprišauksit.

Neieškokit: mes danguj, kartu su angelais…

 

Tu ateisi. Aš tikrai žinau – ateisi.

Taip Dievulis lėmė, taip jau turi būt…

Nerandi manęs? Aš jau seniai be kaukės.

Kaukę nusimesk ir tu… Numesk ir tu…Mesk tu…

2013–03–05 (NAKTIS, gili naktis)

 

PASIKALBĖKIM, KRISTIJONAI

Ar aš tau nesakiau,

jog būras ir Paryžiuj yra būras:

jis lenkias ponams, klaupias prieš visus.

Pamiršęs tapatybę savo, gaudydamas pilkas varnas,

jis šimtmečiais keliauja per amžinus ,,Metus“…

 

Ar aš tau nesakiau –

jis brenda per pavasarius, per vasaras

kasdien artėdamas link rudenio, link nesibaigiančios žiemos…

Pasiveja darbai jį – sunkus mėšlavežis ar šienapjūtė,

pavargęs būras Europoj laukia auštančios dienos…

 

Ar aš tau nesakiau –

varpų gaudimo laukia jis ir stebuklingo tavo žodžio –

ir guodžiančio, ir smerkiančio sekmadieniais dažnai…

Jis reikalingas būrui – kaip vanduo, kaip duona ir kaip oras,

kaip saule nušviesti to tolimo Tolminkiemio laukai…

 

Ar aš tau nesakiau,

kad šiandien reikalingas griežtas tavo žvilgsnis, ne tik žodis,

kada lietuviai baigia išsivaikščioti visais Europos šunkeliais, keliais…

Pamiršę kalbą gimtą, Lietuvą tėvynę,

vargu ar besugrįš kada. Vargu… Ir tu su jais?

 

Todėl sakau tau, Kristijonai:

dar pabūki. Pabūki Lietuvoj,

kol dar pavasariai žali, kol žydi vasaros rugiais…

Kas, jei ne tu, išsaugos mūs gimtinės grožį? Kas žodį gimtą sės?

Ar aš? Ar tu? Ar tie, kurie po mūsų čia ateis?

2013–02–08 (PALANGA)

 

ANNAI REGINAI IR VISOMS MOTERIMS

Ta moteris, tos trys

Ją apibūdinančios ,,k“ –

Lyg Donelaičio ,,Metuose“:

Gyvenimas ratu, ratu…

 

Ne. Ne triskart kekšė. Ne!

Jau spėjot pagalvot, ar ne?

Tik ,,Kinder. Kirche. Kuche“,

Tik atmintis dar neišblukus…

 

Ir ieškai taip braškėdama vilties,

Ir pakeli kaskart akis į dangų.

Ir saugai meilę – nupieštą akimirką –

Lyg atviruką širdžiai brangų…

 

Nė motais tu, žmogau, nesupranti,

Ar tu gyvenimą, ar jis tave…

Koks skirtumas, prabyla Kristijonas, –

Gyvenimas visiems juk baigias ta pačia giesme…

2014–04–04 (pakeliui į Vilnių, į renginį ,,Kalbą kuriu AŠ!“)

 

ESU AŠ PAUKŠTIS

Eit per žemę aš lėtai nemoku.

Gyvenu aš greitai. Vis kasdien greityn, greityn.

Gal esu aš vėjas? Viesulas? Gal paukštis?

Reikia man kaskart pakilt aukščiau, aukštyn.

 

Reikia pažiūrėt, kaip žemė ten, žemai, atrodo.

Suskaičiuot Šešupės vingius, Nemuno, Neries…

Man nereikia trupinių – man reikia aukščio:

Mintys jūsų juodos manęs nepasieks.

 

Trupinius palieku jums. Žinokitės!!!

Perlus kiaulėms netaupydama beriu…

Man nereikia nieko – aš juk paukštis:

Laisvę mėlyną ir dangų mėlyną turiu!!!

2014 m. birželis (pakeliui iš Raseinių)

 

EMIGRANTO MALDA

O Lietuva! Rugių spalvos gimtine!

Čionai sugrįžti liepia man širdis…

Pavasariniai upių kaspinai patvinę

namo vis pargena svetur išgrynintas mintis,

 

viltis, kad vieną dieną Tu pražysi –

kaip karvės kad pražysta Sekminių rytą geltonai…

Jaučiu burnoj medaus ir duonos skonį –

čia pat, už posūkio, atsiveria dangaus skliautai…

 

Meduotom lūpom, pro rugius basa –

tokią kas naktį aš Tave sapnuoju…

Dažnam lietuviui nuodėminga Tu esi.

Tai netiesa.Tu man esi šventoji!!!

(2013 m. pavasaris, važiuojant motociklu į TRAKUS)

 

PASAULIS MANO

Pasaulis tarp naujos pradžios ir pabaigos –

Tai laikas – stiklinis, sužeistas, trapus.

Jis beldžiasi širdin lyg elgeta,

Pabėręs minutes lyg duonos trupinius.

 

Tylėdama jam praveriu duris,

Virpėdama vidun prašau.

Nereikia man prisiminimų –

Seniai aš praeičiai laiškų neberašau.

 

Geriu aš vakarą, pakvipusį rugiagėlėm

Ir pinavijom, ir čiobreliais, ir rugiais…

Raides lyg duonos trupinius lape dėlioju:

,,Jei tu kitų neteisi, ir tavęs nebeteis…”

2015–06–12 (Vakaras Vyšnialaukio kaime)

 

KASKART, KAI SUGRĮŽTU…

Kaskart, kai sugrįžtu namolio,

Aš KELIO dulkes ašarom nuplaunu.

Aš šuniui, slenksčiui labas pasakau,

Atsigeriu vandens ir greitai atsigaunu.

 

Langai ir durys, slenkstis, židinys,

Vanduo, puodely arbata

Kaskart, namo sugrįžus, kužda man:

,,Tu – nebe ta. Ne ta. Tikrai ne ta”.

 

Mano galvoj – dar vėjai švilpia,

O naktimis dažnai sapnuoju KELIĄ…

Ar aš kalta, kad myliu laisvę,

Kad Dievas skyrė man klajūnės dalią?

2015–07–05 (nuėjus šv. Jokūbo kelią)

Stefanija NAVICKIENĖ

2 komentarai(-ų) “,,Likimas skyrė man klajūnės dalią…“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE