Pagrindinis > Naujienos > Vytautas Burba: nesiskiriant su bičiulyste, dovanojančia ir energiją, ir sveikatą

Vytautas Burba: nesiskiriant su bičiulyste, dovanojančia ir energiją, ir sveikatą

 

Taip jau esti: jei jau susibičiuliavai su bitėmis – tai visam gyvenimui (ko gero, nė vienas tikras bitininkas šios bičiulystės nemeta šiaip sau, pareikšdamas, kad tiesiog nusibodo). Jei jau bent kiek pažinai jų gyvenimą, bent kiek išmokai jų nuolatiniu darbu ir begaliniu teisingumu paremtą kalbą, nesiskirsi su bitutėmis, juolab kad ir jos už tavo rūpestį, darbštumą atsilygins saldžia sveikata. Šia tiesa nė kiek neabejoja nemaža įsipareigojimų turintis Kalvarijos gyventojas Vytautas BURBA (g. 1951 m.),Kalvarijos žvejų mėgėjų klubo „Orija“ vadovas (jo tikslas – kad būtų vandens telkiniuose žuvų, o ne jas pagauti), medžiotojas, baikeris, draugaujantis su Marijampolės baikerių klubu „Siena“ ir jau 6 metus iš eilės su šiuo klubu organizuojantis žvejų varžybas-šventes Sangrūdos laikinųjų globos namų vaikams), neetatinis aplinkos apsaugos inspektorius, tačiau daugiausiai savęs skiriantis būtent bitininkystei – šita bičiulystė žmogui pati brangiausia, o bitučių gyvenimas – pats įdomiausias: jį stebėdamas kiekvieną kartą sužinai vis ką nors naujo…

Pirmąją bičių šeimą įsigijo per… „Moskvičių“

V. Burba gimė ir augo Kalvarijoje. Apskritai gimtojo miestelio niekada ilgam ir nebuvo palikęs. Baigęs Kalvarijos vidurinę mokyklą, ėjo iškart dirbt, o studijavo Kauno politechnikume automobilių remontą ir techninį aptarnavimą neakivaizdžiai. Beveik 20 metų šis žmogus išdirbo Marijampolės vairuotojų mokykloje, mokydamas būsimus vairuotojus (per visą savo darbo istoriją per pusantro tūkstančio žmonių išmokęs vairuoti). Paskutinė V. Burbos darbovietė – Rytų skirstomieji tinklai, kur dirbo nuo sandėlininko iki mechaniko. Tokia patirtis jam, kaip technikos žinovui, nemažai nusimanančiam apie automobilius, buvo labai naudinga ir buityje: be vargo pasiremontuodavo ir savo automobilį, ir kitiems patalkindavo. Štai būtent auksinės meistro rankos V. Burbą atvedė ir… prie bičių.

…Tai buvo prieš daugiau nei 30 metų. Tuomet V. Burba turėjo automobilį „Moskvič“. Tokį patį ir kaimynas, laikęs bites, turėjo. Priekaboko kaimyno būta. Gal dėl to jis sunkiai rasdavęs įtinkantį meistrą, kai „Moskvičius“ imdavęs ožiuotis. Vieną kartą V. Burba kaimynui pataisė automobilį, kitą kartą… Kaimynas taisymu likdavęs patenkintas, tad kartą (buvo ruduo) atsidėkodamas pasakė, jog V. Burbai duosiąs spiečių ir prisakė įsigyti avilį. „Nors ir domėjausi bitėmis, tačiau ilgai nesiryžau pats jų laikyti, – pasakoja V. Burba, – ir kaimyno pažadą duoti spiečių pro ausis tada praleidau: nei įsigijau avilį, nei ruošiausi tai daryti. Netgi pamiršau tą jo pažadą, kai jau kitą vasarą atlekia kaimynas kone uždusęs ir šaukia, jog pasiimčiau spiečių. Nebuvo kur dingti – greitai susisukau, radau avilį, ir jau turėjo pirmą bičių šeimą. Po mėnesio kito dar vieną įsigijau ir taip pradėjau bitininkauti.“ Bitininkystės pradžioje V. Burbą visur minėtas kaimynas už rankos vedžiojo, aprūpino specialiąja literatūra, o paskui jau ir pats V. Burba ėmė labiau viskuo, kas susiję su bitėmis, domėtis, praktiką derino su teorija, šitaip įgydamas vertingos patirties: juk niekas iš giminės nelaikė bičių, tad viską reikėjo mokytis pačiam.

Nuo nepilno kibiro – iki…

V. Burba prisimena: iš pirmųjų dviejų bičių šeimų gavo nepilną kibirą medaus. Džiaugsmo būta neišpasakyto. Kita vertus, tai buvo geras stimulas plėstis. Jau kitais metais žmogaus bičių ūkis padidėjo dar dviem šeimom, ir taip nuolat plėtėsi. Kai jau pasidarė ankšta su bitėmis prie namų, dalį avilių su šeimomis išvežė į kaimą. Šiuo metu V. Burba laiko 22 šeimas: ir prie namų, ir prie Šarkio ežero, ir kaime (čia ypač palankios sąlygos bitininkystei: artimiausias žvyrkelis nuo avilių – už dviejų kilometrų, aplink avilius – pelkės su gausiais spanguolynais, visą šiltąjį metų laiką žydinčiais augalais, tad apie bitelių iš ten prineštą medų išties galima kalbėti kaip ekologišką). Kaip teigia V. Burba, kiek teko daryti medaus tyrimus, rezultatai visada džiugindavo: duomenys būdavo puikūs. V. Burba, jau kaip patyręs bitininkas, sako gebąs atpažinti kokybišką medų nuo nekokybiško: jei medui susicukravus viršuje matyti sustingusi balta puta – medus geras (ta puta – gryna gliukozė). Nederėtų, anot V. Burbos, per daug pasitikėti turguose pardavinėjamu skystu medumi: vasaros pradžioje būna, jog bitininkai medų išima per anksti, kai jame dar daug vandens (toks medus gana greitai prarūgsta, turi aštrų kvapą, nors kokybiškas medus turi savybę praktiškai negesti). Mat kai bitės medų suneša, sparneliais jį garina, o kai išgarina vandenį, tik tada vašku uždengia korius. Štai tada reikia medų imti!

 Šiais metais V. Burba išėmė tik 450 litrų (buvę metų, kai iki tonos!) medaus. Pasak bitininko, nedaug – metų prastų būta…

Dėl medaus realizacijos žmogus nesuka galvos: turi nuolatinius klientus. Pagaliau ne vien medus, vaškas, bičių duonelė, pikis – produktai, gaunami užsiimant bitininkyste – svarbu: V. Burbai labai svarbi bičiulystės (apsiėjimo su bitėmis) patirtis, kurios, kaip pripažįsta, jis vis dar mokosi… Anksčiau priklausė bitininkų draugijai, dabar bičių gyvenimo ir darbo su jomis ypatumus studijuoja savarankiškai. Bitininkavimas šiam žmogui – mėgstamas darbas. Nors ir sugelia ne kartą bitelė, eina prie jų plikomis rankomis ir su didžiule meile.

Metų laikai – bičių gyvenimo ritmu

Įdomus bitelių gyvenimas, nors tam, kad jį bent kiek galėtum pažinti, reikia labai daug triūso įdėti. Jau nuo ankstyvo pavasario bent kartą per savaitę būtina apeiti avilius. Pavasarį bitės dauginasi (iš tikrųjų perus auginti pradeda nuo vasario mėnesio), tad būtina plėsti lizdus, įdedant į avilį naujus rėmus. Kai jau labiau prašyla, bitininkas stebi pirmuosius bitelių apsiskraidymus, kurie parodo, kaip bičių šeima peržiemojo: ar stipri išliko, ar nusilpusi (jei bitelės gyvai dūzgia, skraido žvaliai, viskas gerai). Silpnas šeimas, jei tokių yra ne vieną, bitininkas jungia (gamtoje išlieka stipriausi: taigi ir buvusių dviejų šeimų bendra motinėle tampa stipresnioji). Kitas svarbus darbas – lizdų sutvarkymas (reikia išimti tuščius, supelijusius (jei tokių būna) korius, išvalyti avilius, pašalinti kritusias bites (bitės labai tvarkingos: jos pačios išvalo kritusias biteles, bet tam sunaudoja daug energijos, tad bitininko įsikišimas garantuoja spartesnį bitelių darbą nešant medų). Nuo pavasario pabaigos, vasarą – bičių spietimas. Pagauni spiečių – turi naują bičių šeimą! Toliau – medonešis, medaus ėmimas… Taip ir vasara praeina. Paskui, iki rugsėjo 15 d., turi būti baigtas bičių maitinimas (V. Burba savo bites maitina cukraus sirupu), toliau lieka pasiruošimas žiemai. Reikia avilius apšiltinti, atėjus vėlyvam rudeniui – apsauga nuo erkių (V. Burba dūmija – tai labai efektyvu). O žiemą laukia ramybė. Tiesa, gali tik paklausyti, kaip bitelės žiemoja. Tam reikia pro laką įkišti vamzdelį ir prikišus aušį klausytis: jeigu ūžimas ramus, ritmingas, ramiai galima laukti pavasario. Būna, kad bitelių ramybę trikdo avilin įsikrausčiusi pelė. Tuomet graužiką iš avilio tenka bitininkui išprašyti…  

Kaip pastebi V. Burba, prie bičių dirbti reikia labai atsidavus, su meile. Jei biteles mylėsi, stropiai ir laiku atliksi visus bitininkavimo darbus, ir bitelės tave mylės, medaus nešykštės. Ir ne tik medaus!

Pagiriamasis žodis pikiui

V. Burba, be kitų bičių produktų, ypač vertina bičių pikį (bičių pikis – tai nuo medžių pumpurų bičių surinkta sakinga, geltonos, rudos, pilkos ar žalsvos spalvos, malonaus kvapo biologiškai aktyvi medžiaga). Būtent pikio užpiltinė šiam bitininkui padėjusi atsikratyti skrandžio bėdų. Pikis užpilamas tik spiritu (degtinėje jis netirpsta). Tokį užpilą reikia palaikyti ir naudoti esant skrandžio žaizdoms, dvylikapirštės žarnos opoms. Preparatą (po 40–50 lašų) reikia lašinti į arbatą. Tokią arbatą gerti keletą savaičių 3 kartus per dieną – efektas garantuotas. Preparatą su pikiu netgi profilaktiškai vartoti naudinga: organizmas bus sveikas, stiprus, atsparus ligoms.

 Pikis, arba propolis, laikomas vienu veiksmingiausių natūralių medžiagų, kurios labai naikina ne tik bakterijas, bet ir virusus. Kitaip nei vartojant sintetinius vaistus ir antibiotikus bakterijos ir virusai atsparumo bičių pikiui neįgauna, todėl jo veiksmingumas labai didelis. Pikis žmogaus organizmui suteikia jėgų ir stiprina imuninę sistemą. Jis puikiai tinka širdies ir kraujagyslių ligų, burnos ir dantų, odos ir kitų ligų profilaktikai. Jame gausu vitaminų ir mikroelementų. Daugiausiai B grupės vitaminų, taip pat C, E ir biotino (vit. H). Svarbiausi mikroelementai yra geležis, cinkas, varis, chromas, silicis, vanadis ir manganas. Be to, bičių pikyje rasta svarbiausių aminorūgščių, fermentų ir mineralinių medžiagų (kalcio).

Medikai įrodė, kad bičių pikis padeda įveikti ir daugelį odos ligų, ypač abscesus, spuogus, šunvotes, tinka gydyti opas, nesunkius nudegimus (taip pat nudegimus saulėje), įpjovimus, nubrozdinimus, kitas žaizdeles, nuospaudas ir karpas, taip pat padeda gydyti ir ėduonį bei parodantozę. Preparatais su bičių pikiu sėkmingai įveikiami skrandžio ir žarnyno negalavimai. Propolis puikiai saugo nuo vidurių užkietėjimo. Be to, pasiekta puikių rezultatų bičių pikiu gydant šlapimo sistemos organų (pvz. inkstų ir šlapimo pūslės) uždegimus ir infekcinės kilmės ligas. Ir tai toli gražu ne viskas. Pikis, kaip ir visi bičių produktai, turi daugybę puikių savybių, kurios ne tik bitininkui žada sveikatos ir energijos kupiną gyvenimą.

Laima GRIGAITYTĖ

Nuotraukos autorės ir iš asmeninio V. Burbos albumo.  

V. Burba - baikeris. V. Burba - baikeris. V. Burba - baikeris. V. Burba - bitininkas: tai jo svarbiausia saviraiška. V. Burba - bitininkas: tai jo svarbiausia saviraiška. V. Burba - bitininkas: tai jo svarbiausia saviraiška. V. Burba - bitininkas: tai jo svarbiausia saviraiška. Korys. Medus. Medus. Vaškas. Bičių duonelė. Pikis. jquery visual lightboxby VisualLightBox.com v6.1

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE