Pagrindinis > Žmonės > Nuomonių kaleidoskopas > Savaitė be patyčių. O po to – vėl tyčiotis?!

Savaitė be patyčių. O po to – vėl tyčiotis?!

 

Ateinančią savaitę (kovo 18–24 d.) privalome gyventi be patyčių. Taip gyventi kviečia emocinės paramos telefonu tarnyba „Vaikų linija“, projekto „Savaitė BE PATYČIŲ“ ėmusis bene prieš 10 metų. Organizatoriai kasmet iš anksto pasirenka vieną savaitę ir ją visoje Lietuvoje paskelbia lyg akciją. Vieni tokią savaitę vertina teigiamai, kiti – kiek skeptiškai, nes tuoj pat pašaipiai pratęsia projekto pavadinimą žodžiais „o po tos savaitės vėl galima tyčiotis“ arba beviltiškai apibendrina, kad viena savaitė padidinto dėmesio ne ką teišspręs. Būta ir absurdiškų dalykų – „Savaitės BE PATYČIŲ“ metu policijoje įregistruojamas naujas pranešimas, pavyzdžiui, apie paauglius, žeminusius bendraamžį bjauriais paliepimais ir nufilmavusius savo aukos kančią, arba apie chuliganus, tyčia nustūmusius nuo kalno senutę.

Diskusiją apie patyčias neseniai surengė Marijampolėje savo šviečiamąja veikla žinomas „Sūduvos forumas“ (asociacija „Sūduvos kultūros fondas“). Pagrindiniai diskusijos dalyviai siūlė ir „receptų“ patyčioms mažinti. Kai kurios išsakytos mintys – skaitytojų dėmesiui.

Robertas POVILAITIS (Vilnius), psichologas, „Vaikų linijos“ vadovas:

– Patyčių problema nėra vien šių dienų problema, tik pastaruoju metu ji labiau matoma. Nuo 1993 metų Lietuva dalyvauja tarptautiniame tyrime, kuris analizuoja patyčių problemą maždaug 40 valstybių. Liūdna, bet Lietuva yra tarp valstybių, kuriose patyčių fiksuojama daugiausia. Pats esu baigęs mokyklą bemaž prieš 20 metų, bet iki šiol gerai prisimenu, kad patyčių mūsų laikais būdavo sočiai, tik tokiu žodžiu niekas jų nevadino. Dabar šiai problemai skiriamas labai didelis dėmesys. Statistika rodo, kad patyčių problema maždaug per pusantrų metų sumažėja tose mokyklose, kuriose visi kartu dalyvauja tam skirtose programose. Bet patyčių nuotaikos skleidžiamos ir per televizijos programas. Štai jeigu nepatinka politikas, tai viešai iškraipoma jo pavardė – visi juokiasi, visiems tai patinka. Atrodo, tik nekalti juokeliai, bet tai yra tikros patyčios. Labai sunku atrasti tą ribą tarp juokų ir patyčių. Tai plinta. Tad ir mokykloje moksleiviai tyčiojasi iš savo bendramokslių, jeigu šie kuo nors nepatinka. Taip neturi būti. Patyčios – tai agresyvus elgesys, kai kitam tyčia daroma taip, kad jam skaudėtų. Ir suaugusieji labai moka sukurti tokią situaciją, kad kolegai būtų nemalonu. Taip ir keliaujame per kartas. Tai sustabdyti įmanoma tik tada, kai pradedame apie tai galvoti. Neturi būti neapykantos KITOKIEMS žmonėms. Apie tai būtina nuolat kalbėti. Kai visi kartu – mokykla, tėvai, policija, visuomenė – judiname šią problemą, galima tikėtis mažiau patyčių. O toji savaitė, kuri skatina gyventi be patyčių, yra tik laikotarpis, per kurį į šią problemą kaskart atkreipiamas didesnis dėmesys. Tai signalas, siunčiamas „blogiukams“. Ir tikrai mes, iniciatoriai, net vilties neturime, kad po tos savaitės iškart sumažės patyčių, bet skatiname organizuoti kuo daugiau renginių ir taip akcentuoti seną problemą. Tokios nuolatinės pastangos gali pakeisti situaciją – juk atsiranda vis daugiau žmonių, kuriems nepriimtinas patyčių veiksmas. O tada „blogiukai“ pamažu atsitraukia…

Brigita KAVALIAUSKAITĖ, Marijampolės mokinių parlamento atstovė:

