Pagrindinis > Žmonės > Ad memoriam > Nijolė Skinkienė: visas gyvenimas – Sūduvos krašto kultūros bei tradicijų puoselėjimui

Nijolė Skinkienė: visas gyvenimas – Sūduvos krašto kultūros bei tradicijų puoselėjimui

2017 m. spalio 14 d. klastinga liga pasiglemžė Nijolės SKINKIENĖS (1951–2017), Vilkaviškio kultūros centro renginių organizatorės, etnografės, folkloro ansamblio „Sūduviai“ vadovės, Mažosios audimo artelės įkūrėjos, gyvybę.

…Ji nebuvo nepakeičiama (nepakeičiamų išvis nėra – toks gyvenimas…), tačiau šiandien be jos darbų ne vien Vilkaviškio kraštas – visa Marijampolės apskritis – atrodytų šiek tiek kitaip: liūdniau, blankiau, nuobodžiau… Ji, sveiko humoro ir paprastos gyvenimiškosios išminties nestokojusi Vilkaviškio kultūros centro etnografė, renginių organizatorė, neskaičiavo darbo valandų, darbą tapatinusi su pomėgiu, jausdama be galo didelį džiaugsmą, kai jos idėjos likdavo gyventi, sulaukdavo tęstinumo. Folkloro festivalio „Žalias, ąžuolėli“ autorė ir iniciatorė, daugybės reikšmingų projektų vadovė, kaip minėta, folkloro ansamblio „Sūduviai“ siela – tai tik probėgšmais paminėti N. Skinkienės „titulai“, tarp kurių pirmiausiai matėme kūrybine ugnimi degantį žmogų…

Į kultūros brydes – nuo pat jaunystės  

Nijolė Skinkienė (g. 1951 m.) – Sūduvos krašto dukra, gimusi ir užaugusi Vilkaviškio rajone Matlaukio kaime.

Po mokyklos baigimo tolesnes studijas buvusioje Marijampolės kultūros mokykloje pasirinko neatsitiktinai: gabi organizatorė,veikli, kūrybinga buvusi mokinukė neįsivaizdavo savo gyvenimo ne tarp žmonių, muzikos, šokio, dainų… Po mokyklos baigimo – paskyrimas į Ukmergės rajoną, A. Smetonos tėviškę, kur privalomus trejus metus atidirbusi grįžo arčiau namų (įsidarbino Girėnuose). Vėliau – vėl į studijas. Šįkart tuometinės Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakultete studijavo renginių organizavimą ir nuo 1975 m. visam laikui apsistojo Vilkaviškyje.

 Jauna specialistė, dirbdama Vilkaviškio kultūros namų direktore, susidūrė su problema, kuri tapo laimingos lemties šypsniu. Prie kultūros namų buvo meno dirbtuvė, kuriai tuomet verkiant reikėjo dailininkų. Nijolė padavė skelbimą į laikraštį – gal atsilieps kas nors. Atsiliepė. Atėjo darbo prašytis dailininkas Zenonas Skinkys ir… Taip taip, tas pats, kurio pavardę moteris nešiojo iki paskutinės savo gyvenimo dienos. „Ko gero, – juokavo N. Skinkienė, – buvau pirmoji, radusi vyrą pagal skelbimą.“ Pasirodo, skelbimo labai laimingo būta: Skinkių santuoka, kurioje užauginta dukra Indrė, buvusi itin sėkminga. Z. Skinkys – menininkas, save išreiškiantis grafikoje, tapyboje, medžio raižiniuose, drožiniuose. Vienas kitą Skinkiai iš pusės žodžio suprato, nevaržė vienas kito kūrybinių polėkių, sumanymų. Štai todėl ir N. Skinkienė, būdama Vilkaviškio kultūros centro etnografe ir atsiduodama savo darbui visa siela, nežinojo, kas yra griežtos darbo valandos, na, o jos didžiausias pomėgis, kaip minėta, ir buvo darbas, kurio rezultatais džiaugėsi ne vien Vilkaviškis.   

Daugybės rimtų darbų autorė ir iniciatorė

Su N. Skinkienės vardu, kaip minėta, buvo siejama daug labai rimtų projektų. Etnografė vadovavo Vilkaviškio kultūros centro folkloro ansambliui „Sūduviai“, kurį subūrė kartu su buvusia ansamblio vadove Daiva Ambrasaite. „Sūduvių“ repertuare – šio krašto liaudies dainos, šokiai. Pati N. Skinkienė, gera dainininkė, žavėjosi senosiomis dainomis – ilgomis, melodingomis, tad ta meile dainai nesunkiai „užkrėsdavo“ ir kitus. Ansamblis, kurį N. Skinkienė vadino „savo partija“, daug keliavo su savo koncertais. „Sūduviai“ dažnai koncertuodavo Basanavičynėje, tradiciniame folkloro festivalyje „Žalias ąžuolėli“, kurį sumanė būtent N. Skinkienė, ne vienus metus ir organizavo jį, kol „perleido“ Jono Basanavičiaus sodybai muziejui. „Visai negailėdama „atidaviau“ šį festivalį Basanavičynei: ten ir vieta jam labai tinkama, ir kūrybingi darbuotojai tinkamai juo pasirūpins“, – sakė N. Skinkienė, muziejui sodybai padovanojusi ir festivalio vėliavą.

Su Basavičyne susijęs ir kitas didelis N. Skinkienės darbas – trejus metus trukęs projektas „Ožkabalių išdaigos“, po kurio atsirado aikštelė, tapusi vaikų masinimo vieta, pilna žaidimų įrenginių – dailių skulptūrų. Puiki medžio drožėjų komanda, vadovaujama N. Skinkienės, Lietuvos patriarcho tėviškėje sukūrė vaikų žaidimų aikštelę, papuoštą žaismingomis medžio skulptūromis, personažais iš J. Basanavičiaus užrašytų pasakų.

Vilkaviškio kultūros centre veikė Mažoji audimo artelė – dar vienas N. Skinkienės projektas. Idėja sukurti tokias dirbtuves etnografei kilo po vienos didelės parodos, į kurią į kultūros centrą iš muziejų fondų buvo atvežta daug liaudies tekstilės (juostų, prijuosčių, sijonų…) gaminių. „O kad ir mums pabandžius surasti moteris, kurios paaustų…“ – tuomet pamanė sau N. Skinkienė. Ne tik pamanė – pasikalbino garsią audėją Mariją Danilaitienę (jau taip pat išėjusią Amžinybėn), parengė projektą, kurį finansavo Vilkaviškio savivaldybė, ir ledai pajudėjo: atsirado audėjų, vėliau ieškojo ir siuvėjų, siuvinėtojų – taip ir gimė artelė, audžianti, siuvanti tautinius drabužius tiek moterims, tiek vyrams. Jau daugybė Suvalkijos folkloro kolektyvų aprengta būtent Mažosios audimo artelės meistrių pagamintais drabužiais.

Žinoma, tai ne visi N. Skinkienės darbai. Švenčių, kitų renginių organizavimas – jos duona kasdieninė, kurią valgydama etnografė nepamiršdavo suvalkietiško praktiškumo – iš jo dažnai, kaip ji pati juokaudavusi, ir kildavusios idėjos, virtusios gražiais darbais…

Skinkienė buvo ir entuziastinga tautosakininkė, lankiusi rajono senolius, kalbinusi juos, užrašinėjusi senąsias dainas, kitus tautosakos kūrinius.

Nugyvento gyvenimo pilnatvė – darnoje su savimi ir kitais

Vilkaviškio kultūros centro etnografė nebuvo linkusi nei girtis, nei didžiuotis savo darbais: ji nuolat pabrėždavusi, kad viskas, kas buvo padaryta ir daroma, tik geros komandos dėka. N. Skinkienė negailėjo gerų žodžių visam kultūros centro kolektyvui, direktorei: gera darbo atmosfera tarsi pakylėja, o gražūs tarpusavio santykiai leidžia materizuotis, regis, ir pačioms neįtikėtinuočiausioms idėjoms.

…Visada prasmingų darbų sūkury – tokia ji, Nijolė Skinkienė, išliks atminty. Ji, kurios baigtus darbus keitė nauji, kurios gyvenimo ritmas, įsukęs į nuolatinės kūrybos ratą, neleido smilkti, liepė degti ir degti gerojoje kūrybos ugnyje – ir sau dvasinę ramybę teikiančioje, ir kitus šildančioje…

Autorės nuotraukoje – Nijolė Skinkienė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE