Pagrindinis > Naujienos > Optimatizacija

Optimatizacija

Dar nepasibaigus žiemai, teko išlįsti iš savo trobos Sasnavos parapijoje ir atvažiuoti į rajono centrą Marijampolę. Kaip ir vinių pritrūkau, kaip ir naujienų susižinoti. Vinys pabrango, o naujienos!

Naujienos nepabrango, bet šitam lietuvybės, kultūros ir švietimo lopšy to dar nebuvo, net prie caro Rūriko. Kaip savivaldybės tarybos posėdžio metu pasakė vienas demokratiškai rinktas ponas, beatstovaujantis mus, žemdirbius, ir Varnabūdės miško florą bei fauną, optimatizacija ritasi nuo Vinčų per Marijampolę iki Želsvos, iš ten truputį už Igliaukos, bet žmonės kalba, kad jau pasiekė Šunskus bei Balsupius.

Tikra mat – zacija. Viskas jungiama „pundukais“. Teatras su kultūrnamiu, šaškės su baidarėmis, vaikų darželiai, ačiū Dievui…, su vaikų darželiais, memorialinis daktaro muziejus su kraštotyros ir dar ten kažkas su kažkuo.

Pritariu miesto valdžiai – dėl visko kalta elektra. Kol jos neturėjom, tai nelabai ilgai pavakarosi, tai ir tų vaikų šeimoje būdavo nuo dvylikos iki dvidešimt. Dabar ar jaunas, ar senas – visi protingi: prisižiūri visokių televizorių, kiekvienas asmeninį kompiuterį turi, ir nėr kada nei su kuo tuos vaikus daryti. Nyksta suvalkiečiai, akyse nyksta.

Tada ir užgimė jaunose, karštose vadovų galvose mintis. Ką ten mintis, TOKIA MINTIS – viską optimizuoti, kaip toj suvalkiečių dainoje: „(…) visą dieną, visą naktį ant lovelės braškančios, čiupinėjau mergužėlę nuo viršaus ik apačios“. Bėda, kad tarptautinio žodžio prasmė yra šiek tiek kitokia, nei valdžios jaunuomenei atrodo, o juo labiau nepanašu į žaliojo valstiečio optimatizaciją. Optimizacija – tai geriausio sprendimo, varianto parinkimas, o po tuo slepiasi daug dalykų – ne tik pinigų taupymas ar galvų kapojimas.

Ką apie tai sako mokslo žmonės ir demokratinio pasaulio (milžiniškos teritorijos, prasidedančios už Astravo AE ir besitęsiančios už Uralo, demokratiniam pasauliui nepriklauso ir jų vadyba mums netinka) sukaupta patirtis?

 Taigi, kolektyvinių sprendimų priėmimas apima procesą, kuris prasideda nuo  informacijos surinkimo, kuria remiantis apibrėžiama esama situacija, įvertinama   laukiama nauda, numatomi įmanomi pasirinkimai ir galiausiai prognozuojami galimi padariniai priėmus sprendimą. Šis procesas visada baigiasi konkrečios alternatyvos  pasirinkimu, remiantis iš anksto nustatytais kriterijais. Svarbu pabrėžti, kad  sprendimų priėmimas dažnai suvokiamas kaip diskusijų procesas, galintis būti  tiek racionalus, tiek iracionalus. Arba trumpiau – problemos apibrėžimas, prognozė,  tikslų ir prioritetų nustatymas, alternatyvų analizė, politikos įgyvendinimas, monitoringas ir kontrolė.

Tai aš ta proga turiu pasiūlymą. Vokiečių gatvėje statyti ne sporto kompleksą, o tokį kultūros ir švietimo „Akropolį“. Pirmame aukšte – muziejai, kultūros centras su kavine, antrame – mokyklos ir vaikų darželiai, teatras bei kinas. Šalimais – sporto aikštynai ir turizmo informacinis centras. Jeigu ką praleidau, tai vietos liko pirmajame aukšte. Ir, aišku, vienas vienintelis direktorius(ė), būtinai iki trisdešimties metų amžiaus. Mokslo cenzas nesvarbu.

Vietoj moralo. Kai 1812 metais Vilkaviškyje Napoleonas Bonapartas paskelbė karą Rusijai, tai link Kauno patraukė per Veiverius, bet seni žmonės pasakoja, kad jis tikrai buvo sustojęs Sasnavos karčiamoj ir su mano kaimyno dieduku išlenkė kufelį alaus. Tai tas diedukas, išgirdęs apie naują vainą, imperatoriui pasakė: „Didžiausia nedorybė yra imtis darbo, kurio nemoki“. Kiti sako, kad tai paties Napoleono žodžiai, bet aš labiau tikiu, kad tai ne prancūziška, o suvalkietiška išmintis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite