Pavasaris jau įsibėgėjo, medžiai pražydo – gražu. Ar tai džiugina? Mes visi kažkur skubame, skubame ir… taip daug nepastebime, daug nespėjame. Skuba ir pats gyvenimas. Kartais pajunti, kad net kažkur pro šalį, kad net nejauti to gyvenimo. Ir nevertini. O jis toks trumputis. Kiekvienas tik laikinai čia turime teisę pabūti ir kažką sukurti ar nuveikti. Susimąstome tada, kai pribloškia netektis: kažkas išėjo į TEN, iš kur negrįžtama. Vakar išėjo fotomenininkas Remigijus PAČĖSA. Taip neseniai, tik šių metų vasario 28 d. (paties menininko gimtadienis!), Marijampolėje, Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje, veikė jubiliejinė Remigijaus Pačėsos fotografijų paroda, ir jo pasveikinti atvyko draugai iš Vilniaus, Kauno, Alytaus: menotyros mokslų dr. Agnė Narušytė, fotomenininkai Gintaras Česonis, Vytautas Pletkus, Vytautas Stanionis. Remigijus tuomet sveikatos problemų neakcentavo, bet sakė, kad TAI – paskutinė jo personalinė paroda…
Paskutinius dešimt metų Remigijus fotografavo tik Marijampolę – savo gimtąjį miestą: savaip jo ieškojo, rado. Ieškojo atidžiai, atsakingai, pagarbiai ir su meile. Su meile ne tik paprastai tiesai, bet ir pačiam procesui, fotografijai, kaip meno ir kūrybos žanrui.
Tik faktai
Remigijus Pačėsa gimė 1955 m. Marijampolėje. 1973–75 m. studijavo Vilniaus muzikos akademijos Klaipėdos fakultete muzikos pedagogiką, 1976–79 m. Vilniaus technologijos technikume (mokėsi fototechniko specialybės). Apie 10 metų dirbo fotografu Vilniaus statybos projektavimo institute – fotografavo pastatų eksterjerus ir interjerus. Pastaruoju metu buvo laisvas menininkas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys nuo 1982 m. Mirė 2015 m. balandžio 30 d. Marijampolėje.
Personalinės R. Pačėsos parodos: 1983 m. fotografijos paroda (su A. Budvyčiu) Meno darbuotojų rūmuose Vilniuje, 1984 m. fotografijos galerijoje Vilniuje, 1994 m. paroda „Fotografijos ir monotipijos“ (galerija „Koridorius“, Vilnius), 2001 m. paroda „Fotografija ir monotipija“ (Šiuolaikinio meno centras, Vilnius), 2007 m. paroda „Fotografija, akvarelė, monotipija ir koliažas“ (Marijampolės P. Kriaučiūno viešoji biblioteka). Svarbiausios grupinės parodos: 1980 m. III Lietuvos jaunųjų fotografų paroda. Fotografijos galerija, Vilnius [katalogas], 1981 m. „Gintaro kraštas‘81“. Baltijos respublikų fotografija, Talinas, Estija [katalogas], 1982 m. „Penki fotografai iš Lietuvos“, Blue Sky Gallery, Portland‘as, JAV. 1983 m. „Gintaro kraštas‘83“. Baltijos respublikų fotografija, Fotografijos muziejus, Šiauliai [katalogas], 1986 m. „Lietuvos fotografija“, Maskva, Rusija, 1987 m. „Gabrov-87“, Humoro ir satyros namai. Gabrovas, Bulgarija [apdovanotas bronzos medaliu], 1988 m. „Žmogaus ženklai:skulptūra, piešiniai, fotografija“, Parodų rūmai, Klaipėda [katalogas], 1990 m. „Metų fotografija“, Fotografijos galerija, Vilnius, 1992 m. „Baltijos respublikų fotografijos paroda“, Fotografijos muziejus, Helsinkis, Suomija, 1995 m. „Kasdienybės kalba“, Vilniaus miestas [katalogas], 1998 m. „Po dešimt metų“, Fotografijos galerija, Vilnius [katalogas], 2003 m. „Klubui „13 ir Ko“ – 10 metų“, Lietuvos medicinos biblioteka, Vilnius, 2007 m. „Vietos ir laiko ženklai“, tarptautinio fotografų (iš Suvalkų (Lenkija) ir Marijampolės) plenero darbai, Marijampolės kultūros centras [katalogas].
Apie kūrybą
Remigijaus Pačėsos minimalistinė kūryba buvo išskirtinė sovietmečiu – kūrybai pasirinkti kasdienybės objektai tarsi laiko ženklai subtiliai perteikė nykų „sovietmetį“. Autorių galima laikyti vienu pirmųjų postmodernizmo atstovu Lietuvoje – kūrybai būdingas ekspresyvumo atsisakymas, formų ir priemonių saikingumas, fragmentiškas požiūris į pasaulį.
XX a. devintojo dešimtmečio fotografijoje pastebimos tokios Remigijaus kūrybinės raiškos formos, kaip nutylėjimai, simboliai, alegoriniai sugretinimai. Ypatingą dėmesį fotografas rodo formaliai vaizdo struktūrai, objektų sukomponavimui, paprastai ir nykiai kasdienybei. Realybei atsiverti padeda nuorodomis, tekstų prirašinėjimais. Naudoja paspalvinimus (fotografika), jei ta spalva gali kažką reikšti. Šviesa – pilka, šešėliai dar pilkesni, sutirštėję. Dvigubas kadras jo fotografijoje kuria nerealias vizijas – kitą pasaulį, kuriame kitokia tvarka.
Žiūra „iš akių lygio“ vaizdą dar labiau supaprastina, subanalina ir verčia atidžiau įsižiūrėti, nes jo pasirinktas objektas tarsi tampa reikšmingesnis. Pačėsos kuriama kasdienybės estetika dvelkia ramybe (neviltim). Rinkdamas laiko (ar santvarkos) ženklus, Pačėsa perteikia ir savo ironišką požiūrį, o kartais ir atvirą sarkazmą.
Vėlesnė jo kūryba pakitusi, bet ne iš esmės – fotografija ir liko minimalistinė. Peizažas ne toks skurdus, bet „sulopyto“ kelio, sujauktos stadiono „žolės“ (sintetinės dangos) jis negalėjo nefotografuoti. Išlikusi begalinės erdvės, tokios ramios ir didingos, fiksacija. Neieško žmogaus. Minimalistinės ir akvarelės, monotipijos, koliažai.
Fotografijoje atsirado spalva. Lygindama devintojo dešimtmečio fotografiją su šiandienine, teksto autorė (kaip ir pats fotografas) spalvai neteikia didelės reikšmės, nors kartais ji tokia svarbi, reikalinga. Spalva naikina monotoniją, tačiau tylos ir pauzių, subjektyvaus vienatvės ir egzistencijos pojūčio daug. Šešėliai, sienos, tvoros, stulpai – svarbūs objektai menininkui ir vėliau, tačiau svarbūs ir… debesys, dangaus erdvė. Kūrybai Pačėsa skyrė daug laiko, dėmesio, – fotoaparatą nešiojosi, „savo“ kadro ieškojo. Džiugu, kad sėkmingai jį atrado.
Kalbant apie Remigijaus Pačėsos fotografijų kompozicijas, tenka pastebėti, kad ir vėliau jose yra daug šešėlių, kurie vaizdą daro depresyvų. Šešėlių Pačėsos kūryboje buvo ir anksčiau, tik vėliau jie pakitę. Šešėliai krenta ir nuo medžių, ne tik nuo sienų ar tvorų. Medžių metami šešėliai jau karpyti, jie ne tokie tamsūs, slegiantys, jie – lengvesni. 2008 -aisiais surengtą parodą Remigijus pavadina „Šešėlis rodo šviesą“. Tai daug paaiškina, sudeda taškus ant „i“. Tai suvokiant, šviesos jo fotografijose galima išvysti ir daugiau.
Ar TAI kažkas daugiau?
Daugelį žavėjo fotomenininko minimalizmas, atidus žvilgsnis ir pastebėjimai. Daugelį džiugino ir maloniai stebino Remigijaus fotografijos facebook’e. Linkėdami ramybės ir lengvos žemelės, rašo, kad pasiilgs… Pabaigai – Simono Simenkovo kreipinys: „Remi, dabar tu matai, ŠTAI (ant fotografijų Remigijus dažnai užrašė shtai..) prieš tave visas tavo gyvenimas… draugai… menai… darbas… norai… džiaugsmai… Kas TAI dabar ? Ar TAI kažkas daugiau, nei tu jautei, kai kalbėjom? Kai laukei, jautei, kad kažkas kinta? Juk niekas nepakito: nei tu, nei tas, ką tu matei, nei tas, ką tu norėjai, kad pamatytų kiti…“
Laimutė KRAUKŠLIENĖ
