Vaikystėje Gižų krašte iš tėvo lūpų teko girdėti nuostabią karinę dainą, prasidedančią į kovą už tėvynę šaukiančiais žodžiais: ,,Ateina garsas, kad šalis pavojuj“. Esą šią dainą dainavę Lietuvos savanoriai, vadinamieji ,,plechavičiukai“.
Dainos tekstą Bartninkų krašte užrašęs dailininkas ir poetas Juozas Šalčiūnas sakęs, jog dainą pokaryje taip pat mėgęs dainuoti ir jo tėvas. Daina liaudyje paplitusi įvairiais variantais ir turi gan keistą paskutinį posmą, kviečiantį ne tik kovoti, bet ir linksmai praleisti jaunystę.
Pateikiu abi dainų versijas. Bartninkuose (užrašė Juozas Šalčiūnas) ir Gižuose (užrašė Antanas Žilinskas), galimai ,,plechavičiukų“ dainos abu variantus.
Daina
(Užrašė Juozas Šalčiūnas)
Ateina garsas, kad šalis pavojuj
Ugny liepsnoja žemė ir dangus.
Už brangią laisvę ir šviesų rytojų
Į kovą šaukia Lietuvos vaikus.
Namuose lieka jau pražydę liepos,
O ežeruose valtys ir tinklai…
Daržely rožės atsisveikins tave
Ir pražydės žali tėvų laukai.
Todėl skubėk linksmai praleist jaunystę,
Nes ji gyvenime tiktai viena,
Smagu mylėt, kentėti ir suklysti
Ir vėl tolyn keliauti su daina.
Plechavičiukų daina
(Užrašė Antanas Žilinskas)
Jau eina garsas, kad šalis pavojuj
Ugnyje dega žemė ir vanduo.
O už gimtinę tėviškėlę brangią
Jau eina mirti Lietuvos vaikai.
Namuos paliekame šakotas liepas
O ežeruose valtis ir tinklus,
Darželį gėlės atsisveikins vėlei
Ir palydės gimti laukų namai.
O tu skubėk, skubėk gražiai praleist jaunystę
Nes ji gyvenime yra viena.
Skubėk mylėt, kentėti ir paklysti
Ir vėl pirmyn žygiuoti su daina.
Kovą už laisvę pasirinkę
1944 m. artėjant prie Lietuvos Raudonajai armijai ir gresiant naujai okupacijai, po ilgų derybų su vokiečių valdžia Lietuvos patriotams pavyko suformuoti būsimos lietuviškos kariuomenės karinį dalinį, vadinamąją Vietinę rinktinę. Jos kariai savanoriai, nors ir dėvėjo vokiškas uniformas, bet jas buvo pasiženklinę išskirtiniu lietuvišku antsiuvu ,,Lietuva“.
Formaliai rinktinė buvo įkurta 1944 m. vasario 13 d. Ostlando vyriausiojo SS ir policijos vado Jeckelno štabe Rygoje. Netrukus gen. Povilas Plechavičius Vasario 16-osios dieną per radiją pakvietė Lietuvos jaunimą stoti į kovą su ,,raudonuoju banditizmu“ ir Armija Krajova. Į didesniuose Lietuvos miestuose įkurtas Vietinės rinktinės komendantūras plūstelėjo savanoriai. Marijampolės kareivinėse įkuriama karininkų mokykla. Netrukus buvo suformuota 12 batalionų po 750 karių.
1944 m. balandžio pradžioje rinktinė įžengia į Vilnių. Kautynės su Lenkijos partizanais (Armija Krajova) silpnai ginkluotiems savanoriams buvo skausmingos. Šiose kovose dalyvavo ir 60 Marijampolės pulko kariūnų. Kurdamas Vietinę Rinktinę gen. P. Plechavičius laikėsi nuostatos, kad su priešu bus kovojama Lietuvos teritorijoje. Atsisakius karius siųsti į Rytų frontą, vokiečiai juos paskelbė dezertyrais, tuo labiau, kad gen, P. Plechavičius išleido įsakymą paleisti karius į neribotas atostogas. Tai įsiutino vokiečių vadovybę, gen. P. Plechavičius ir jo štabas po arešto išsiųsti į Salaspilio koncentracijos stovyklą.
Marijampolės karo mokykloje įvyko susišaudymas su vokiečiais. Dalis kariūnų išsislapstė, 300 buvo perrengti Vermachto uniforma ir išsiųsti į Vokietiją.
Marijampolės kariūnai Juodkojis, Juozaitis, Vasiliauskas apkaltinti dezertyravimu ir sušaudyti. Dar 84 kariai savanoriai buvo sušaudyti Paneriuose.
Vietinės rinktinės kariai, likę Lietuvoje, išsislapstė miškuose ir dauguma jų tęsė kovą už laisvę partizanų gretose. Patekę į Vermachto dalinius, daugiausia tarnavo priešlėktuvinėje gynyboje. Po Vokietijos kapituliacijos patekę į amerikiečių, anglų belaisvių stovyklas, vėliau paplito po visą pasaulį nuo Didžiosios Britanijos iki Australijos.
Sovietinis režimas Plechavičiukus priskyrė vokiečių talkininkams ir trėmė į Sibirą.
Lietuvos Vietinės Rinktinės karių troškimas ginti tėvynę ir jos laisvę neturi būti pamirštas.
Nuotraukoje – Lietuvos Vietinės rinktinės vadas gen. Povilas Plechavičius.