– Taip, mokykloje nuolat būna patyčių. Vieni šaiposi iš kitų, kad KITOKIA išvaizda, KITOKIA apranga, KITOKS poelgis. Šaipydamiesi negalvoja, ką sako, nevertina skaudžių savo žodžių. Bet esu girdėjusi ir apie tokias situacijas, kai pedagogai tyčiojasi iš moksleivių. Kartais net ir ranką pakelia. Mokyklose patyčių problema sprendžiama įvairiais renginiais, akcijomis – daugiausia jų organizuojama per „Savaitę BE PATYČIŲ“. Pritariu, kad taip atkreipiamas didesnis dėmesys į problemą. Tikiu, kad po tokių renginių nors vienas „kietuoliukas“ giliau susimąsto. Man atrodo, kad sumažinti patyčių problemą galima kiekvienam pradedant nuo savęs. Reikėtų įsiklausyti į garsaus amerikiečių rašytojo Marko Tveno išmintį. Ji, beje, turėtų padėti ir žmonėms, potencialioms patyčių aukoms. Rašytojas yra pasakęs: „Laikykis atokiau nuo žmonių, kurie siekia sumenkinti tavo tikslus, svajones. Menkaverčiai žmonės taip elgiasi, o didieji – padeda tau patikėti, kad tu irgi gali būti sėkmingas.“

Vygantas DILYS, Marijampolės savivaldybės švietimo skyriaus vedėjas:

– Mokyklose ir jau net vaikų darželiuose dirbama pagal ne vieną specialią programą patyčių tema. Bet faktai rodo, kad patyčių nemažėja, o tų programų aktyviausi dalyviai yra tie vaikai, kurie nedalyvauja patyčiose. Girdėti kalbų, kad patyčioms padeda gyvuoti per televiziją rodomos laidos, filmai. Nemanau. Seniau juk buvo tik keli televizijos kanalai, o per juos dažniausiai rodydavo tik baletą arba partijos suvažiavimus, bet patyčių vis tiek būdavo. Kalbėti, diskutuoti apie patyčias reikia, bet manau, kad būtina matyti ir kitą problemos pusę – dažnėja atvejų, kai vaikas jaučiasi esąs nebaudžiamas ir tyčiojasi net ir iš mokytojų. Per pamokas elgiasi įžūliai, trukdo dirbti, nes žino, kad mokytojas nieko negali jam padaryti. Patyčių problemą gali sumažinti tik tolerancija kitaip mąstančiam ar kitaip besielgiančiam (kad ausys didelės, kad šeima gyvena bendrabutyje ar kokiame nors vargetų rajone…) ir netolerancija pašaipai, fiziniam veiksmui.

Daiva PANKAUSKIENĖ, Marijampolės savivaldybės Socialinių reikalų departamento direktorė:

– Tik tokios diskusijos padeda suvokti, kad patyčios lydi mus jau nuo pat kūdikystės. Kaip dažniausiai reaguojame į mažylį, kai jis ko nors neįstengia padaryti ar padaro blogai? Šaipomės iš jo! Tyčiojamės iš silpnesnio. Viskas ir prasideda šeimoje. Ar šiandien ugdome vidinę kultūrą – šeimoje, mokykloje, darbe? Taip, ir darbe, kur visi jau suaugę žmonės. Argi ne patyčios, kai vadovas pasako taip, jog pavaldinį gali ištikti infarktas? Tai baisu. Todėl yra tik vienas „receptas“: pradėkime nuo savęs!

Nerijus SUJETA, Marijampolės policijos vyriausiasis specialistas:

– Patyčios – tai visuomenės problema, patyčių auka – visuomenės bendravimo produktas. Ši problema turi būti vienu metu sprendžiama plačiai – šeimoje, mokykloje, darbe, gatvėje. Nė vienos grandies negalima iškirpti. Supraskime, kad užsienio pavyzdžiai rodo, jog patyčių, smurto aukos vėliau pačios tampa smurtautojais. Ir net žudikais, kai iššaudo būrį žmonių. Darbo patirtis rodo, kad ir mūsų krašte po patyčių degamos gedulo žvakutės – patyčių aukos privedamos prie savižudybės. Bet patyčios pas mus jau tapusios lyg ir norma. Taikliausias pavyzdys – televizijų šou projektai. Komisijų nariai viešai tyčiojasi, šaiposi iš pasirodžiusių dalyvių, o žiūrovai juokais leipsta… Negi tai nelaikoma patyčiomis? Negi nesuvokiame, kas vyksta ir kaip auklėjami mažieji žiūrovai? Jeigu šeima vaikui nėra pavyzdys, tuomet tikrai auklėja televizijų projektai ir gatvė. Ko tada tikėtis? Turbūt tik to, kad patyčios – žeminimas, skaudinimas, išnaudojimas – peraugs į grasinimus, terorizavimą, smurtą – rimtus nusikaltimus. O mokytojų patyčios vaikų atžvilgiu – gal ir neretas reiškinys, bet žinia apie tai iki policijos arba neateina, arba ateina itin retai.

Ieva LAUKYTĖ

Asmeninių albumų ir redakcijos archyvo nuotraukos.

Nr. 11 (15), 2013 m. kovo 16–22 d.

Komentaras “Savaitė be patyčių. O po to – vėl tyčiotis?!

  1. nu jo, šiaip čia ištisai turėtų būti patyčios stabdomos, kalbama apie pozityvą, vienas kito palaikymą, lygybę… nemažai vaikų eina pas psichologus, nes neatlaiko..

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE