Pagrindinis > Žmonės > Likimai > Marijampolietis A. Jaškauskas: „Černobylis man – nei didvyriškumas, nei asmeninė tragedija“

Marijampolietis A. Jaškauskas: „Černobylis man – nei didvyriškumas, nei asmeninė tragedija“

 

Taip sako marijampolietis Algimantas JAŠKAUSKAS, buvęs ilgametis Marijampolės policijos tyrėjas, o dabar jau tarnybinis pensininkas, tais 1986-aisiais kartu su kitais privalomosios tarnybos kariais buvęs nusiųstas darbuotis į pavojingą zoną, Ukrainoje sprogus Černobylio atominės elektrinės (AE) ketvirtajam reaktoriui. Visą pasaulį tuomet sukrėtusią tragediją Algimantas dabar linkęs vadinti ryškiu istorijos faktu, kuris turėtų būti primenamas ne tik per liūdnąsias šio įvykio metines.

Į kelionę leidosi naktį

19-metis Algimantas, pašauktas atlikti privalomosios karinės tarnybos, buvo įkurdintas Ukrainoje, Lvovo mieste. Jau buvo beveik metus atitarnavęs seržantas, kai vieną rytą visas pulkas buvo mįslingai prikeltas ir paskelbta vadinamoji kovinė padėtis. Pagal tuometinį šios komandos laipsnį („numeris vienas“!) kariai suprato, kad tai – ne pratybos. Niekas iš karininkų nei eiliniams, nei seržantams nieko neaiškino – patys vargu ar žinojo, kokį aukštesnės karinės valdžios įsakymą teks vykdyti. Kariams buvo išdalintos civilinės saugos priemonės – dujokaukės, ilgaauliai batai, pirštinės, specialūs lietpalčiai… Nerimas tvyrojo visą dieną. Vaikinai spėliojo, kad visi, nepaisant jokių norų, bus išgabenti tarnauti į Afganistaną. Mįslingiausia, anot Algimanto, atrodė pašto dėželių nukabinimo vajus kareivinių teritorijoje – kad niekas neišsiųstų kokio nors laiškelio į savo namus.

„Buvome visiškai atjungti nuo pasaulio, – prisimena A. Jaškauskas. – Apie tai, kad prieš dvi paras buvo sprogimas Černobylio elektrinėje, mes sužinojome tik kur kas vėliau. – Tuo metu mes tik buvome slapta įsijungę racijas ir iš taksistų pagautų pokalbių nuotrupų supratome, kad kažkur kažkas sprogę.“

Naktį pulko kariams buvo nurodyta susirinkti tik pačius svarbiausius asmeninius daiktus – puodukus, šaukštelius, dantų šepetėlius – ir sėstis į šarvuočius. Tamsusis paros metas buvo pasirinktas todėl, kad aplinkui esančių daugiabučių namų gyventojai (pulkas buvo įsikūręs mieste) nematytų urmu išsikraustančių kareivių ir neužsikrėstų panika.

Net ir dardėdami šarvuočiais, kariai nežinojo savo skubios kelionės tikslo bei koordinačių. Kai kurie smalsiai vis dairėsi pro šarvuočių šaudymo angas į aplinką, tačiau nepažįstamos vietos mįslės neatskleidė – vis tebuvo matyti miškai…      

Laiškus siuntė slapčia

Po bemaž parą trukusios tokios mįslingos ir nepatogios kelionės kariai buvo persodinti į traukinį Kijevo link. Ukrainos sostinė, kaip labai įstrigę Algimantui, juos pasitiko ryškiai raudonomis spalvomis – miestas jau buvo pasiruošęs švęsti Gegužės 1-ąją. Už Kijevo – vėl viena para šarvuočiais, vėl miškais, vėl trokštant ką nors sužinoti ar atspėti „budint“ prie šarvuočio šaudymo angos…

„Liko tik vienintelis geras prisiminimas: maisto daviniai ir toje kelionėje, ir jau įsikūrus stovyklavietėje, buvo daug geresni nei Lvove, – sakė Algimantas. – Jau gaudavome ir virtų kiaušinių, ir kondensuoto pieno. Įstrigo nuolatinis palapinių statymas nakčiai ir čiužinių kimšimas šiaudais.“

Paslapčiomis į kelionę leidęsis pulkas, kaip vėliau kariai sužinojo iš vietos gyventojų, buvo įkurdintas už 30 kilometrų nuo sprogusio elektrinės reaktoriaus – gana pavojingoje zonoje. Buvo praėjusios tik keturios paros nuo pasaulį sukrėtusios tragedijos.

