Valstybės atkūrimo šimtmečio metais Marijampolė pasipuošė kultūros sostinės titulu. „Laikas keičiasi ir keičia“ – taip pavadinta kultūros metų programa, kurioje miestas pristatomas kaip nuolat besikeičiantis buvusių istorinių asmenybių bei valstybingumo lopšys. Tad ir Lietuvos kultūros sostinės atidarymo renginys neapsiėjo be istorinių asmenybių. Į miesto širdyje Jono Basanavičiaus aikštėje vykstančią šventę iš XVIII a. karieta atvyko miesto prie Šešupės įkūrėja grafienė Pranciška Ščiukaitė-Butlerienė ir tarė žodį į „mylistas gerbiamuosius ir šviesiausiuosius miesto svečius“, dviračiu atmynė priminti gimtosios kalbos svarbą jos tėvas Jonas Jablonskis. Kelią liktarna pasišviesdama į sceną atpėdino rašytoja Žemaitė, senoviniu automobiliu atūžė prezidentas Kazys Grinius su žmona Joana, arkliu kinkytu vežimaičiu iš tamsos išniro Jonas Basanavičius su Vincu Kudirka, o šis dar spėjo ir naujausią „Varpo“ numerį žmonėms padalinti, scenoje smuikele Tautišką giesmę sugriežė. Užburianti miesto istorija atgimė ir įspūdingame 3D filme. Prieš kultūros sostinės gyventojų ir svečių akis iškilo senoji medinė bažnyčia, Marijampolės gimnazija, geležinkelio stotis ir pirmasis šalyje cukraus fabrikas.
Miesto kūrėjai
Norėdama įsitikinti, kaip ,,laikas keičiasi ir keičia“ mano miestą, turėdama viltį pamilti, atrasti jį iš naujo, pažvelgti į miestą ,,plačiai atmerktomis akimis“ ir savo išgyvenimais bei atradimais pasidalinti su tais, kurie Sūduvos sostinėje dar nė karto nesilankė, bet planuoja atvykti, šaltą kovo šeštadienį išsiruošiu pasivaikščioti.
Marijampolėje, tiksliau Kapsukyje, mano ,,kelio pradžia“: čia gimiau ir užaugau, čia jau pusę amžiaus gyvenu, čia viskas man ligi skausmo pažįstama. Miesto vardas ne kartą keitėsi, tad atmintyje iškyla tai patvirtinančios svarbios datos. Istorikas ir kunigas Jonas Totoraitis „Sūduvos Suvalkijos istorijoje“ teigia, kad Marijampolė įkurta 1667 m. Ji kildinama iš Pašešupio kaimo, kuris buvo dabartinės J. Basanavičiaus aikštės vietoje ir priklausė Prienų seniūnijai. Šiaurės karo metu 1701 m. Marijampolės apylinkės buvo nusiaubtos ir po Prienų pilies sugriovimo į nuošalesnę vietą prie Šešupės atsikraustė grafo G. Butlerio giminė, kuri 1717 m. netoli kaimo įkūrė Kvietiškio dvarą ir tapo miestelio įkūrimo iniciatoriumi. Prienų seniūnui Pašešupio vardas nepatiko, todėl jį pervadino Starapole (minima nuo 1736 m.). Besikuriant Starapolei netoliese ėmė augti kitas miestelis (nuo 1756 m. minimas kaip Marijampolė), kurį pastačiusi bažnyčią įkūrė grafienė P. Butlerienė. 1750 m. Prienų seniūnė grafienė P. Butlerienė iš marijonų vienuolyno išrūpino Starapolei kunigą ir tarp Šešupės bei Jevonio upių pastatė vienuolyną su bažnyčia. XVIII a. bažnytkaimis išaugo į prekybinį miestelį. Pastačius marijonų vienuolyną, miestelis pavadintas Marijampole (minima nuo 1756 m.). Dvaras ir kaimas susijungė, o 1792 m. vasario 23 d. Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas Poniatovskis suteikė Magdeburgo savivaldos teisių privilegiją ir herbą. Štai jums ir pirmoji istorijos pamoka.
Puošnūs vartai į miestą
,,Tempora mutantur, et nos mutamur in illis“, – prisimenu ne kartą girdėtą senovės išminčių posakį ir keletą minučių stoviu vėjyje neapsispręsdama, kurion pusėn pasukti. Mintyse nusibraižau miesto planą ir susidėlioju lankytinų vietų sąrašą. Kelionę pradedu simboliškai – nuo tos vietos, kurią į mūsų miestą atvykstantys svečiai pamato pirmiausiai. Tai Marijampolės geležinkelio stotis, kurios pastatas turi didelę architektūrinę vertę. 1923 m. stotį projektavo inžinierius Edmundas Frykas, ji baigta statyti 1924 m. pabaigoje. Kompozicijos ir stiliaus atžvilgiu stotis originali tarp šios paskirties statinių Lietuvoje: asimetriška, laipsniškai besivystanti pastato kompozicija būdinga moderno krypčiai. Pastato dekore esama ir istorinių stilių reminescencijų (atikų puošybos elementai artimi neobarokui, aukšti dūmtraukiai perimti iš neogotikos), tačiau stilizacijos dėka šios detalės harmoningai siejasi su visuma. Apėjusi stotį iš visų pusių, įsitikinu, kad ,,laikas keičiasi ir keičia“: 1994-1997 m. atlikti stoties pastato restauravimo darbai atnaujino jį, tarsi pervilko nauju puošniu rūbu ir suteikė galimybę juo grožėtis ne tik marijampoliečiams, bet ir visiems atvykstantiems į Sūduvos sostinę – miestą pietvakarių Lietuvoje, 56 km nutolusį į pietvakarius nuo Kauno.
Seniausia šalyje
Ilgai nelaukusi patraukiu miesto širdyje įsikūrusios 151-uosius metus skaičiuojančios senosios Rygiškių Jono gimnazijos link. ,,Tai mano mokykla“, didžiuodamasi garsiai ištariu žodžius, kurie tuščioje miesto aikštėje skamba lyg varpas, kviečiantis sugrįžti ,,į tuos takus, kur likusios mūsų pėdos“. Ir grįžtu šimtamečių medžių alėja norėdama įsitikinti, kad laikas šiai mokslo tvirtovei nepavaldus, kad ji tokia pati, kaip ir 1986-aisiais metais, kai baigusi 11 klasių ir užvėrusi (tada Marijampolės Jono Jablonskio vidurinės) mokyklos duris išėjau į platų pasaulį. Pro tas pačias senosios gimnazijos duris į pasaulį išėjo ir šeši 1918 metų vasario 16-osios Akto signatarai: tautos patriarchas dr. Jonas Basanavičius, finansininkas, spaustuvininkas Saliamonas Banaitis, teisininkas prof. Pranas Dovydaitis, istorikas, diplomatas Petras Klimas, kunigas ir vyskupas Justinas Staugaitis, politikas ir ekonomistas J. Vailokaitis.
Senaisiais gimnazijos laiptais pakylu į antrąjį aukštą ir praveriu mokyklos muziejaus, įkurto 1967 m., pasitinkant senosios Marijampolės gimnazijos 100-metį, duris. Viskas čia man pažįstama: dar būdama vyresniųjų klasių mokinukė buvau aktyvi kraštotyrininkė, vėliau keletą metų šioje gimnazijoje dirbdama lietuvių kalbos mokytoja kartu su muziejaus įkūrėju, šviesaus atminimo mano lietuvių kalbos mokytoju ir tuometiniu mokyklos direktoriumi Vincu Peckumi čia praleisdavau nemažai laiko: tvarkėme eksponatus, rengėme ekspozicijas, senąja spausdinimo mašinėle rinkau tekstus būsimai Vinco Peckaus knygai ,,Senoji Marijampolės gimnazija“, pasirodžiusiai 1992 metais.
Daugiausiai dėmesio skirta XIX amžiaus tautinio sąjūdžio atstovų bei ideologų veiklai ir jos reikšmei atkurti: įkurti stendai, skirti Jonui Jablonskiui – Rygiškių Jonui bei jo bendraklasiui Vincui Kudirkai, Jonui Basanavičiui, be kurių veiklos sunkiai įsivaizduojama ir dabartinė Lietuva. Du stendai skirti šešiems Nepriklausomybės akto signatarams ir aukštiesiems kariuomenės vadams. XIX a. ekspoziciją užbaigia stendai, kuriuose matome lietuvių literatūros pradininkus Praną Vaičaitį ir Antaną Kriščiukaitį–Aišbę, aktyviausius tautinio sąjūdžio bei to meto kultūros veikėjus matematiką ir rašytoją Praną Mašiotą, prezidentą Kazį Grinių ir kitus Lietuvai nusipelniusius gimnazijos auklėtinius. Kitoje muziejaus patalpoje eksponuojama medžiaga apie dabartinį gimnazijos gyvenimą. Sukaupta medžiaga gali laisvai pasinaudoti mokiniai ir visi lankytojai, neabejingi lietuvių tautos likimui ir jos kultūros istorijai. Šiuo metu pagrindinį muziejaus fondą sudaro 3700 eksponatų, pagalbinį – 2900. Muziejuje per metus apsilanko apie 2300 ekskursantų bei vietinės bendruomenės atstovų. Muziejaus vedėja Judita Zubavičienė didžiuodamasi sako, kad „šiandien šis muziejus – gimnazijos širdis, Sūduvos ir visos Lietuvos istorijos ir kultūros atspindys“. Tuo įsitikinti galite ir jūs užsukę į Rygiškių Jono gimnaziją (Kauno g.5).
Beje, būtinai užsukite ir į šalia esantį poeto Vinco Mykolaičio–Putino memorialinį muziejų, iškilmingai atidarytą 2002 m. kovo 20 d. Muziejaus įkūrėjas ir puoselėtojas – šviesaus atminimo lietuvių kalbos mokytojas ekspertas Zigmantas Vidrinskas. Šiame muziejuje eksponuojamos nuotraukos, knygos, poeto motinos kraitinė skrynia, du dailininkės Eglės Valiūtės vitražai su Putino poezijos simboliais, skulptoriaus Leono Žuklio sukurtas Putino biustas, rašytojo asmeniniai daiktai, rankraščiai, skoninga iliustracijų ekspozicija. Taip pat muziejuje galima pažiūrėti režisieriaus Vytauto V. Landsbergio dokumentinį kino filmą apie Vincą Mykolaitį–Putiną, susipažinti su atsiminimų medžiaga. (Muziejai lankomi iš anksto susitarus, rjg.lt, marijampolesmuziejus.lt)
Už gimnazijos esanti Evangelikų liuteronų bažnyčia (Kauno g.11), pastatyta 1841m., priklauso romantizmo laikotarpiui. Bažnyčios kiemelyje stovi paminklas Kristijonui Donelaičiui – lietuvių grožinės literatūros pradininkui. Paminklas pastatytas 2014 metais minint poeto 300-ąsias gimimo metines (skulptorius Zigmas Buterlevičius). Pats Donelaitis nėra susijęs su Marijampole, tačiau buvo evangelikų liuteronų tikėjimo. Padėkojusi poetui už jo ,,Metus“, sningant ir spaudžiant šaltukui eidama galvoju: greičiau ta ,,saulelė vėl atkopdama budintų svietą…“
Garsenybės – aikštėse ir ant sienų
Pasuku centrinės miesto aikštės link. Prie pagrindinio įėjimo į kultūros centrą (Kauno g.3) suradusi suolelį trumpam prisėdu pasvajoti. Tai paminklinis suolelis, skirtas iš mūsų miesto kilusiai pasaulinio garso solistei Violetai Urmanavičiūtei–Urmanai, marijampoliečių švelniai vadinamai Lakštingala. Sakoma, kad tereikia ant suolelio prisėsti ir labai labai norėti – svajonės, gražios kaip lakštingalos giesmė, netrukus pradės pildytis. Taigi dar šiek tiek pasvajosiu apie laiką, keičiantį mano gimtąjį miestą.
