…Birželio mėnuo – jau tikra vasaros pradžia. Žaliuoja viskas: ir pievos, ir javai laukuose, ir miškai. Tikras žolėdžių rojus, juk kur tik pažvelgsi – pilna šviežio ir skanaus maisto. Miške – jokio matomumo, tanki lapija slepia visus, kas tik nenori būti pamatytas, tad bandau laimę palaukėje. Taip jau susidėjo, kad daugiau laisvo laiko turėjau vakarais. Įsitaisau pamiškėje prieš žalią javų lauką ir laukiu. Tik iš pirmo žvilgsnio laukas atrodo tuščias. Geriau įsižiūrėjęs, pastebiu vieną grumstelį, kitą… Kiškiai. Net penkis vienu metu suskaičiavau – tikros ilgaausių vestuvės. Tolimiausiame lauko gale paklykaudama stypčioja gervių pora – jei ne jų balsas, vargu ar būčiau įžiūrėjęs. Po kurio laiko gervės pakyla, lieku vienas kiškių ganyti. Saulei leidžiantis, pamažu temsta. Vos įžiūrima vakaro prieblandoje palaukėje netoli kiškių pasisukinėja lapė, bet vaikytis šių greitakojų net nebando. Beveik visiškoje tamsoje tolumoje dar pamatau vienišą stirnos siluetą, renkuosi daiktus ir keliauju namo.
Sulaukęs savaitgalio, į mišką išsiruošiu jau ryte. Švinta labai anksti, kiek tos birželio nakties, tad išeinu jau šviesoje. Tiesiog ant pagrindinio kelio pamatau pakelės žolę bepešiojantį stirniną, bandau prisėlinti arčiau, bet kur pasislėpti ant lygaus kelio? Prisiminimui keletą kadrų vis tik padarau. Netolimoje kirtavietėje pamatau dar vieną besiganančią stirną, jau gerokai arčiau. Tiesą sakant, ji mane pirma pastebėjo, tad sustingusi kurį laiką laukė, gal praeisiu jos nepamatęs. Pradėjus fotografuoti, ilgai nesvarstydama dingo miške.
Miške šiltuoju metų laiku gražu. Nors miškas mane traukia ištisus metus, bet sunku atsispirti vasaros kerams. Vien tik miško aikštelėse ir pakelėse žydintys žolynai ko verti, nekalbant apie skraidančius žiedus – drugelius. O kiek visokiausių paukštelių giesmininkų miške savo balsais skardena… Vienas už kita garsiau. Vienišą stuobrį beveik kirtavietės viduryje pasirinkusi karetaitė visiems, kam tik įdomu, skelbia apie savo teises į šį žemės lopinėlį. Tai vienoje pusėje, tai kitoje, tarsi nerasdama sau vietos vis suklykia gervė. Pamatau ją tolumoje stovinčią ant kelio vidurio. Netrukus prie jos prisijungia antra, abi nuskrenda. Vis tik prisišaukė… O aš keliauju link namų. Pakeliui užsuku į dar vieną kirtavietę, ten taip pat randu besiganančią stirną. Šį kartą ją pirmas pamatau aš, tad užsiglaudęs už krūmelio gana ilgai stebiu, kaip ji elgiasi. Neatsipalaiduoja nei minutėlei. Nukanda kelis lapelius, ir vėl budriai dairosi. Ausys atrodo taip, lyg gyventų atskirą gyvenimą… Arčiau neslenku, rytas tylus, tikrai pastebėtų ar išgirstų. Tyliai apsisuku ir pasitraukiu.
Du vakarus iš eilės bandžiau laimę palaukėje. Nieko. Tylu ramu. Vieną vakarą dar tebeeidamas tykoti miške per krūmus pamačiau stirnos siluetą, o jau būdamas pamiškėje sulaukiau praeinančios sulaukėjusios katės. Ir viskas. Stirnas sutikau beišeinančias iš miško jau keliaudamas link namų. Miške kažkas sutraškėjo, ir aš sustingau vietoje. Po keleto sekundžių vos keliolika metrų prieš mane iš miško išlindo viena stirna, antra… Bet fotografuoti buvo jau vėlu, tokioje tamsoje ir dar po medžiais aš tik vos ne vos įžiūrėjau gyvūnų siluetus. Kai tik neatsargiai sujudėjau, visos stirnos apsisukę spruko atgal į mišką. Antrasis vakaras baigėsi panašiai – tykus, jaukus ir malonus saulės palydėjimas įsitaisius po pamiškės ąžuolu. Tiesa, jau saulei nusileidus vienas stirninas per javus vis tik atėjo, bet gerokai per vėlai. Mačiau tik tamsią dėmę… Po keleto dienų išėjau dar vienam vakarui, bet rezultatas – tas pats. Keletas smulkiųjų paukštelių krūmuose ir stirnos kažkur tolumoje.
Eilinį vakarą patraukiau jau ne į pamiškę, o į miško vidurį. Vienoje iš kirtaviečių pamačiau briedę. Labai didelė tikimybė, kad šalia jos buvo jauniklis, bet tokioje aukštoje žolėje pamatyti mažylį visiškai neįmanoma. Artyn sėlinti net nebandžiau. Nesvarbu, kad iš tolo, bet koks malonumas stebėti šį žvėrį… Briedžių kantrybė atrodo neribota, įtarę pavojų, jie visiškai nejudėdami gali išstovėti labai ilgai. Vos kelis kartus man yra pavykę nugalėti šioje kantrybės rungtyje, tačiau kur kas dažniau žvėrys net ir neįsitikinę pavojaus realumu, dėl viso pikto pasitraukia.
Kitą dieną į mišką išėjau gerokai anksčiau, iš karto vos tik grįžęs iš darbo. Tik pradėjęs eiti miško keliu, pamačiau iš pakelės griovio į jaunuolyną įeinančią stirną. Ir iš karto ją pamiršau. O be reikalo… Pasirodo, ji visai prie kelio sugalvojo pasiganyti. Mane pamatė, kai jau buvau visai greta. Žinoma, fotografuotis nepanoro. Atsitraukė, apsuko nedidelį lanką ir kirtusi kelią nuskubėjo savo takais. Dar vieną stirną su jaunikliu pastebėjau per tarpą tarp šakų kiek toliau nuo kelio esančioje kirtavietėje. Sėlinti nebandžiau – stirna buvo tokioje aukštoje žolėje, kad galvą pamatydavau tik kai ją pakeldavo. Stirniuką apskritai vos ne vos įžiūrėjau.
Nuėjęs beveik kilometrą, pamačiau pakelės dobiliukus beskabantį kiškį. Priėjau prie jo kiek galima arčiau ir pritūpiau laukti. O kiškis niekur neskubėdamas pamažu vis pats artėjo link manęs. Tikėjausi, kad taip ir iki manęs prieis, bet kiškio planai buvo kitokie – likus vis dar pakankamai nemažam atstumui, nustraksėjo sau į mišką, o aš vos ne vos atsistojau ant betupint nutirpusių kojų. Priėjęs dar vieną kirtavietę, pamačiau ten besiganančią stirną, bet ilgiau neužtrukdamas nuskubėjau į numatytą pasalos vietą. Po keleto valandų paaiškėjo, kad veltui – mane belaukiantį aplankė tik zylių pulkelis, ir tik labai trumpam. Pradėjus temti, pakilau. Grįžtant tesuspėjau nueiti vos kelis šimtus metrų, kai pamačiau į kelią iššokantį kažkokį nediduką žvėrelį. Skubiai čiupau nuo peties fotoaparatą, pažiūrėjau per ieškiklį – šeškas. O jis, nemažindamas greičio, perbėgo į kitą kelio pusę ir kelkraščiu pasuko link manęs. Tūnau aš ant kelio priklaupęs, laikau atkišęs fotoaparatą, žiūriu į akyse tirpstantį atstumą tarp mūsų ir bijau išskleisti trikojį, kad neišbaidyčiau mažojo plėšrūno. Pribėgo prie manęs per 5–6 metrus ir tik tada įtarė kažką negero. Sustingo, įdėmiau į mane pažiūrėjo ir… Matyt, nepatikau, nes dingo pakelės žolėse. Pirmą kartą mačiau laukinį šešką taip arti.
Po poros dienų pavakare aš vėl išsiruošiau į mišką. Gražu, žaliai žalia aplink, bet mažai ką sutikau. Tik kartą praskrido vapsvaėdis. Tai toks vanagas, kuris labai jau mėgsta smaguriauti vabzdžiais, ypač vapsvomis, žiogais. Retas, saugomas paukštis. Temstant pasukau namo ir visai netoli kelio pamačiau besiganantį stirniną. Tamsoje jis manęs nematė, tačiau, kai pradėjo kažką įtarti, neišbaidydamas žvėries ir aš negalėjau pasistatyti trikojo. Teko pasitenkinti keletu kadrų „iš rankos“. Vis šioks toks prisiminimas.
Artėja trumpiausia metų naktis. Nors vasara dar tik prasidėjo, bet dienos vis trumpės, vis vėliau rytais tekės, o vakarais leisis saulė. Man tai reiškia tik viena – dažniau sutiksiu saulėtekius ar saulėlydžius miške…
Vaidas KARPAVIČIUS
Autoriaus nuotraukos.
