Kovo pradžioje Marijampolėje bei Kalvarijoje lankėsi ir pilnutėlėse salėse įvairaus amžiaus auditorijai skaitė užburiančias paskaitas garsus gamtos fotografas, beje, save vadinantis foto klajokliu, Marius Čepulis. Malonu pastebėti, jog įvairiausios informacijos persotintoje šiandienos visuomenėje ir dėl to vis mažiau pasitikinčioje tuo kas yra sakoma bei rašoma, dar gyvas poreikis tam kas
Plačiau
Žiemai persiritus į antrą pusę daugelis pradeda žvalgytis, kokius darbus galima nudirbti sode. Ekspertai sako, jog žiema gamtoje yra ramybės metas, tad sodo augalų jiems miegant geriau nežadinti, neformuoti ir negenėti. Aktyviausi darbai sode turėtų prasidėti pačioje žiemos pabaigoje, o iki tol pakanka apgenėti išlaužytas medžių šakas, pridengti saulei jautrius
Plačiau
Žiema šiais metais vėlavo. Ir ne šiaip vėlavo, o atrodė, kad taip ir aplenks. Vis tik vasario antroje pusėje ji parodė nagučius... Sniego nedaug, bet šaltukas naktimis vis priartėdavo prie -20. Išėjau jau saulei gerokai pakilus. Miškas neįprastai tylus, visą dieną praklajojęs temačiau keletą purpsinčių medžių viršūnėse zylučių. O apėjau tikrai
Plačiau
Buktos miške (Marijampolės sav.) žvėris fotografuoju jau pakankamai seniai, tačiau nuo pirmojo susitikimo su pilkaisiais jos šešėliais dar nepraėjo net dveji metai. Pakankami ilgai užtruko mano, kaip laukinių gyvūnų fotografo, evoliucija. Pradžioje tiesiog vaikščiojau be išankstinio tikslo fotografuodamas viską, kas tik sujudėdavo. Dažniausiai vidurdienį, kai šviesu ir šilta... Susipažinęs su patyrusiais
Plačiau
Jau esu rašęs apie žalčius – Lietuvoje gyvenančias nenuodingas gyvates. Lietuvoje sutinkamos trys gyvačių rūšys: geltonskruostis žaltys (Natrix natrix), lygiažvynis žaltys (Coronella austriaca) ir paprastoji angis (Vipera berus). Lygiažvynis žaltys iš jų pats rečiausias, paprastoji angis sutinkama dažniau, bet dėl ūkinės veiklos – daugiausiai durpių gavybos – jų sutikti paskutiniuoju
Plačiau
Kambarinis šuniukas, kačiukas – įprastas dalykas ne vieno kasdienybėje. O štai kambarinė kiaulaitė – gan egzotiškas reiškinys ypač mūsų šalyje, kur kiaulę paprastai galiausiai įsivaizduojame ant pietų stalo. Ir vis dėlto būtent tokį augintinį – kambarinę kiaulaitę – turi vieno Marijampolės savivaldybės kaimo šeima. Ši šeima, daug metų auginanti kiaules, laikanti
Plačiau
Graikinių riešutmedžių sodas arba nors vienas toks medis – tai gyva aplinka, kuri gaivina orą, teikia jos savininkui ir estetinį pasigėrėjimą, ir naudą. Dar rusų biologas ir selekcininkas Ivanas Mičiurinas XIX a. sakė, kad graikiniai riešutai – ateities duona, mat jie turi daug vertingų maistinių ir vaistinių savybių. Graikiniam riešutmedžiui
Plačiau
Miške galima surasti daug ir įvairių jo dovanų. Visada ten rasime gryno oro, pamatysime ar išgirsime vieną kitą paukštį. Pavasarį miškus užplūsta žibuokliautojai, vasarą – uogautojai, rudenį – grybautojai. Nors, tiesą sakant, grybauti galima ir pavasarį, ir vasarą. O ką gi miške galima rasti žiemą? Taigi didžiausią miško dovaną –
Plačiau
Nors per vasaros vidurį dienos pačios ilgiausios metuose, man šis laikas ypatingas kuo kitu. Tai laikas, kai pati didžiausia gyvūnų gausa. Visi augina jauniklius, pilni krūmai cypsinčių, čirškiančių geltonsnapių. Kėliausi anksti, todėl miške visada ką nors sutikdavau. Bent jau kirtavietėje besiganančias stirnas. Vieną iš tokių rytų mačiau pagriovio krūmuose šmirinėjančią karetaičių
Plačiau
Taip jau esti: jei jau susibičiuliavai su bitėmis – tai visam gyvenimui (ko gero, nė vienas tikras bitininkas šios bičiulystės nemeta šiaip sau, pareikšdamas, kad tiesiog nusibodo). Jei jau bent kiek pažinai jų gyvenimą, bent kiek išmokai jų nuolatiniu darbu ir begaliniu teisingumu paremtą kalbą, nesiskirsi su bitutėmis, juolab kad
Plačiau
Buktos miške, Marijampolės savivaldybėje, 6 km į pietryčius nuo Liudvinavo, lapkričio 9 d., krentant pirmam šio rudens sniegui, oficialiai atidarytas rekonstruotas Buktos gamtinis-pažintinis takas. Pirmieji 2 km trasą turėjo progą išbandyti Marijampolės savivaldybės, Žuvinto biosferos rezervato direkcijos, darbus atlikusios įmonės „Alytaus melioracija“ ir Marijampolės miškų urėdijos atstovai. Keliaujant atnaujintu taku yra
Plačiau
...Birželio mėnuo – jau tikra vasaros pradžia. Žaliuoja viskas: ir pievos, ir javai laukuose, ir miškai. Tikras žolėdžių rojus, juk kur tik pažvelgsi – pilna šviežio ir skanaus maisto. Miške – jokio matomumo, tanki lapija slepia visus, kas tik nenori būti pamatytas, tad bandau laimę palaukėje. Taip jau susidėjo, kad
Plačiau
Kad prasideda pavasaris? Kai pražysta žibuoklės, kai kalendorius parodo kovo pirmąją, ar kai nudunda pirmasis griaustinis? Čia jau kiekvienam skirtingai. Man pavasaris prasideda kai girioje sužaliuoja žolė. Anksčiau pavasaris prasidėdavo pradėjus rimčiau tirpti sniegui, bet tos žiemos paskutiniu metu kažkokios keistos – baigiu pamiršti, kaip tikra pūga atrodo. O žaluma nemeluoja.
Plačiau
Tas gyvenimo virsmas... Čia dar tik supaisi nerūpestingos vaikystės sūpuoklėse, o jau žiūri – anūkėliai jose krykštauja... Rodos, nepastebimai nušarmojo sidabru plaukai, ir atkeliavo ruduo ne vien tik gamton, bet ir širdin... Bet gal kaip tik dabar stipriai pajunti tą gamtos kitimą, tą trapų laikinumą šioje žemėje ir imi viską kitaip
Plačiau
Pamažu, saulės spindulėlis po spindulėlio, lietaus lašas po lašo į Buktos girią ateina pavasaris. Neskubėdamas, apsidairydamas, kartkartėmis net pasukdamas atgal. Ir visai nesvarbu, kad kalendorius jau baigia skaičiuoti paskutines kovo mėnesio dienas... Po tokios rudeniškos žiemos akys labai pasiilgo žalumos, o jos vis nėra. Nuo pat rudens skabomų skanių ir
Plačiau
Net nepajutau, kaip žiema pamažėliais persirito į antrąją pusę. Nors tokia ten ir žiema – nei rimtesnio šalčio, nei sniego patalų. Netgi naktimis retai rimčiau pašaldavo, o dienos beveik visos pliusinės. Saulės mažai, ūkanotas miškas viskuo primena vėlų, užsitęsusį rudenį... Palaukėse pasižnaibo visai nedraugiškas vėjelis, o pliki pažliugę arimai taip pat
Plačiau
O kuo gi čia dėtos pelėdos? Na, su jomis prasidėjo mano 2015–2016 metų žiema Buktos miške. Taip jau susidėjo, kad per visą gruodį taip ir nepavyko sutikti jokio girios gyventojo. Žinoma, tai nereiškia, kad žvėrys mišką apleido – tiesiog po šiltojo metų sezono viskas aprimo, nutyko. Be į šiltuosius kraštus
Plačiau
Tai, ką išgirdau iš „geradarių“ gyvūnų globėjų, buvo... ne tik kad sveiku protu nesuvokiama, tai buvo mirtinas smūgis mano tikėjimui, kad kažkur, šioje besivaidijančių politikų, žudikų, prievartautojų, vagių ir smulkių vagišių privisusioje žemėje, yra gerumo, nesavanaudiškumo ir atjautos oazė, ten, kur ir pats mažiausias, silpniausias bus išgelbėtas, priglaustas... Po vėjuotos nakties
Plačiau
Teko prie kūdros ilgai stebėti žalčio vakarienę: varlė didelė, atrodė, kad jam tikrai neįmanoma jos įveikti, bet jos žaltys ilgai nepaleido – vis mėgino ir mėgino, visaip stengėsi visą iškart praryt. Sunku įsivaizduoti, kaip ir nutverti už galvos ją pavyko. Kaip panorau fotografuoti, telefono blykstė pabaidė: ištrūko varlytė ir šoko
Plačiau
Taip jau atsitiko, kad kartą sustojęs su fotoaparatu prie uogomis apkibusio šaltalankio krūmo, viename kadre sugebėjau „pagauti“ net tris skirtingas zylių rūšis. Atvėsus orams, į būrelius susijungia didžiosios, mėlynosios, paprastos ir šiaurinės pilkosios, kuoduotosios, ilgauodegės zylės...Tada ir pagalvojau – o kiek gi iš mūsų jas pažįsta? Taip ir gimė šio
Plačiau