Prieš mano akis – paminklas ,,Tautai ir kalbai“, simbolizuojantis Lietuvių tautos laisvės siekius, kovą dėl tautos ir kalbos išlikimo (atidengtas 2009 m., autorius – marijampolietis skulptorius Kęstutis Balčiūnas). Pakylu ir einu paminklo link, nes smalsu paskaityti, kas parašyta keturiuose bareljefuose, puošiančiuose paminklo pagrindą. Pirmajame bareljefe užrašas skelbia: TAUTAI, KALBAI. LIETUVOS VARDO TŪKSTANTMEČIUI PAMINĖTI 1009–2009. Antrajame pavaizduotas krivis su lazda prie aukuro ir ąžuolo, šalia – akmuo, išrašytas runomis. Trečiasis skirtas Martynui Mažvydui ir pirmajai lietuviškai knygai – Katekizmui, o ketvirtasis – bendrinės kalbos „tėvui“ Jonui Jablonskiui, šalia iškalti Mikalojaus Daukšos žodžiai iš 1599 m. Vilniuje išspausdintos Postilės: „Kalba yra bendras meilės ryšys, Tėvynės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.“
Išmokusi dar vieną istorijos pamoką, pasuku senamiesčio link. Netrukus jaukiame P. Butlerienės kiemelyje, kuriame vasarą dažnai rengiami gyvos muzikos koncertai, organizuojami įvairūs renginiai, surandu ant juodo granito fontano sienelės įsikūrusias su vandeniu žaidžiančias apsnigtas kates. Stebiuosi, kaip jos susijusios su Marijampole? Atsakymas paprastas: miesto įkūrėja grafienė Pranciška Butlerienė ypač mylėjo kates ir ta jos meilė įamžinta šiomis mielomis skulptoriaus Kęstučio Balčiūno sukurtomis kačių skulptūrėlėmis.
Šiame jaukiame kiemelyje įsikūrusios ne tik katės –-,,Paukščių namelis kačių kiemelyje“ ir sparnais mojantys didžiuliai spalvoti paukščiai – tai dailininkės iš Niujorko Meg Regelous dovana marijampoliečiams, sukurta jau ketvirtą kartą Marijampolėje surengto meno simpoziumo „Malonny – Marijampolė, Niujorkas, Londonas: idėjų migracija“ metu. Trys pasaulinio garso menininkai – „Malonny“ projekto kuratorius Ray (Rimvydas) Bartkus, dailininkės iš Niujorko Ieva Martinaitytė-Mediodia ir Meg Regelous – praėjusią vasarą miesto veidą pakeitė neatpažįstamai. Iš senamiesčio sugrįžusi į centrinę miesto aikštę sustoju ir įsižiūriu į simboliais ir įvairiomis detalėmis išpieštą priešais centrinį paštą esančio skverelio tvorą. Piešinys, kuriame atgiję du visame pasaulyje žinomi personažai, tačiau abiejų kilmės šaknys yra Suvalkijoje – JAV atlikėjas, dainų bei scenarijų autorius, rašytojas Bobas Dylanas ir JAV muzikantas bei rašytojas Leonardas Cohenas – tai Ray Bartkaus naujausias darbas. Šio menininko, pasaulyje atpažįstamo dėl parodų, surengtų Vienoje, Lenkijoje, Kijeve, Šveicarijoje, o JAV žinomo kaip populiarių laikraščių, tokių kaip „The New York Times“, „Harper’s“, „Boston Globe“ bei daugelio kitų, iliustracijų kūrėjo, vardas marijampoliečių lūpomis tariamas su didžiausia pagarba, nes tik jo dėka Marijampolė šiandien – atviras ir kūrybingas miestas, kuris nebijo eksperimentuoti, atsinaujinti ir šypsotis. Pasaulinio garso menininkų sukurtus piešinius (jų mieste jau 20) marijampoliečiai ir miesto svečiai ypač vertina ir brangina, nes tapyba ant sienų reikalauja mažiausiai finansų, bet duoda didžiausią naudą miestui: išpiešta pastato siena tampa traukos objektu, ji pasidaro ypatinga, sukuria savo nuotaiką.
Poezijos parkas – romantikams ir įsimylėjėliams
Mintyse svarstau, kokie menininkai ir kaip šią vasarą penktą kartą vyksiančio meno simpoziumo metu papuoš mano miestą? Netrukus laiptais nusileidžiu į Poezijos parką, miesto gyventojus ir svečius viliojantį romantiškais takeliais ir tilteliais, tyliai čiurlenančiu vandeniu, šviesomis ir spalvomis. Ir dabar visa širdimi pajuntu, kad ,,laikas keičiasi ir keičia“: prisimenu, kad dar visai neseniai šį parką marijampoliečiai aplenkdavo iš tolo, jis baugino savo tamsa. Dabar parkas – visų džiaugsmas: visais metų laikais jis pilnas upės pakrante romantiškai pasivaikščioti nusiteikusių įsimylėjėlių porelių, leisti laiką gryname ore ypač mėgsta jaunos mamos su vaikučiais, kuriems čia įrengtos žaidimų aikštelės, parką pamilę ir mokiniai, ir studentai, ir senjorai.
Po rekonstrukcijos neatpažįstamai pasikeitusiame Poezijos parke įamžintas ir dainuojamosios poezijos Lietuvoje pradininko Vytauto Kernagio atminimas. Idėja įamžinti žymiojo Lietuvos bardo atminimą Marijampolėje kilo kasmet Vekeriotiškės kaime, Alenskų sodyboje, organizuojamo bardų muzikai skirto renginio „Vakaras prie laužo“, kuriame dalyvavo ir maestro V. Kernagio sūnus Vytautas Kernagis jaunesnysis, rengėjams. Tai marijampoliečių padėka bardui už garsiąją jo dainą pagal poeto Marcelijaus Martinaičio žodžius „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“, tapusią Suvalkijos himnu. Paminklas atidengtas 2012 m., jo autorius – marijampolietis skulptorius Julius Narušis, o akmenį skulptūrai dovanojo Marijampolės apskrities „Lions“ klubas. Kasmet liepos mėnesį minios marijampoliečių ir svečių čia susirenka į dainuojamosios poezijos vakarą „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“, kurio sumanytojas ir didžiausias entuziastas – Šunskų miestelio seniūnas Rimantas Lekeckas.
Pasivaikščiojusi po parką keliauju Mažosios bazilikos link. Ją pasiekiu per 5 min. Šv. Arkangelo Mykolo mažojoje bazilikoje ir Marijonų vienuolyne noriu pamatyti tai, ko pamatyti į Marijampolę kasmet atvažiuoja tūkstančiai piligrimų ir tikinčiųjų iš Lietuvos ir visos Europos: takus, kuriais vaikščiojo palamintasis Jurgis Matulaitis ir marijonų vienuoliai, noriu išgirsti jų paslaptis ir istoriją. Tai įdomu, nes pati esu piligrimė, įveikusi daugiau nei 1000 šv. Jokūbo kelio kilometrų, patyrusi daug sunkumų bei išbandymų, gavusi daug vertingų kelio pamokų. Kiek daug sunkių išbandymų teko marijonams, kiek kartų buvo mėginta juos išnaikinti, kas padėjo atgaivinti ir sustiprinti vienuoliją, sužinau užsukusi į čia pat, bažnyčios kiemelyje, įsikūrusį palaimintojo Jurgio Matulaičio muziejų (J.Bendoriaus g.3).
Marijampolės neįmanoma sutalpinti į kelis lapus. Į ją reikia keliauti ir gyvai iš lėto semtis žinių ir stiprybės iš praeities lobyno.
Įdomu:
*Marijampolės kraštotyros muziejuje Lietuvos atkūrimo 100-mečiui sukurta stipri ekspozicija „Tautos dvasia.“
*Sūduvos priešistorės salėje eksponuojami seniausi Lietuvoje rasti Kirsnos žmogaus griaučiai, kuriems 3000 metų. Pagal požymius, manoma, kad mirusysis buvo paaukotas į vandenį.
*Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejus – informatyviausias šios rūšies muziejus Lietuvoje.
*Skardupių bažnyčia (11 km nuo Marijampolės, Vilkaviškio r.) – vienintelė Lietuvoje, pastatyta ir pašventina pirmojo sovietų antplūdžio į Lietuvą metu. Ji įdomi tuo, kad altorius – Trijų kryžių kalno Vilniuje kopija.
Irenos Tamulynienės nuotraukos.
