Tėviškės šauksmas, pasirodo, gali būti viena iš stipriausių jėgų, galinčių jau nusistovėjusį gyvenimą pasukti visiškai kita vaga. Deja, mes jį išgirstame tada, kai visai nesitikime, mat iš tos pačios tėviškės, vos tik sparnai sutvirtėja, skubame išlėkti į svaigiai viliojamą, tačiau nežinomą ateitį, tikėdamiesi niekada nebegrįžti. O kai grįžtame, likimui dėkojame vien už tai – už šitą galimybę sugrįžti.
Marijampolietis Vitas BAGDONAS į tėviškę sugrįžo nuėjęs jau didelę gyvenimo atkarpą. Gimęs Arklio metais (1966), pagal specialybę – zootechnikas, 27 metus dirbęs policininku Marijampolėje ir Vilkaviškyje, žmogus pagaliau jaučiasi radęs visišką pilnatvę. Nors čia, mieste, šaknys įleistos giliai (šeima, namai, buvę darbai…), o štai širdis jau ten, tėviškėje. Ir ne vien širdis: jau daugiau laiko jis praleidžia Makauskų kaime (Kalvarijos sav., Liubavo sen.), kur nuolatinio rūpesčio laukia paties rankomis sukurta grožio, ramybės ir atsipalaidavimo erdvė, pavadinta „Pas Vitą“.
Vaikystės sodybos seniai nebėra
Toje vietoje, kur dabar puikuojasi išpuoselėta agroturizmo sodyba „Pas Vitą“, paties Vito vaikystės laikais buvęs kolūkis „Suvalkietis“, vėliau prijungtas prie Liubavo. Buvo šioje vietoje fermos (veršidė, arklidės), kurių vedėjas buvo Vito tėtis, trys kluonai – visi pastatai tarybinių laikų palikimas. Bagdonai gyvenę už kokio puskilometrio nuo viso šio ūkio komplekso (dabar tėviškės vietoje beliko tik liepos ir tvenkinys), tad ir augančiam Vitui viskas čia buvo pažįstama iki skausmo nuo pat mažumės.
Bagdonų šeimoje augo šeši vaikai, šeima gyveno pas senelius. Senelis – buvęs kaimo seniūnas ir ūkininkas nuo seno, už tai ir buvo dvylikai metų išvežtas į Sibirą, o jam grįžus šeimoje apie tai nebuvo įprasta kalbėti – žinia, sudėtingi laikai įpareigojo labai atsargiai balsu įgarsinti kiekvieną žodį.
Vito žingsniavimas mokslų takais buvo panašus į daugelio tų apylinkių vaikų: pradinę mokyklą baigė Pagraužiuose, aštuonias klases – Liubave, toliau mokėsi tuometiniame Marijampolės technikume, po to laukė privaloma tarnyba armijoje.
Tėviškės likimas susiklostė gan tais laikais įprastai. Vitui vos pradėjus lankyti mokyklą, tėvai persikėlė gyventi į už trijų kilometrų esančius Pagraužius, mirė močiutė, o ir senelis iš tų namų išsikėlė. Galiausiai apie 1985 m. melioracija sodybą išvis nukėlė.
Į tėviškę pirmiausiai – ūkininkauti
O Vitą gyvenimas nuvedė į Marijampolę. Ten pasistatė namus, sukūrė šeimą, dirbo, su šeima gyveno.
Apie 1990 m. Vito tėtis susigrąžino žemę (apie vienuolika hektarų) tėviškėje ir griebėsi ūkininkauti. Pagrindinė darbo jėga ūkyje – Bagdonų vaikai, ypač Vitas. Iš tuometinės Makauskų ŽŪB tėtis, užstatęs žemę ir pasiėmęs paskolą, nupirko fermas – tas pačias, kurioms kolūkių laikais pats ir vadovavo. Pirkinys, rodos, labai vertingas, tačiau naujos nuosavybės vaizdo būta graudaus: visur aplink didžiuliai piktžolių sąžalynai, mėšlo krūvos, tarp kurių mėtėsi ne tik šiukšlės, nuolaužos, bet ir gyvulių griaučiai.
Šalia tų susigrąžintų vienuolikos hektarų nusipirko vėliau dar 35 ha žemės. Ir ūkininkavo – augino galvijus (dar ir dabar jų yra, nors tik 11).
Gražuolių fryzų draugijoje
Jau 7 metai, kai tėtis miręs, o ūkis Vito dėka tebėra gyvas. Tiesa, jis dabar jau visiškai neprimena buvusios aplinkos, kurią Bagdonai rado vos nusipirkę fermas. Ūkio puošmena ir didžioji Vito meilė – šeši fryzų veislės žirgai. Arkliai, beje, Bagdonų ūkyje jokia naujiena – auginę juos ir anksčiau, tačiau gražuoliai fryzai – visai kas kita: jie ir šeimininkui širdies atgaiva, ir lankytojams susižavėjimo objektas. Fryzai ne tik gražūs, eiklūs, bet ir ramaus charakterio, tad puikiai tinka ir pajodinėti, ir pasivėžinti karietoje. Fryzai, ant kurių jodavo antikiniai karvedžiai, buvo beveik išnykusi žirgų veislė Europoje – kažkada vos septyni tokios veislės žirgai čia buvo tepriskaičiuoti. Šią veislę atgaivino olandai, tad dabar tokie žirgai dar vadinami olandų fryzais.
Agroturizmo sodyba „Pas Vitą“ – nuo šeimos susibūrimo vietos
Dabartinė agroturizmo sodyba „Pas Vitą“ nuėjo ilgą kelią, kol tapo tokia, kokią matome šiandien, puikiai derančią išpuoselėta aplinka kvapą gniaužinačiame kraštovaizdyje.
Kai Bagdonai atsiėmė žemę ir rengėsi ūkininkauti, susidūrė su problema: žemė yra, o štai pastatų galvijams – ne, tad pasukę galvas nusipirko minėtu būdu buvusias kolūkio fermas. Iš pradžių tose fermose laikė karves, kitus galvijus, net žirgelį – pramogai, o vėliau kilo mintis turėti vietą, kurioje galėtų susirinkti visa didelė Bagdonų šeima. Taip pamažu vienas iš fermų pastatų buvo rekonstruotas į šiuolaikinę pobūvių salę, vėliau – dar vienas. „Viskas lipdėsi pamažu, po truputį“, – sako V. Bagdonas. Pamažu kito ir aplinka, kuri dabar akį džiugina ir šeimininko sodintais dekoratyviniais augalais, kruopščiai prižiūrima veja, tvenkiniu su ilgesingais lieptais jame, o kur dar neaprėpiamos kalvotos platybės, žadinačios ir vaizduotę, ir jausmus – žodžiu, viskas čia dvelkia laisve alsuojančia ramybe bei pilnatve. Beje, pats Vitas prisipažino, jog, paskendęs kasdienybės rate, šios vietovės nuostabų išskirtinumą sužinojęs iš lankytojų, pirmąkart čia pabuvojusių ir aikčiojusių iš nuostabos dėl matomo aplink peizažo ir išpuoselėtos agroturimo sodybos dermės jame.
Ten, kur širdis
Apie 15 metų V. Bagdonas priklauso Lazdijų žirgininkų klubui, kurio nariai bendrauja, kartu pramogauja, dalijasi patirtimi. Tradiciniai tapo ir klubo žirgininkų žygiai, šiais metais, beje, organizuoti paties Vito. Šių metų gegužės 20–21 dienomis Akmenynų ir Liubavo seniūnijomis (Kalvarijos sav.) praūžė įspūdingas žygis su žirgais, prasidėjęs Makauskų kaime. Žygyje dalyvavo du raiteliai, devyni kinkiniai (kinkinys – bričkelė, traukiama vieno ar kelių žirgų) iš visos Lietuvos. Gražaus renginio dalyviai šeštadienio naktį nakvojo žygio organizatoriaus Vito Bagdono agroturizmo sodyboje „Pas Vitą“, kur svečių laukė šventinė vakarienė, o gerą nuotaiką garantavo Kalvarijos kaimo kapelos „Giminės“.
Marijampolėje Vitas jau gan retas svečias, nors žmona ten (dirba mieste), o vaikai, išsibarstę iš tėvų namų, kuriasi gyvenimus savarankiškai, mat daugiausia laiko praleidžia sodyboje. Čia visada yra ką veikti: ir laikomus gyvulius, paukščius prižiūrėti, ir aplinkos priežiūros, tobulinimo darbų netrūksta, mat viską žmogus daro savo rankomis, arba, kaip pats sako, daro tai, kas smagu!
Autorės nuotraukos.