Pagrindinė prie Černobylio atgabentų šauktinių kasdienė veikla buvo gana nuobodi – reikėjo tverti spygliuotas vielas didžiulėje teritorijoje ir budėti postuose, kad pavojingoje zonoje nešmirinėtų pašaliniai asmenys. Kareiviams buvo išdalinti vadinamieji tušinukai – prietaisai radiacijai matuoti. Reikėjo nuolat fiksuoti radiacijos parodymus. Anot Algimanto, nors tie „tušinukai“ buvo japoniški, tačiau dauguma jų… neveikė. Karius taip pat vargindavo kasdieniai „ritualai“: kaskart viską nusirengti iki siūlo, kad per dieną radiacija užkrėsti drabužiai nevirstų mirties nešėjais, nesėdėti ant žemės, nes esą lapuose buvo susikaupęs didžiausias radiacijos kiekis, nebėgioti (net buvusio įprasto ir būtino rytinio kroso), kad nebūtų judinamas užterštas oras… Tokia kasdienybė truko beveik mėnesį. Po to pulką, kuriame tarnavo Algimantas, pavojingoje zonoje pakeitė kitas pulkas – kariai buvo nuolat kaitaliojami, nes niekas nežinojo, koks iš tiesų pavojus tyko ilgiau pagyvenus minėtoje zonoje.    

„ Visą tą laiką buvo draudžiama laišku informuoti namiškius, kur mes esame ir ką veikiame, – pasakojo Algimantas. – Karių artimieji nesuprato, kur pradingę jų sūnūs, broliai, vaikinai. Man vis dėlto kartą pavyko vieną laišką slapta perduoti vietos gyventojams, kurių buvo likę nedaug, kad išsiųstų į Lietuvą. Tik vėliau sužinojau, kad tas laiškas namiškius tikrai pasiekė.“

„Nudvėsit kaip kiaulės…"

Po mėnesio, praleisto Černobylio zonoje, Algimantas ir jo pulko kariai vėl buvo parvežti į Lvovą. Dar kartą grįžti prie Černobylio jiems teko tų pačių metų lapkričio pabaigoje – tada jau porai mėnesių. Radiacijos paliesta zona po pusmečio karius pasitiko įspūdingais vaizdais: dar neužšalusiuose laukuose pūpsojo didžiulės kopūstų galvos – keturis penkis kartus didesnės už įprastas, tokie pat išsigimę moliūgai, runkeliai. Vadinasi, žmonėms pavojinga aplinka augalijai buvo tarsi stebuklingosios trąšos. Tiesa, suvešėjusių daržovių kareiviai nelietė – jomis nesidomėjo. Tada jie jau daugiau buvo girdėję, koks pavojingas gali būti radiacijos poveikis žmogaus organizmui. Anot Algimanto, jį susimąstyti privertė kartą vieno generolo rėkte išrėkti žodžiai, kai jis nuolat primindavo kariams nesėsti ant žemės, ant žolės. Generolas nesivaldydamas kaukė, kad visi jam nepaklusę kariai „nudvės kaip kiaulės – jeigu ne po penkerių metų, tai po dešimties – tikrai!"

„Dabar galiu tik pasišaipyti – „visaregio“ generolo pranašystės neišsipildė: štai gyvenu jau 28 metus po Černobylio ir, ačiū Dievui, sveikata dar labai nesiskundžiu“, – pasidžiaugė Algimantas.

Buvęs černobylietis linkęs paneigti ir kai kuriuos kitus iš lūpų į lūpas perduodamus mitus Černobylio tema. Vienas iš jų – kad kariai, tuokart saugant jų sveikatą nuo galimo užkrato ir siekiant juos valdyti bei nuraminti, pavojingoje zonoje buvo nuolat girdomi alkoholiu. Anot Algimanto, šauktiniams tikrai neteko svaigintis gėrimais, nes ta pati griežta tvarka tvyrojo ir Černobylio zonoje, kaip ir Lvove. O štai vadinamieji partizanai – vyresnio amžiaus karo prievolininkai, kadaise jau atitarnavę kariuomenėje, bet vėl pašaukti mėnesiui ar dviem likviduoti sprogimo padarinių, susirasdavo kaimeliuose ir degtinės, ir vyno. Mat ne visi vietos gyventojai buvo iškeldinti – su jais „partizanai“ ir bendraudavo. Kai kurie ukrainiečiai mielai lankydavo ir šauktinius karius – ateidavo pasikalbėti, atnešdavo sriubos.

Algimanto atmintyje išlikę jautrūs vaizdai, kai paskui karius virtinėmis slankiodavo išsikrausčiusių vietos gyventojų palikti šunys ir katės – jie labai ilgėdavosi žmogaus dėmesio. Iš pradžių kariai keturkojus ir paglostydavo, ir pašerdavo įsikyrėjusiomis perlinių kruopų košėmis. Vėliau karininkai uždraudė jaukintis „ukrainietiškus“ keturkojus dėl padidintos rizikos perimti radiacijos dozę: mat prikišus prie katės ar šuns kailiuko dozimetrą, pasigirsdavo pavojingą radiacijos perteklių išduodantis čirškimas.

Vadino vaikščiojančiais lavonais

Patys kariai nuo gautos radiacijos, anot Algimanto, „nečirkšdavo“, tačiau kiekvienas dažnai būdavo tikrinamas rentgeno aparatu, kitais medicinos prietaisais. Keičiantis pulkams, radioaktyviai užkrėsti drabužiai, net naudota technika būdavo paliekama. Vis dėlto kariai jau tada jausdavo sveikatos problemų: smarkiai trūkinėdavo veido ir kaklo oda, berte berdavo votimis, ant kojų (galbūt nuo aklinai uždarų ilgaaulių batų) atsiverdavo žaizdos, nuo kurių iki šiol likę randai. Algimantas sakė girdėjęs, kad arčiausiai reaktoriaus buvę ugniagesių būriai, pačiomis pirmosiomis savaitėmis malšinę sprogimo padarinius, netrukus buvo ir palaidoti…

„Mums tokių žinių tuomet niekas neskleisdavo, todėl ir panikos nejautėme, – sakė A. Jaškauskas. – Žinojome, kad pavojinga, bet kiek – niekas negalėjo pasakyti. Baigus tarnybą, į kiekvieno mūsų karinį bilietą buvo įrašyta, kad buvome Černobylio zonoje ir gavome 5,4 rentgeno radiacijos. Ar tai buvo tikras faktas ir ką jis mums pranašavo, niekas nežinojome. Prieš kurį laiką žiūrėjau per vieną Rusijos televiziją dokumentinį filmą apie Černobylį. Jame akcentuojama, kad net ir iki šiol tikroji tuometė padėtis nėra išviešinta – tikroji tiesa atskleista ne visa. Ką gali žinoti…“

Grįžęs iš kariuomenės, Algimantas netrukus įstojo į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą studijuoti istorijos. Galimos Černobylio pasekmės jo tada nė kiek nejaudino: vaikinas viskuo domėjosi, buvo aktyvus studentas, dainavo „Šviesos“ ansamblyje. Sako, didvyriu, kad tarnavęs prie Černobylio, niekada ne tik nesijautęs, bet kurį laiką dar ir slėpti bandęs – ypač merginoms nenorėdavo atskleisti savo kareiviškos praeities, nes jau tada aktyviai ir grubiai buvo kalbama, esą černobyliečiai – vaikščiojantys lavonai, neturintys ateities. (Užtat dabar jau kalbama, kad Černobylio radiacija vyrus veikė kaip garsioji „Viagra".) 

Padėti tiems, kam labai reikia

Į černobyliečių veiklą, skelbiančią ir primenančią vis senėjančios istorijos faktus, raginančią bendrauti vienodo likimo žmones ir kovojančią dėl socialinių garantijų, kadaise garsiai žadėtų Černobylio judėjimo dalyviams, Algimantas neįsitraukė. Gal ir pareigos trukdė, įgytą istorijos mokytojo profesiją tučtuojau iškeitus į policininko (esą šios struktūros pareigūnams lyg ir nederėtų aktyviai reikštis visuomeninėse organizacijose), o gal ir noro trūko, nes esanti pakankamai normali sveikata neskatino ieškoti lengvatų ir privilegijų.

„Tačiau aš irgi esu už černobyliečių judėjimą ir jų siekius, – sakė Algimantas. – Man pagalbos kol kas nereikia – pats savimi rūpinuosi, tačiau tiems, kas tikrai turi rimtų sveikatos ar kasdienio gyvenimo problemų, pagimdytų buvusios pavojingos tarnybos, būtina padėti. Juk taip buvo žadama, o pažadai turi būti tesimi.“

Vida KARALIŪNAITĖ

Redakcijos archyvo nuotraukos.

 

6 komentarai(-ų) “Marijampolietis A. Jaškauskas: „Černobylis man – nei didvyriškumas, nei asmeninė tragedija“

  1. Na ir bukis… Kokią Lietuvą? Gal pamiršai, kad Lietuvos, kaip tokios nepriklausomos valstybės, 1986 m nebuvo, buvo tik Lietuvos socialistinė respublika TSRS sudėtyje.

  2. Tai reik paduot Lietuvą į Strasbūrą, kad vežė jaunus lietuvius į pragarą ir net nepasakė kur veža juos. Reikėjo vyrai priešintis.

Komentuoti: Juozas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE