Ateinančią savaitę (kovo 18–24 d.) privalome gyventi be patyčių. Taip gyventi kviečia emocinės paramos telefonu tarnyba „Vaikų linija“, projekto „Savaitė BE PATYČIŲ“ ėmusis bene prieš 10 metų. Organizatoriai kasmet iš anksto pasirenka vieną savaitę ir ją visoje Lietuvoje paskelbia lyg akciją. Vieni tokią savaitę vertina teigiamai, kiti – kiek skeptiškai, nes tuoj pat pašaipiai pratęsia projekto pavadinimą žodžiais „o po tos savaitės vėl galima tyčiotis“ arba beviltiškai apibendrina, kad viena savaitė padidinto dėmesio ne ką teišspręs. Būta ir absurdiškų dalykų – „Savaitės BE PATYČIŲ“ metu policijoje įregistruojamas naujas pranešimas, pavyzdžiui, apie paauglius, žeminusius bendraamžį bjauriais paliepimais ir nufilmavusius savo aukos kančią, arba apie chuliganus, tyčia nustūmusius nuo kalno senutę.

Diskusiją apie patyčias neseniai surengė Marijampolėje savo šviečiamąja veikla žinomas „Sūduvos forumas“ (asociacija „Sūduvos kultūros fondas“). Pagrindiniai diskusijos dalyviai siūlė ir „receptų“ patyčioms mažinti. Kai kurios išsakytos mintys – skaitytojų dėmesiui.

Robertas POVILAITIS (Vilnius), psichologas, „Vaikų linijos“ vadovas:

– Patyčių problema nėra vien šių dienų problema, tik pastaruoju metu ji labiau matoma. Nuo 1993 metų Lietuva dalyvauja tarptautiniame tyrime, kuris analizuoja patyčių problemą maždaug 40 valstybių. Liūdna, bet Lietuva yra tarp valstybių, kuriose patyčių fiksuojama daugiausia. Pats esu baigęs mokyklą bemaž prieš 20 metų, bet iki šiol gerai prisimenu, kad patyčių mūsų laikais būdavo sočiai, tik tokiu žodžiu niekas jų nevadino. Dabar šiai problemai skiriamas labai didelis dėmesys. Statistika rodo, kad patyčių problema maždaug per pusantrų metų sumažėja tose mokyklose, kuriose visi kartu dalyvauja tam skirtose programose. Bet patyčių nuotaikos skleidžiamos ir per televizijos programas. Štai jeigu nepatinka politikas, tai viešai iškraipoma jo pavardė – visi juokiasi, visiems tai patinka. Atrodo, tik nekalti juokeliai, bet tai yra tikros patyčios. Labai sunku atrasti tą ribą tarp juokų ir patyčių. Tai plinta. Tad ir mokykloje moksleiviai tyčiojasi iš savo bendramokslių, jeigu šie kuo nors nepatinka. Taip neturi būti. Patyčios – tai agresyvus elgesys, kai kitam tyčia daroma taip, kad jam skaudėtų. Ir suaugusieji labai moka sukurti tokią situaciją, kad kolegai būtų nemalonu. Taip ir keliaujame per kartas. Tai sustabdyti įmanoma tik tada, kai pradedame apie tai galvoti. Neturi būti neapykantos KITOKIEMS žmonėms. Apie tai būtina nuolat kalbėti. Kai visi kartu – mokykla, tėvai, policija, visuomenė – judiname šią problemą, galima tikėtis mažiau patyčių. O toji savaitė, kuri skatina gyventi be patyčių, yra tik laikotarpis, per kurį į šią problemą kaskart atkreipiamas didesnis dėmesys. Tai signalas, siunčiamas „blogiukams“. Ir tikrai mes, iniciatoriai, net vilties neturime, kad po tos savaitės iškart sumažės patyčių, bet skatiname organizuoti kuo daugiau renginių ir taip akcentuoti seną problemą. Tokios nuolatinės pastangos gali pakeisti situaciją – juk atsiranda vis daugiau žmonių, kuriems nepriimtinas patyčių veiksmas. O tada „blogiukai“ pamažu atsitraukia…

Brigita KAVALIAUSKAITĖ, Marijampolės mokinių parlamento atstovė:

– Taip, mokykloje nuolat būna patyčių. Vieni šaiposi iš kitų, kad KITOKIA išvaizda, KITOKIA apranga, KITOKS poelgis. Šaipydamiesi negalvoja, ką sako, nevertina skaudžių savo žodžių. Bet esu girdėjusi ir apie tokias situacijas, kai pedagogai tyčiojasi iš moksleivių. Kartais net ir ranką pakelia. Mokyklose patyčių problema sprendžiama įvairiais renginiais, akcijomis – daugiausia jų organizuojama per „Savaitę BE PATYČIŲ“. Pritariu, kad taip atkreipiamas didesnis dėmesys į problemą. Tikiu, kad po tokių renginių nors vienas „kietuoliukas“ giliau susimąsto. Man atrodo, kad sumažinti patyčių problemą galima kiekvienam pradedant nuo savęs. Reikėtų įsiklausyti į garsaus amerikiečių rašytojo Marko Tveno išmintį. Ji, beje, turėtų padėti ir žmonėms, potencialioms patyčių aukoms. Rašytojas yra pasakęs: „Laikykis atokiau nuo žmonių, kurie siekia sumenkinti tavo tikslus, svajones. Menkaverčiai žmonės taip elgiasi, o didieji – padeda tau patikėti, kad tu irgi gali būti sėkmingas.“

Vygantas DILYS, Marijampolės savivaldybės švietimo skyriaus vedėjas:

– Mokyklose ir jau net vaikų darželiuose dirbama pagal ne vieną specialią programą patyčių tema. Bet faktai rodo, kad patyčių nemažėja, o tų programų aktyviausi dalyviai yra tie vaikai, kurie nedalyvauja patyčiose. Girdėti kalbų, kad patyčioms padeda gyvuoti per televiziją rodomos laidos, filmai. Nemanau. Seniau juk buvo tik keli televizijos kanalai, o per juos dažniausiai rodydavo tik baletą arba partijos suvažiavimus, bet patyčių vis tiek būdavo. Kalbėti, diskutuoti apie patyčias reikia, bet manau, kad būtina matyti ir kitą problemos pusę – dažnėja atvejų, kai vaikas jaučiasi esąs nebaudžiamas ir tyčiojasi net ir iš mokytojų. Per pamokas elgiasi įžūliai, trukdo dirbti, nes žino, kad mokytojas nieko negali jam padaryti. Patyčių problemą gali sumažinti tik tolerancija kitaip mąstančiam ar kitaip besielgiančiam (kad ausys didelės, kad šeima gyvena bendrabutyje ar kokiame nors vargetų rajone…) ir netolerancija pašaipai, fiziniam veiksmui.

Daiva PANKAUSKIENĖ, Marijampolės savivaldybės Socialinių reikalų departamento direktorė:

– Tik tokios diskusijos padeda suvokti, kad patyčios lydi mus jau nuo pat kūdikystės. Kaip dažniausiai reaguojame į mažylį, kai jis ko nors neįstengia padaryti ar padaro blogai? Šaipomės iš jo! Tyčiojamės iš silpnesnio. Viskas ir prasideda šeimoje. Ar šiandien ugdome vidinę kultūrą – šeimoje, mokykloje, darbe? Taip, ir darbe, kur visi jau suaugę žmonės. Argi ne patyčios, kai vadovas pasako taip, jog pavaldinį gali ištikti infarktas? Tai baisu. Todėl yra tik vienas „receptas“: pradėkime nuo savęs!

Nerijus SUJETA, Marijampolės policijos vyriausiasis specialistas:

– Patyčios – tai visuomenės problema, patyčių auka – visuomenės bendravimo produktas. Ši problema turi būti vienu metu sprendžiama plačiai – šeimoje, mokykloje, darbe, gatvėje. Nė vienos grandies negalima iškirpti. Supraskime, kad užsienio pavyzdžiai rodo, jog patyčių, smurto aukos vėliau pačios tampa smurtautojais. Ir net žudikais, kai iššaudo būrį žmonių. Darbo patirtis rodo, kad ir mūsų krašte po patyčių degamos gedulo žvakutės – patyčių aukos privedamos prie savižudybės. Bet patyčios pas mus jau tapusios lyg ir norma. Taikliausias pavyzdys – televizijų šou projektai. Komisijų nariai viešai tyčiojasi, šaiposi iš pasirodžiusių dalyvių, o žiūrovai juokais leipsta… Negi tai nelaikoma patyčiomis? Negi nesuvokiame, kas vyksta ir kaip auklėjami mažieji žiūrovai? Jeigu šeima vaikui nėra pavyzdys, tuomet tikrai auklėja televizijų projektai ir gatvė. Ko tada tikėtis? Turbūt tik to, kad patyčios – žeminimas, skaudinimas, išnaudojimas – peraugs į grasinimus, terorizavimą, smurtą – rimtus nusikaltimus. O mokytojų patyčios vaikų atžvilgiu – gal ir neretas reiškinys, bet žinia apie tai iki policijos arba neateina, arba ateina itin retai.

Ieva LAUKYTĖ

Asmeninių albumų ir redakcijos archyvo nuotraukos.

Nr. 11 (15), 2013 m. kovo 16–22 d.

Tie, kam dabar per 30 ar kiek daugiau metų, dar prisimena, kad žiemos pabaigoje būdavo diena, kurią didesnis dėmesys būdavo skiriamas vyrams ir berniukams. Pastarieji, tą rytą atėję į mokyklą, ant suolų rasdavo po gėlytės žiedą ar po atviruką, ant kurio, be linkėjimų, visada būdavo toks šaukinys: „Su Vyrų diena!“ Kada tiksliai būdavo ta diena, dabar atsakytų ne visi 30-mečiai.

O tie, kam dabar per 40 metų, puikiai žino, kad ta diena buvo vasario 23-ioji – tarybinės armijos diena. Ji buvo švenčiama iškilmingai ir trankiai!

Bet daugiausia prisiminimų apie tos dienos šventę papasakotų vyrai, kuriems dabar per 50 metų. Būtent jų jaunystės laikais vasario 23-ioji buvo tapatinama su Vyrų diena – akcentuota vyro drąsa, pareiga, ryžtas, stiprybė.

Beje, kalendoriuose yra minima ir Tarptautinė vyrų diena – pirmąjį lapkričio šeštadienį. Kadangi tokią šventę 1999-aisiais inicijavo buvęs TSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas, lietuviai gana skeptiškai žiūri į šią šventę. Tačiau ši Tarptautinė vyrų diena yra žinoma visame pasaulyje, nes M. Gorbačiovo pasiūlytą šventę patvirtino Jungtinių Tautų Organizacija Vienoje.

„Mūsų savaitė“ vasario 23-iosios išvakarėse domėjosi, ar šiais laikais vyrai tą dieną dar išgirsta skambų šūksnį: „Su Vyrų diena!“ ir ar jie norėtų, kad Vyrų diena atsirastų Lietuvos kalendoriuje.

Vidas CIKANA, Lukšių seniūnas (Šakių sav.):

– Labai pralinksmino šis klausimas, nes turiu progą prisiminti jaunystę! Man likimas lėmė tarnauti jūreivystėje, o vasario 23-iosios jūreiviai nešvęsdavo. Jūros, jūreivio diena būdavo minima paskutinį liepos sekmadienį. O dėl tos vasario 23-iosios mano požiūris būdavo nekoks – man, patriotui, tai buvo svetimos šalies, bet žinoma, išpopuliarinta data. Tik ne šventė! Ne iš širdies ir mūsų kareiviai tarybinės armijos dieną švęsdavo tada – sakydavo: „Už ką man ta katorga?“ Svetimos planetos, tai yra svetimos sistemos, primesta katorga. Daug kam tarybinė kariuomenė susijusi su drausminimu, „diedovščina“, tad ir šventė būdavo tik „iš reikalo“. Pamenu, tarnaudamas pastabų gaudavau ir aš – tai ūsai per dideli, tai plaukai per ilgi. Kita vertus, jaunimui šiais laikais, sakyčiau, trūksta tos diegtos disciplinos – kariuomenėje buvo reikalaujama drausmės, tvarkos, fizinio pasirengimo. Mano nuomone, vasario 23-ioji Vyrų diena nėra tapusi, nors tą dieną tikrai būdavo ir turbūt dar būna didesnio moterų subruzdimo. O jaunimas išvis nežino tokios dienos. Visai kas kita – Kovo 8-oji! Tarptautinė šventė! Tą dieną iki šiol miniu – mano mašinos bagažinė būna pilna tulpių moterims! Tik nežinau, ar malonu moterims ir merginoms gauti gėles iš mano amžiaus vyrų…

Romas BAGDONAS, Jungėnų kaimo kapelos muzikantas (Marijampolė):

– Tai būdavo patyčių, o ne šventės diena! Man vasario 23-ioji būdavo tamsesnė, pasipiktinimo, diena. Ir Kovo 8-ąją tokia laikau. Rusiškas šventes visada ignoravau. Tiesa, kariuomenėje tą dieną gaudavome geriau pavalgyti – bandelę pridėdavo ir košės daugiau įkrėsdavo, mėsos gabalėlį rasdavome. O rusams ta diena būdavo didžiulė šventė, ir mes tai žinojome. Todėl tekę kartą ta jų švente ir pasinaudoti. Reikėjo suderinti su tuomečiu karinio komisariato aukštu pareigūnu reikalą – draugą nuo kariuomenės išsukti. Būtent tą dieną nuėjau pas jį su „stipriomis“ vaišėmis, kaip buvo paprašyta, ir prie pilnos stiklinės reikalas buvo sutvarkytas. Jeigu būčiau nuėjęs kitą dieną, kažin ar kariškis būtų buvęs toks nuotaikingas ir sukalbamas. Taigi vasario 23-iosios iš širdies nešvęsdavau – jaučiau, kad tai nesąmonė. Matydavau, kad ta šventė tik dideliu pagėrimu virsta. Ir dabar, jeigu būtų Vyrų diena, tai būtų dar viena proga gerti. Tėvo, Motinos dienos – kitas dalykas. Šios dienos – didesnio dėmesio ir pagarbos dienos. Net gimtadieniai prieš jas nublanksta.

Arūnas ŽEMAITIS, policininkas (Kalvarija):

– Šiek tiek sieju vasario 23-iąją su vyrų diena. Tik tai labiau akcentuota gerokai anksčiau, kai dar mokiausi mokykloje. Mergaitės įteikdavo gėlių, suvenyrų, o mes jau žinodavome, kad turime rūpestį mergaites pasveikinti kovo 8 dieną. Vėliau, kai tarnavau kariuomenėje – jau Lietuvos kariuomenėje, ta data blėso, nebuvo akcentuojama. Bet kad kolegės ar šiaip pažįstamos moterys vasario 23-iąją užkalbintų sveikinimu: „Su Vyrų diena!“, tai tikrai būna ir šiais laikais. Ir nieko blogo tame nematau. Kiekvienas nuotaikingas pasveikinimas, palinkėjimas – argi tai blogai? Tik pas mus dabar labai baidomasi žodžio „tarybinė“ – „tarybinės armijos diena“. Sakyčiau, kad kalendoriuose galėtų būti Vyrų diena! Oficialiai švęsti jos nereikia, bet užrašas kalendoriaus lapelyje tik nuotaiką tą dieną iškart pakeltų.

Giedrius ŠALAŠEVIČIUS, prokuroras (Marijampolė):

– Niekada neminiu vasario 23-iosios – man tai jokia šventė, ir jokių asociacijų su vyrų diena nėra! Tai sena rusiška šventė. Mano laikais mokykloje ji nebuvo švenčiama. Ir jeigu tos dienos rytą, atėjęs į darbą, išgirstu bendradarbių pasveikinimą: „Su Vyrų diena!“, tai priimu tik kaip juoką, linksmybę. Užtat gerai žinau kitą datą – lapkričio 23-iąją, Lietuvos kariuomenės dieną. O Vyrų dienos kalendoriuje, mano nuomone, nereikia. Užtenka, kad yra pirmasis birželio sekmadienis – Tėvo diena. Sakysite, ne visi vyrai yra tėvai? Ogi turi stengtis jais tapti!

Ieva LAUKYTĖ

Redakcijos archyvo nuotraukos.

Nr. 8 (12), 2013 m. vasario 23–kovo 1 d.

Vasario 16-oji – Lietuvos Valstybės atkūrimo diena. Šią dieną 1918-aisiais Lietuvos Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą. Svarbus dokumentas skelbia, kad Lietuvos Taryba atskiria Lietuvą nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis.

Vėliau Lietuvos istorijoje buvo nemažai faktų, kurie įrodė, kad Lietuvos nepriklausomybės akto, švelniai tariant, nepaisyta. Tai tęsėsi iki 1990 metų kovo 11 dienos. Nuo tada Vasario 16-oji – vėl džiugi nepriklausomos Lietuvos valstybės šventė, ją garbingai mini visa tauta.

