Pamažu, saulės spindulėlis po spindulėlio, lietaus lašas po lašo į Buktos girią ateina pavasaris. Neskubėdamas, apsidairydamas, kartkartėmis net pasukdamas atgal. Ir visai nesvarbu, kad kalendorius jau baigia skaičiuoti paskutines kovo mėnesio dienas… Po tokios rudeniškos žiemos akys labai pasiilgo žalumos, o jos vis nėra. Nuo pat rudens skabomų skanių ir lengvai pasiekiamų šakelių sumažėjo, todėl žvėrys vis dažniau užsuka į šviežias kirtavietes. Kartais medkirčiai dar tik ruošiasi baigti darbus, o briedžiai jau stovi, laukia. Stirnos taip pat naudojasi kiekviena pasitaikiusia proga, o štai elniai kirtavietes lanko tik tada, kai įsitikina, kad žmonių ten jau seniai nebėra.
Kirtavietėse daug šviesos, toli matyti, todėl fotografuoti, bent jau iš tolo, labai paprasta. Vienoje nedidelėje kirtavietėje pamačiau net penketą briedžių. Apsidžiaugiau, bet labai trumpai. Kaip tik tuo metu atvažiavo medvežė ir tikėjausi nufotografuoti, kaip briedžiai ganosi šalia dirbančios technikos, bet jos operatorius tuo metu specialiai maksimaliu galimu greičiu privažiavo kuo arčiau prie stovinčių žvėrių. O kai mostelėjo į juos hidraulinio manipuliatoriaus „ranka“, briedžių nervai neatlaikė ir visi spruko į gretimą jaunuolyną… Vos spėjau keletą kadrų padaryti jiems šokant per miško griovį. Nujaučiau, kur pasuks išvyti briedžiai, tad apsukęs nedidelį lanką palaukiau jų miške. Vienas jų praėjo gana netoli, bet mane vis tik pajuto ir pasitraukė.
Bestovint šalia nedidelės miško aikštelės, pamačiau į ją įeinančią stirną. Nejudėjau, tad manęs nepastebėjusi ši neskubėdama apuostė malkautojų ant provėžų paliktas pjuvenas ir labai pamažu pasislėpė už medžių. Girdėjau ją, bet nemačiau. Savo vietos pakeisti negalėjau, nes aplink telkšojo polaidžio vandens balos, todėl nusprendžiau tiesiog palaukti. Jos nesulaukiau, bet užtat atėjo jaunas stirninas. Šis mane ilgai stebėjo, galiausiai apsisuko ir pasitraukė. O aš jau nebegalėjau daugiau tupėti – kojos nutirpo nuo nepatogios pozos. Atsistojau, norėdamas nors kiek prasimankštint, bet laimėjau tik tiek, kad pabaidžiau visai šalia besiganiusią stirną, tą pačią, kurią prieš tai fotografavau. Tada ir jaunėlis suprato, kad iš manęs nieko gero…
Po keleto dienų briedžių trijulę pamačiau vos ne tolimiausiame kitos, jau gerokai didesnės, kirtavietės gale. Ilgai prie jų slinkau, bet… nepastebėjau pakeliui pasimaišiusių besiganančių stirnų. Visi pasitraukė į mišką. Stirnos – lengva ristele, o briedžiai (kaip ir priklauso karaliams) – koja už kojos, pastoviniuodami. Kai tik manęs nebematė, užėjau ant spėjamo jų tako. Ir man pavyko – pamačiau visus tris sukant į neseniai išretintą jaunuolyną. Gerą valandą buvau jų regėjimo lauko pakraštyje, kol jie pasimėgaudami lupo nuo drebulinių malkų žievę. Kai besimaitindami nutolo, iš paskos nebesekiau – per nugenėtų šakų patalą be triukšmo eiti nesugebu…
Vėl į mišką patekau jau tik po savaitės. Buvo kovo 13 diena. Iš namų iškeliavau pėsčiomis. Juk miškas tiesiog už tvoros prasideda, negi žvėrys tik miško glūdumoje gyvena? Taip gaubiamas tamsos ir išėjau miškų keliais. Na, data lyg ir turėtų būti nelaiminga, bet man viskas apsisuko atvirkščiai. Vienoje kirtavietėje pamačiau stirnaitę, kitoje stebėjau porą briedžių. Toli, tamsu, einu toliau. Vos praėjęs kelio posūkį, už kurio jau rengiausi pasėdėti valandėlę – kitą, pamačiau tolumoje kažkokį judesį. Stirna, pagalvojau. Net per fotoaparato akutę nelabai ką prieblandoje temačiau, tad padariau keletą kadrų ir pasididinau vaizdą ekranėlyje. Net nutirpau visas – pagaliau VILKAS! Padariau dar keletą kadrų, bet atstumas per didelis. Laimei prisiminiau, kad šįryt pirmą kartą į mišką pasiėmiau nedidukę, bet ypatingai stipriai vaizdą priartinančią videokamerą (tėčio dovana!). Bandžiau filmuoti, bet su tokiu priartinimu vargiai beišlaikiau kelią ekranėlyje, o apie žvėrį net kalbos nėra. Kuo greičiau nuo fotoaparato nusuku trikojo kaladėlę, prisuku ant kameros, kamerą ant trikojo – ir štai jau turiu keletą nepaprastai brangių man sekundžių, kaip vilkas bėga link manęs, po to nusuka į mišką…
Tą dieną siurprizai nesibaigė. Vos valandai tepraėjus, tykodamas sulaukiau savo reikalus betvarkančios lapės. Nors ir tolokai buvo, bet didžiulis malonumas buvo stebėti ir filmuoti žvėrį, kuris net neįtaria tavo buvimo. Kai lapė nuėjo savais keliais, ant kelio nusileido pora prieš tai gretimoje kirtavietėje krykštavusių gervių… Ilgėliau pasėdėjęs truputį sušalau, tad susirinkęs „žaislus“ nuėjau tiesiog paklajoti po mišką. Ir pamačiau pirmąją tais metais žydinčią žibuoklę. Atrodytų, ko dar norėti? Kojos jau pradėjo jausti nuovargį, namai toli, įspūdžių – per kraštus, tad paskambinau namo ir paprašiau, kad parsivežtų. Kad neprailgtų laukti, ėjau namų pusėn. Ir gavau dar vieną dovaną – Ant kelio išbėgo ir sustojo prieš mane stirna. Taip ir nufotografavau ją atvažiuojančio manęs pasiimti automobilio fone. O tuo metu kitapus pakelės griovio stirnos signalo laukdami neramiai trypčiojo du stirniukai. Ir jie pakliuvo į fotoaparato kortelę. Taip, rytas buvo tiesiog puikus…
Kaip bebūtų, po tiek potyrių jau nebegalėjau nusėdėti namuose, taigi į mišką išėjau dar ir vakarui. Ir miškas nenuvylė. Mačiau iš jaunuolyno mane stebinčią stirną, vakarėjant proskynoje sutikau vienišą šerną. Toks meškutis man pasirodė. Net nežinau, ar mane pastebėjo, tiesiog atviroje vietoje jam nebuvo ką veikti. Tuo tarpu mišką apgaubė greitai tirštėjanti prieblanda… Išėjęs į pamiškę ilgai, iki pat sutemų, stebėjau želmenyse besiganančias stirnas. Fotografuoti jas judančias nebuvo prasmės, bet užtat nufilmavau, kaip jos vaikšto po pažliugusį lauką su didžiuliais molio gumulais ant kojų. Atrodė lyg batuotos…
Dar savaitė praėjo. Aš vis laukiau elnių, o jie vis vaikščiojo kitais takais. Taip kartą besėdit pakelėje, pamačiau proskyna artėjančią gervę. Ir nutik tu man taip, kad sugalvojo nusileisti ant kelio tiesiai prieš mane. Vis tik paskutiniu momentu, kai buvo likę ne daugiau dešimties metrų, šiek tiek „pakoregavo“ kryptį ir nusileido ant kelio jau už manęs. Po kiek laiko prie jos prisijungė dar viena, o aš turėjau progą stebėti gervių poravimosi ritualą. Pakilus virš medžių saulei, kelią tarp manęs ir gervių kirto vienišas šernas. Laukiau likusios bandos, bet… tos dienos limitas baigėsi. Dar kurį laiką pasėdėjęs kiek pavaikščiojau po mišką, mačiau čiulbančią geltonąją startą, keletą ilgauodegių zylių, bet žvėrių nesutikau. Po savaitės elnių patelių būrį pastebėjau, bet tik iš tolo ir dar brūzgynuose. Raguočius pamatyti jau nebesitikėjau, nes net ir jauni elniai jau beveik visi numetė ragus. Daug kilometrų miško takais prasukau jų ieškodamas, bet – veltui.
Balandis jau kur kas dosniau dalino saulės šviesą ir šilumą, miškas rytais skambėdavo nuo vis gausiau grįžtančių giesmininkų. Kartą pakelėje pavyko nufotografuoti ir čiulbančią liepsnelę. Stirninai jau nešiojo naujas, bet vis dar pūkuotas ragų karūnėles. Vieną tokį sutikau visai šalia savo namų. Miške jau nedrąsiai lapelius skleidė plukių kilimai, išbrinko medžių pumpurai. Balandis man įteikė dar vieną pavasarinę dovaną – antrąjį susitikimą su vilku. Vieniša vilkė iššoko ant kelio, ilgokai dairėsi, uostinėjo, galiausiai pasitraukė. Kitapus manęs girdėjau kažkokį traškesį, kai neiškentęs po pusantros valandos nuėjau pažiūrėti, skersai kelią nuskuodė du šerniokai. Apsisukęs jau ėjau link namų, kai pamačiau tiesiai į mane keliu ateinančią lapę. Tereikėjo tik palaukti, kol priartės. Gaila, kelio viduryje visiškai nebuvo kur slėptis, tad pakankamai geram kadrui taip ir nepriėjo. Dar ten pat, pasirodo, buvo ir pora stirnų, jos mane stebėjo per šakas iš jaunuolyno brūzgynų ir jautėsi visai saugios… Kitas stirnų būrelis pasitiko visai prie pat namų.
Pavasaris prasidėjo. Dar savaitė, kita – ir miškas sužaliuos, apsirengs naujutėlį sodriai žalią rūbą ir vėl pasikeis. Kaip keičiasi kas metai, vis taip pat, ir vis taip pat mane džiugina.
2016 m. kovo–balandžio mėn.
Vaidas KARPAVIČIUS
Autoriaus nuotraukos.
