Šie metai Tautkaičių (Sasnavos sen., Marijampolės sav.) laisvalaikio salės vadovei Onutei MILIAUSKIENEI dovanojo svarbių jubiliejų: sukako 45 metai, kai ji dirba kultūrinį darbą, jos vadovaujamas klojimo teatras „Gegnė“ švenčia savo gyvavimo 65- metį ir taip pat suėjo 40 metų, kai klojimo teatrui vadovauja būtent Onutė Miliauskienė. Taip pat šiemet per tradicinę Tautkaičių Žolinę visuomenei bus pristatytas leidinys „Tautkaičių kultūros kronika“, apžvelgiantis visą nueitą kelią.
Ne tik Sasnavos seniūnijos – visos Marijampolės savivaldybės – kultūrinis gyvenimas jau neįsivaizduojamas be tradicinių švenčių, kasmet vykstančių Tautkaičiuose. Čia rengiamose Sekminėse, klojimo teatrų festivaliuose, Žolinės šventėse apsilanko daugybė žmonių, kuriuos ši vieta traukia ir gražiai puoselėjamomis tautinėmis tradicijomis, ir gražiais renginiais, ir šilta, jaukia atmosfera, sklandančia meniškai tvarkomoje aplinkoje (išties – Tautkaičių klojimo teatro kiemas jau kuris laikas – viena gražiausių vietų, ko gero, ne tik Marijampolės apskrityje). Visų šių gražių dalykų siela – ta pati Onutė Miliauskienė, kurios visas gyvenimas ir skirtas būtent tam: žmonėms, kultūrai, tautiniam paveldui.
Klojimo teatro siela
Šiek tiek faktų, susijusių su O. Miliauskienės veikla: 1950 m. įkurtas Tautkaičių klojimo teatras, 2001 m. įkurta klojimo teatro „Gegnė“ draugija, 2002 m. pastatytas ir atidarytas vienintelis naujas Lietuvoje klojimo teatras (deja, deja, kaip rodo pastarųjų metų patirtis, 250 vietų 20 metrų ilgio kluonas nesugeba sutalpinti visų norinčių žiūrovų: daug kam tenka stovint stebėti spektaklius, kitiems apskritai prasibrauti į vidų net nepavyksta).
Onutės Miliauskienės darbo ir entuziazmo vaisiais daugelį metų džiaugiasi ne vien žiūrovai, bet ir jos vadovaujamo teatro artistai. Pati „Gegnės“ vadovė mano, jog tiesiog puikus kolektyvas, žmonės, su kuriais ji dirba, ir yra sėkmės priežastis. Bet, sutikime, ne vien! Juk ne kiekvienas vadovas galėtų pasigirti, jog jo kolektyve žmonės dalyvauja iš kartos į kartą. O būtent taip yra „Gegnėje“: O.Miliauskienė dabar jau dirba su buvusių artistų anūkais (net proanūkiais!), kaip anksčiau dirbo su jais, jų vaikais! „Turime labai gerą jaunimą, – sako klojimo teatro vadovė, – tad ir visi sunkūs darbai atrodo ne tokie sunkūs: juk kai nuoširdžiai dirbi žmonėms, ir jie tau tuo pačiu atsimoka“. Nors Taukaičių klojimo teatrų šventės siela savaitę po šventės būna išsekusi, tačiau tas laikas praeina – ir vėl nauji spektakliai, repeticijos, išvykos bei noras menu įprasminti būtį.
Nors ir pasirengimas šventei atima daug jėgų, smagu, kai savo vidine ugnimi pavyksta ir kitus uždegti. O. Miliauskienė neslepia džiugaus jaudulio, kad jau gali konstatuoti, jog jaunimas, niekieno neverčiamas, su užsidegimu kasmet noriai pina Sekminių vainikus į šventę tikrai įdėdamas dalelę savęs. Tokie dalykai – geriausias vadovės darbo įvertinimas.
Visada tarp žmonių, su žmonėmis
O. Miliauskienė kilusi iš vaizdingojo Dzūkijos krašto. Baigusi tuometinę Marijampolės kultūros mokyklą (beje, mokydamasi dar ir dirbo Radiškės kultūros namuose), pagal paskyrimą atvyko į Tautkaičius, tuomet į buvusį V. Montvilos vardo kolūkį. Tai vienintelė O. Miliauskienės darbovietė, nors jos pavadinimas, vis naujam permainų vėjui padvelkus, keitėsi net septynis kartus (šiuo metu Tautkaičių laisvalaikio salėje gyvuoja trys kolektyvai: kaimo kapela „Sūduva“, vokalinis instrumentinis ansamblis ir minėtoji klojimo teatro bendrija „Gegnė“).
Tautkaičiai tapo O. Miliauskienės tikruoju uostu. Be kultūrinio darbo, moteris aktyviai dalyvauja ir visuomeninėje veikloje: iki šių metų buvo Tautkaičių bendruomenės pirmininkė (pagalbininkė – ir dabar). Visada tarp žmonių, visada su žmonėmis. Kitaip ir negalėtų. „Man labai reikia žmonių, – prisipažįsta O. Miliauskienė, – tik dėl jų bet koks darbas yra prasmingas. Labai džiaugiuosi, kad visą gyvenimą mane supo ir supa labai geri žmonės, į kuriuos sunkią akimirką gali remtis, kurie ir į tave su pasitikėjimu remiasi.“ Tiesa, apie savo asmeninį gyvenimą, patirtus likimo smūgius, išgyventas kančias „Gegnės“ vadovė nelinkusi kalbėti – ji neleidžia sau guostis, skųstis, o sunkią gyvenimo patirtį linkusi atsverti ta pačia savo tarnyste – žmonėms, kultūrai. Be to, remiantis O. Miliauskienės pavyzdžiu, toks jau yra to kultūros darbuotojo gyvenimas: negali nieko savo gyvenime planuoti – už tave būna suplanuoti ir savaitgaliai, ir šventės… Gal dėl to su darbu mintyse gula ir keliasi. Prisipažįsta: būna, kad naktį iš miego netikėtai pabudus galvoje jau rikiuojasi naujo renginio scenarijus…
Senąjį paveldą menantis kaimas – išpuoselėtos aplinkos fone
„Mano sūnus Alvydas, baigęs kultūros vadybos studijas, – pasakoja O. Miliauskienė, – dirba kartu su manimi Tautkaičių kultūrinio darbo organizatoriumi. Taigi ramu, jog į patikimas rankas atiduosiu tai, ką dirbau visą gyvenimą, nors ir nesinori galvoti apie tą laiką, kada teks su darbu atsisveikinti…“ Tiesa, nuveikti dar likę labai daug. O. Miliauskienės sumanymuose, be įprastinių darbų, – etnokultūros centro Tautkaičiuose tolesnis kūrimas. Jau daug kas šia linkme pasistūmėta: yra ir XIX amžiaus autentiška veikianti kalvė, ir kitų amatų (tarp jų – ir audimo staklės laukia, kol bus nuolat „žadinamos“) reikmenų, o „Gegnės“ aplinka dailiai plečiasi gražių pavėsinių, medžio skulptūrų, gėlynų dekoracijomis. Kam visa tai? Kad kaimas į ateitį žengtų nepamiršdamas praeities, kad kaimo žmogus, išsaugodamas senąsias tradicijas, daugiau vilties ir optimizmo turėtų.
Laima GRIGAITYTĖ
Autorės nuotraukos.