Šią dieną yra gimę nemažai Lietuvoje žinomų žmonių: švietėjas ir rašytojas Motiejus Valančius (1801 m.), politikas Bronislovas Genzelis (1934 m.), advokatas Vytautas Stanislovas Sviderskis (1940 m.), rašytoja Bitė Vilimaitė (1943 m.), politikas Vaclovas Karbauskis (1958 m.), mados dizainerė Julija Žilėnienė (1970 m.), TV laidų režisierius ir vedėjas Gediminas Jaunius (1978 m.). Visų neišvardysime…

Tarybiniais metais šie žmonės negalėjo laisvai švęsti savo gimtadienio, kad nužiūrėjusi „negera akis“ ar nugirdusi „negera ausis“ nepridarytų problemų – nereikėtų aiškintis įstaigos vadovams ir partijos aktyvistams. Štai Šakių policijos pareigūnai kaip anekdotą prisimena pernai Anapilin išėjusio kolegos Jono, gimusio vasario 16 dieną, atkaklumą. Jis tais laikais po kasmečio vadovų perspėjimo nemėginti švęsti Vasario 16-osios kuo rimčiausiai pareikšdavo: „Aš švęsiu!“ ir po minutės, gaubiamos mirtinos kolegų tylos, lyg po daugtaškio pridurdavo: „…savo gimtadienį“.

Dviguba šventė tą dieną būna ir didesniam būriui mūsų regiono žmonių, tarp kurių – Vilkaviškyje gimęs aukštaūgis (210 cm) krepšininkas Alvydas Tenys (1975 m.), marijampolietė gydytoja Viktorija Jakovleva (1955 m.), marijampolietė teisėja Eridana Paltanavičienė (1975 m.), Mokolų pagrindinės mokyklos mokytoja Diana Vaišutienė (g. 1973 m.), gydytojas psichiatras Arūnas Jasionis (1952 m.), Kazlų Rūdoje gyvenanti konditerė Irena Naruševičienė (1959 m.) ir kiti. Kai kurie jų gimtadienio išvakarėse „Mūsų savaitei“ atsakė, ar laimė gimti Vasario 16-ąją.

Eridana PALTANAVIČIENĖ, Marijampolės teismo teisėja:

– Labai didžiuojuosi, kad gimiau vasario 16 dieną! Aš tikiu, kad žmogus, paženklintas viena ar kita pasauliui ar šaliai reikšminga data, turi būti kažkuo išskirtinis. Jis apdovanotas jau vien tuo, kad yra gimęs tokią dieną. Be to, ne kiekvienam Lietuvoje gyvenančiam žmogui gimtadieniui švęsti yra suteikta laisva nuo darbo diena. Juokauju! Man tėvai visada akcentavo mano gimtadienio svarbą ir labai tuo didžiavosi. Mama pasakojo, jog net reikėjo kovoti už įrašą gimimo liudijime, nes jame buvo įrašyta ne ta diena, kurią gimiau. Toks buvo laikmetis. Tiesa, tuomet mūsų šeima po mano gimtadienio priedanga labiau švęsdavo valstybės dieną, nei mano. Turbūt nėra metų, kad mano gimimo data neatkreiptų kitų dėmesio – kad ir šiokią dieną, pavyzdžiui, tvarkantis kokius nors dokumentus, lankantis pas gydytojus. O švenčiu savo gimimo dieną mieliau tik su man artimais žmonėmis, nes tai – asmeninė šventė. Didesnei kompanijai skirti tik jubiliejai – čia jau neišvengsi. Bet išvis nešvęsti gimtadienio neįmanoma, nes tą dieną ir mieste būna įvairių renginių, kuriuose mes su šeima dalyvaujame. Per gimtadienį labiausiai vertinu neapglėbiamą ir nepačiupinėjamą dovaną – artimųjų ir draugų dėmesį bei sveikinimus. Materialūs dalykai kažkaip išblėsta, bet labai gerai atsimenu vieną brangintiną dovaną – tėvų man dovanotus pirmuosius auksinius auskariukus 16-ojo gimtadienio proga. Tada tai buvo kažkas tokio! O šiaip tai tikrai – žodžiai, kuriuos išgirstu iš man svarbių žmonių, kurie man tik patvirtina, kad esu laiminga, jog juos turiu, yra pati reikšmingiausia gimtadienio dovana.

Snieguolė KAMINSKIENĖ, Marijampolės vaikų darželio „Šaltinėlis“ auklėtoja-metodininkė:

– Taip, dabar mano gimtadienis – tikrai dviguba šventė! Bet kai mokiausi mokykloje, mano gimtadieniai būdavo liūdni: aš pavydėjau draugei, kuri gimusi tik viena diena vėliau, nes jos gimimo šventės būdavo linksmos, su būriu draugų, o į mano gimtadienį – vasario 16-ąją – tėvai savo vaikų tiesiog neišleisdavo. Panašiai elgdavosi ir mokytojai, šią dieną būtinai organizuodavę renginius, ekskursijas į kitas respublikas, kad tik jaunimas Vilniuje, kur tada gyvenau, nesiburtų į mitingus, ko nors neiškrėstų. Ir tik vėliau, kai jau buvau suaugusi, mano gimtadieniai galėdavo būti tokie pat linksmi kaip kitų. Štai galiu sau leisti pasakyti, kad visa Lietuva švenčia mano gimtadienį ir kelia vėliavas, nes tą dieną televizijos rodo daug koncertų, būna nuotaikinga programa – linksma! Žinoma, gaunu daug sveikinimų, ir tai labai džiugina. O švęsti mėgstu su pačiais artimiausiais žmonėmis – jaukiai ir šiltai susibūrus.

Arūnas JASIONIS, Marijampolės PSPC Psichikos sveikatos skyriaus vedėjas:

– Žinoma, mūsų šeimoje mano gimtadienis svarbus ir dėl tokios datos, ir dėl to, kad esu šeimos galva! Pastaraisiais dešimtmečiais gimtadienį švenčiu tradiciškai – su būriu artimų žmonių, draugų. Jiems jau iš anksto viskas aišku, ką veiks vasario 16 dieną. Būna smagu! Žinoma, pirmasis tostas, pradėjus švęsti, būna „Už Lietuvą!“ Tai reiškia viską kartu – ir Lietuvos šventę, ir mano. O anksčiau, tarybiniais laikais, būta visko. Mano tėvas iki 1957 metų buvo aukštas mūsų apskrities valdininkas, švietimo skyriaus vadovas, tad mano gimtadienį tekdavo paminėti labai kukliai. Kartą tokią dieną švenčiant, saugumo žmonės griebė tėvą ir pareikalavo net mano gimimo liudijimą parodyti. Pamatę įsitikino, kad švenčiamas mano gimtadienis, bet vis tiek liepė daugiau taip nedaryti. Žinoma, mes to nepaisėme. Šis įspūdis išliko visam gyvenimui.

 Vilija GELEŽIŪTĖ, marijampolietė medikė, nuo 1999-ųjų gyvenanti Čikagoje (JAV):

– Man labai svarbi mano gimimo data dar ir dėl to, kad ir mano dėdė, gyvenantis Klaipėdoje, taip pat gimęs šią dieną – jam dabar 85 metai. Man – 33-eji. Nesu mėgėja švęsti savo gimtadienį – ir nesinori brangų laiką iš draugų atimti, ir nemėgstu būti dėmesio centre. Čia mano draugų būrys nežino, kad mano gimtadienis sutampa su Lietuvos valstybės švente. Bet galiu pasidžiaugti, kad, čia gyvendama, turiu galimybę savo gimtadienį sutikti vis kitoje šalyje. Kartą keliavome po Kosta Riką, kur būtent per gimtadienį įveikiau aukščio baimę, kitą kartą šią dieną lankėmės Panamoje, kur aplankėme vietos gyventojų kaimus, kuriuos galima pasiekti tik plaukiant upe. Ten žmonės neturi telefonų, elektros, visa šeima gyvena ir miega ant medinių grindų – viename kambaryje. Emocionalus, įsimintinas gimtadienis! Kartu su manimi visada „dalyvauja“ Lietuvos vėliava – ji yra ant mano mašinos lango. Čikagoje, maždaug valanda kelio nuo miesto, yra Lemont miestelis, kuriame gyvena ir Vasario 16-ąją švęsti susirenka labai daug lietuvių. Ne tik šv. Mišios būna aukojamos, bet ir vyksta įvairių renginių. Mes irgi dalyvaujame – tai tik pastiprina gimtadienio šventės įspūdžius. Aš neprisimenu laikų, kai Lietuvoje drausta švęsti Vasario 16-ąją, nes tėveliai visada darydavo man šventę. Didžiuojuosi, kad esu lietuvaitė, – tai visada pasakau savo pacientams, kai jie susidomi mano akcentu. Beje, mano sesuo gimusi kovo 11 dieną – mes tarsi pasirinktos!

Zita OBELIENIENĖ, UAB „Marijampolės butų ūkis“ vadybininkė:

– Jau 32-eji metai, kai Vasario 16-oji man yra svarbi dar ir tuo, kad tada tapau mama – pagimdžiau sūnų Paulių, kuris dabar laimingai gyvena, turi savo šeimą, augina sūnų. Pagal medikų prognozes sūnus tada turėjo gimti kitą dieną, o vasario 16-ąją turėjo ir labai norėjo (!) gimdyti mano artima draugė. Bet ji pagimdė sūnų kiek vėliau, tad iki šiol atvirai man pasako pavydinti tos svarbios datos! Aišku, iš to tik pasijuokiame. Tais laikais buvo draudžiama švęsti vasario 16 dieną, tad mano vyras, kol aš su naujagimiu dar gulėjau ligoninėje, įsigijęs raketų ir nutaręs taip išreikšti savo džiaugsmą, paleido jas į orą. Tai buvo Šakių rajone. Kilo triukšmas, daug kam buvo neaišku, kas vyksta, o raketų liekanos nusileido lyg tyčia prie kontoros. Po to turėjome daug nerimo, nes žinojome, kad aplinkui jau teiraujamasi, kas čia šaudė ir ką šventė… Vėliau, pamenu, dar ne kartą šventėme namie sūnaus gimtadienį užsidangstę langus, kad nebūtų matyti žvakučių liepsnelių ir niekas neapkaltintų garbinant kitokią šventę. Todėl ši diena visai mūsų šeimai – svarbi, ypatinga šventė, susijusi su neišdildomais prisiminimais! Sveikindama sūnų, visada primindavau ir tebeprimenu jam, kad jis gimęs tokią reikšmingą Lietuvai dieną.

Vytenis KIČAS, Marijampolės „Sūduvos“ gimnazijos abiturientas:

– Kai buvau mažas, vasario 16-ąją švęsdavau tik savo gimtadienį. Augdamas iš savo dabar jau amžiną atilsį senelio sužinodavau vis daugiau apie Lietuvos istoriją, kartu – apie Vasario 16-osios svarbą Lietuvai. Mano senelis kadaise buvo partizanų ryšininkas, tai ne tik turėdavo ką įdomiai papasakoti, bet ir man perdavė savo supratimą, idėjas. Galbūt todėl vėliau noriai dalyvavau jūrų skautų veikloje. Tada mano gimtadienis būdavo džiugi šventė – laisva diena, gausūs renginiai mieste, skautų eitynės… Po renginių su draugais pareidavome pas mus valgyti torto, pyrago. Kadangi esu gimęs tokią dieną, kartais save pavadinu Nepriklausomuku. Beje, ir mano vardas susijęs su Lietuvos istorija: kai gimiau, tėvai sugalvojo mane pavadinti Vyteniu ne šiaip sau – pagal Vytį, Lietuvos herbą. Pastaruosius trejus metus savo gimtadienį švenčiu tik su artimiausiais žmonėmis – šeima, giminaičiais. Aišku, sulaukiu daug draugų sveikinimų. Sveikindami kai kurie priduria, kad kartu sveikina ir su visos Lietuvos švente, garbingu žmogumi pavadina. Aš didžiuojuosi gimęs vasario 16 dieną!

Viktorija JAKOVLEVA, Marijampolės ligoninės Vidaus ligų skyriaus gydytoja ir gydytoja endoskopuotoja:

– Žinoma, kad ir džiaugiuosi, ir didžiuojuosi gimusi vasario 16 dieną, nes taip surėdė gamta, taip sukrito istoriniai įvykiai, ir taip turi būti. Ir vardas dar toks – su Pergalės dvelksmu! Niekada neišsikalbėjau su tėvais, ar jiems buvo problemų įregistruoti mano gimimą būtent tą dieną, bet turbūt nebuvo – antraip būčiau žinojusi. Ir visada švęsdavau savo gimtadienį gražiai, linksmai, be jokios baimės ar priedangų. Kai jau buvau gudresnė, studentė, tai, eidama švęsti į kokią nors kavinę, būtinai pasiimdavau pasą, kad galėčiau parodyti, jeigu kam atrodytų įtartina proga. O pastaruoju metu dar džiaugiuosi ir dėl to, kad mano gimtadienis – laisva diena. Būna, kad išvakarėse, su kuo nors atsisveikindama, būtinai juokaudama primenu: „Tik nepamirškite rytoj iškelti vėliavų mano gimtadienio proga!“ Tą dieną paprastai nenutyla mano telefonas, visada sulaukiu svečių. Kviesti nė nereikia, nes visi mano aplinkos žmonės ir taip žino, bet ir vietos užtenka, ir vaišių. Labai linkiu visiems, kad bent gimtadieniai visada būtų linksmi ir džiugūs, nes liūdnų, sunkių dienų mūsų kasdienybėje ir taip užtenka!

Ieva LAUKYTĖ

Asmeninių albumų, redakcijos archyvo ir Rūtos GIEDRAITYTĖS nuotraukos.

Nr. 7 (11), 2013 m. vasario 16–22 d.

Sausio 13-oji – istorinė Lietuvos diena. Laisvės gynėjų diena, 1991-aisiais nusinešusi 14 gyvybių. Šiems žmonėms buvo nuo 17 iki 53 metų (daugiausia – sulaukusiųjų kiek per 20 metų). Istorinės dienos metinės – proga dar kartą prisiminti žuvusiųjų, kurie po mirties apdovanoti Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju Kryžiumi, pavardes: Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, marijampolietis Rimantas Juknevičius (24 m.), buvęs tuometės miesto 6-osios vidurinės mokyklos auklėtinis, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vytautas Koncevičius, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus. Prisiminti šias pavardes ir… nustebti, kad dauguma Marijampolės krašto jaunuolių, žinodami tuomet žuvusio marijampoliečio pavardę, anksčiau niekada net nebuvo susimąstę, jog R. Juknevičiaus gatvė Marijampolėje pavadinta būtent šio žuvusio vaikino garbei. Galima nustebti ir dėl to, kad jaunuoliai per ekskursijas vežiojami aplankyti įvairių atmintinų Lietuvos vietų į Anykščius, Vilnių, panemunę, Druskininkus, bet dauguma jų net nebuvę prie taip pat atminimo ir pagerbimo vertos vietos Marijampolės senosiose kapinėse, kur palaidotas Rimantas Juknevičius. O gal čia visai nėra nieko blogo ir jokio gėdos ar kaltės šešėlio? Gal svarbu tik tai, kad jaunimas žino, kodėl Sausio 13-oji visuose kalendoriuose yra spalvingai išryškinta?..

Auksė GAIŽAUSKAITĖ (18 m.), Šakių sav. Lukšių Vinco Grybo gimnazijos moksleivė:

– Tikrai galėčiau be interneto pagalbos nesunkiai papasakoti apie Sausio 13-osios įvykius, jų svarbą Lietuvai ir gyventojams, kadangi šios dienos minėjimą gimnazijoje kartu su klasėmis ir seniūnų taryba inicijuojame kasmet. Prieš keletą metų su komanda dalyvavau nacionalinėje 10–12 klasių moksleivių viktorinoje „Laisvės liepsna“, kurią rengė LR Seimas, todėl tuomet apie Sausio 13-osios įvykius teko pasidomėti daugiau. Manau, jog kiekvienas Lietuvos pilietis, patriotas, privalo ne tik įsiminti šią datą, bet ir žinoti, kokia svarbi ji Lietuvai. Tai – Lietuvos vienybės, stiprybės, meilės Tėvynei simbolis. Tai ypač svarbu pabrėžti jaunimui, kuris tų įvykių nematė, negalėjo dalyvauti ginant Lietuvos garbę, laisvę, orumą. Laikui bėgant daugelį dalykų pamirštame dėl rutinos, didelio gyvenimo tempo, viską užgožia darbų gausa, bet šios datos jokiu būti negalime nustoti minėję, nes tai, ką sukūrė mūsų tėvai ir seneliai, mes, naujoji karta, turime saugoti, tausoti ir niekada nepamiršti. Svarbu visuomenėje ugdyti meilę Tėvynei ir patriotiškumą, nes tik taip galėsime kurti Lietuvos ateitį.

Rugilė LEONAVIČIŪTĖ (16 m.), Kalvarijos gimnazijos moksleivė:

– Lietuva kasmet mini Sausio 13-ąją todėl, kad tai yra labai svarbi diena mūsų valstybei. Tai diena, skirta pagerbti kovojusius ir žuvusius vardan Lietuvos. Jeigu neklystu, tąkart žuvo 14 žmonių. O kad viskas vyko 1991-aisiais, seniai tiksliai žinau. Aš esu ne kartą dalyvavusi renginiuose, skirtuose paminėti Sausio 13-ąją, ir puikiai žinau, kodėl Marijampolėje viena iš gatvių pavadinta Rimanto Juknevičiaus vardu. Tik prie šio tąkart žuvusio marijampoliečio kapo dar nesu buvusi – kada nors aplankysiu. Daugiausia apie Sausio 13-osios įvykius esu girdėjusi mokykloje. Apie tai kasmet mums primena mokytojai, pasidalydami savo prisiminimais ir tų metų išgyvenimais. Namie apie tai kalbame mažai, bet pačią Sausio 13-ąją tikrai pasišnekame. Man atrodo, ši kasmet minima diena nėra tragedijos prisiminimo diena, nors ir nusinešė žmonių gyvybių. Juk viskas galų gale baigėsi mūsų mažos tautos laimėjimu! To rezultatas – laisva ir nepriklausoma Lietuva. Matyt, taip turėjo įvykti.

Ignas MARCINKEVIČIUS (22 m.), marijampolietis, Vytauto Didžiojo universiteto studentas:

– Aš gimiau dar nelaisvoje Lietuvoje, bet tėvai man visada sako, kad esu jau laisvos šalies vaikas, nes buvo likę tik metai iki kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių. Žinau, kad ši diena po 1991-ųjų tuoj buvo pavadinta Laisvės gynėjų diena. Taip pat žinau, kad tada žuvo 14 žmonių, iš kurių vienas – marijampolietis. Manau, tie įvykiai pakeitė Lietuvos ateitį. O jų paminėjimu virtę renginiai suartina tautą, priverčia prisiminti, kokie drąsūs buvo žmonės, kovodami už šalies nepriklausomybę tik plikomis rankomis prieš tankus. Kai buvau gal kokioje penktoje klasėje, man pasidarė įdomu, kodėl viena gatvė Marijampolėje pavadinta… mūsų mokytojos (tuometėje 5-ojoje vidurinėje mokykloje) pavarde. Ar iš tėvų, ar iš mokytojų tuomet sužinojau, kad gatvei suteiktas vardas – Sausio 13-ąją Vilniuje žuvusio mūsų mokytojos sūnaus garbei. Daug informacijos apie tai galima rasti istorijos vadovėliuose, internete, per televiziją. Namie su tėvais apie tai nesame daug kalbėję. Man atrodo, kad Sausio 13-oji yra svarbi visiems: mūsų tėvams ir seneliams – kad patys buvo tų įvykių dalyviai, ilgai gyvenę sovietinėje priespaudoje, o mums – kad atvėrė daugiau galimybių gyventi laisvoje Lietuvoje. Turime laisvas teises ir esame lygūs.

Justė KVIESULAITYTĖ (18 m.), Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijos abiturientė:

– Man šią datą dar vaikystėje įkalė į galvą mama. Mokė, kad privalu žinoti svarbiausias Lietuvos istorijai įtakos turėjusias datas. Žinau, kiek žmonių tada žuvo, žinau, kad tarp jų – vienintelė moteris Loreta Asanavičiūtė. Neabejoju, kad Lietuvai tai labai svarbi data, nes tada siekta apginti šalies Nepriklausomybę. Mūsų mieste kasmet vyksta renginių šia proga – ne kartą esu juose dalyvavusi. Apie tai, kad Marijampolėje yra R. Juknevičiaus gatvė, gal ir esu girdėjusi, bet niekada anksčiau nesusimąsčiau, kad ji pavadinta Sausio 13-osios didvyrio garbei. Daugiausia apie šią dieną esu sužinojusi iš tėvų ir mokykloje. Turime ir gyvąjį tų karštų dienų Vilniuje liudininką – mano dėdė tuo metu tarnavo Krašto apsaugoje ir buvo tarp Seimo gynėjų. Mano nuomone, Sausio 13-oji – tai tragedijos, liūdesio ir pagarbos, išreikštos žuvusiems už Lietuvos laisvę, tautos sugebėjimą pasipriešinti simbolizuojanti, vienybei telkianti diena. Manau, kad tai visiems reikšminga diena. Ne tik tiems, kuriems teko ją išgyventi, bet ir tiems, kurie dėl tų įvykių šiandien gali gyventi laisvoje ir nepriklausomoje šalyje.

Justas KMITAS (18 m.), Kazlų Rūdos Kazio Griniaus gimnazijos moksleivis:

– Sausio 13-oji labai svarbi Lietuvai tuo, kad buvo žengtas ypač svarbus žingsnis laisvės link.

Kasmet dalyvauju Sausio 13-osios minėjimuose, kuriuose pagerbiamos šių skaudžių įvykių aukos. Viena iš jų – marijampolietis Rimantas Juknevičius. Būtent dėl jo drąsos ir pasiaukojimo vardan Tėvynės jo vardu ir yra pavadinta gatvė Marijampolėje. Šis įamžinimas turėtų padėti nepamiršti mūsų valstybei ypač nusipelniusios asmenybės. Daugiausia apie 1991-ųjų metų įvykius sužinome internete, televizijoje, iš mokytojų mokykloje ir, žinoma, iš tėvų, kurie daro didžiausią įtaką ugdant savo vaiko pilietiškumą. Nors mano tėvams neteko dalyvauti tuose Sausio 13-osios įvykiuose, tačiau jie puikiai supranta, kokia tai diena ir kokia jos reikšmė Lietuvai. Manau, kad jų dėka šį supratimą įsisavinau ir aš. Galbūt Laisvės gynėjų diena yra svarbesnė mūsų seneliams ir tėvams, nes jie šiuos įvykius išgyveno patys, nors ir būdami toliau nuo Vilniaus. Tačiau ir jaunimui ši diena taip pat turėtų būti išskirtinė ir labai reikšminga. Juk Sausio 13-oji – tai ne tik tragedijos paminėjimo diena. Tai diena, simbolizuojanti lietuvių tautos vienybę, stiprybę ir sugebėjimą apginti savo mylimą kraštą.

Kristina KIDOLIŪTĖ (22 m.), Jaunimo organizacijos DARBAS Marijampolės skyriaus narė:

– Kai vyko baisieji Sausio 13-osios įvykiai, buvau visai mažytė, tad apie tai žinau tik iš interneto ir kitų šaltinių, o gal pirmiausia – iš savo senelių ir dėdžių. Šie pasakojimai – iš pirmų lūpų: jie ten dalyvavo – stovėjo prieš tankus, meldėsi, bet nesitraukė nė per pėdą atgal, nes žinojo, jog antraip nieko nepasieks. Tenai buvo košmaras – šaudė į žmones, sproginėjo mašinos, buvo girdėti riksmai… Ir dabar būna nejauku, kai klausausi tų istorijų. Bijau net įsivaizduoti, kad pati kada nors turėčiau tiek drąsos ten vykti ir stovėti prieš žiaurius svetimtaučius. Žinau, kad tada žuvo 14 žmonių, o 702 žmonės buvo sužeisti. Aišku, jaunimas supranta, kad yra džiugu, jog žmonių vienybė tuokart padėjo pasiekti užsibrėžtą tikslą, nors ir buvo pralieta daug kraujo. Nepamiršti šios istorinės datos padėjo ir tradiciniai renginiai mokykloje. O kartą ir prie žuvusio marijampoliečio kapo buvome su bendramoksliais, visi nešėme uždegti žvakeles. Tačiau gal ir keista, kad niekada anksčiau net nesu pagalvojusi, kodėl gatvė Marijampolėje pavadinta R. Juknevičiaus vardu… Vyresniems žmonėms ši diena – tragedijos paminėjimo diena. O mums, jaunimui, ji yra istorijos dalis. Tie, kas tada kovojo, siekė geresnio gyvenimo ne sau, o ateinančioms kartoms – kad jos turėtų viską, ko jiems trūko.

Giedrius ZUBRICKAS (21 m.), Marijampolės profesinio rengimo centro Informacinių technologijų specialistas, Mykolo Romerio universiteto studentas:

– Kas buvo Sausio 13-ąją ir kuriais metais, tikrai žinau, nes tais metais ir aš gimiau – praėjus vos savaitei po tragiškosios dienos. Esu ne kartą dalyvavęs renginiuose, skirtuose Laisvės gynėjų dienai, – ir padėjęs pasiruošti, ir fotografavęs iškilmių akimirkas. Na, prie Rimanto Juknevičiaus kapo ir paminklo nesu dar buvęs. O kodėl gatvė Marijampolėje pavadinta jo vardu, susimąsčiau tik dabar, paklaustas. Anksčiau niekada apie tai nebuvau pagalvojęs. Pamenu, kad močiutė man yra pasakojusi apie tai, kas vyko tų metų sausį Vilniuje. Ji sakiusi, kad dauguma žmonių tuomet klausėsi radijo ir sekė naujausius įvykius. Aš manau, kad ši diena yra reikšmingesnė tėvams ir seneliams – juk tai jų laikų įvykis, sukrėtęs visą Lietuvą. Tai – ir tragedijos, ir pergalės diena, nes neišvengta žūčių, bet neginkluoti tautiečiai įrodė nepabūgę tankų, kai aktyviai priešinosi sovietams.

Andžela PAPLAUSKIENĖ, Marijampolės „Šaltinio“ vidurinės mokyklos istorijos mokytoja:

– Man labai keista, kad dauguma jaunuolių, gimusių jau po 1991-ųjų, esą nebuvo susimąstę, kodėl gatvė Marijampolėje pavadinta R. Juknevičiaus vardu. Sakyčiau, net žiauru. Nustebau, kad yra daug mūsų krašto moksleivių, neaplankiusių ir R. Juknevičiaus kapo. Atrodo, mokyklose vyksta tikrai daug renginių Sausio 13-ajai paminėti, bet, matyt, ne viską padarome, kad tų renginių dalyviai labiau susidomėtų ir įsimintų. Pati esu ne kartą ėjusi su mokiniais prie R. Juknevičiaus kapo. Tokia, pavadinsiu, vaizdinė pamoka – pati įtaigiausia. Žodžiu nepaaiškinsi vaikams taip įsimintinai, kaip vaizdu, gyvais įspūdžiais. Taip ir stengiuosi daryti. Be to, visų klasių istorijos vadovėliuose pakanka žinių apie Sausio 13-osios faktus ir svarbą – net pradinukams apie tai dėstoma, bet, vadinasi, ne visi žinias įsisavina. Visada moksleiviams diegiu, kad išsilavinęs, protingas žmogus privalo žinoti svarbiausius Lietuvos istorijos įvykius, o Sausio 13-oji būtent ir yra vienas iš svarbiausių mūsų tautos praeities faktų. Todėl tikrai apmaudu, kad, atidavus daug žinių ir pastangų, jaunimas daugiau žino apie kokį nors egzotišką augalą ar apie pasaulinės popmuzikos dievaitės kilmę, santuokas ir panašiai. Bet ir tėvai neturi likti nuošalyje – jie turi įdiegti vaikams poreikį domėtis savo šalies, savo krašto istorija. Beje, pagal moksleivius nesunku nuspręsti, kokiomis temomis daugiausia kalbama šeimoje.

Kalbino Ieva LAUKYTĖ

Asmeninių albumų nuotraukos.

Nr. 2 (6), 2013 m. sausio 12–18 d.