Plaukiodami su žurnalistais, susitikome su Švedijos lietuviais Klemensu Gumausku, Jonu Pajauju, Eugenijumi Budriu. Su Klemensu sutarėme, kad dar šiemet jis sesers Zygmantienės vaikams atsiųs kvietimus aplankyti Švediją. Kaip tarėme, Klemensas taip padarė.
Mums, „išvystyto socializmo statytojams“, labai norėjosi pamatyti mūsų propagandoje vadinamą „pūvantį“ Vakarų pasaulį. 1990 rugpjūčio mėnesį Klemensas Gumauskas (Švedijos Lietuvių bendrijos pirmininkas) sesers vaikams atsiuntė ilgą sąrašą žmonių, kviečiamų aplankyti Švediją. Kol rūpinomės vizomis, atėjo ruduo. Susirinko Klemenso giminaičiai su draugais, pasikrovė suvenyrų, dovanų ir priešpaskutinę rugpjūčio dieną, praėję muitinės ir pasieniečių kontrolę, išplaukėme link Gotlando į Stokholmą.
Komandą sudarė Klemenso sesers vaikai: Rimvydas Zygmanta, Rasa ir Renata Zygmantaitės, kap. Rimantas Dovydaitis, kap. pad. Šarūnas Navickas, Sigitas Karvelis, vairininkai Vytas Valašinas, Edmundas Urbonavičius, Darius Dovydaitis. Po pustrečios paros, beveik kiekvieną dieną buriuodami prieš vėją, pasiekėme Gotlando sostinę Visby. Polismenas, patikrinęs popierius ir netgi dėdei dovanų vežamo šunelio dokumentus, pasišalino, tačiau atėjęs muitininkas mus labai nuliūdino. Pamatęs mėnesio amžiaus Afganų veislės šunelį (mes jo ir neslėpėme) pareiškė: arba per valandą mes dingstame iš uosto, arba mūsų nelegalą nušaus. Švedijoje veikia griežtas karantinas įvežamiems šunims dėl pasiutligės (švediškai RABIA). Danija ir Švedija gyvūnų be karantino neįsileidžia. Mus taip pat tik iki tualetų išleisdavo. Spėjome pasiskambinti giminėms. Atvyko mergaičių pusbrolis Georgijus ir dailininkas Eugenijus Budrys.
Su pareigūnu sukūrėme planą: mes plaukiame į Suomiją iki Mariechamn (Alandų salyno sostinės), atsikratom šunelio ir tada grįžtame į Stokholmą. Pareiškiau, kad neturiu tos ekvatorijos jūrlapio ir jų vėliavos. Su atvykusiu Klemenso sūnumi Georgijumi nuvykau į prekybos centrą, už 13 dolerių nupirkau reikiamą jūrlapį, o su atsilankiusiu Švedijos lietuviu Eugenijum Budriu pėstute nukeliavome iki kalne esančios audinių parduotuvės, nupirkome raudonos medžiagos juostelę. Vietoj žadėtos vienos valandos viešnagė Visbyje ištįso per keturias valandas. Per visą tą laiką muitininkas nuo liepto nepasitraukė.
Vakarėjant išplaukėme į šiaurę. Vidurnaktį, kai baigėsi salų Gotland ir Gostka Sandon priedanga, sustiprėjus ir pašiaurėjus vėjui, tikslo siekimas pasidarė beveik neįmanomas. Įgulos pasitarime nutarėme keisti programą, nes aplankyti dėdę nebūtina. Pasukom jachtą 180 laipsnių, pavėjui kuo greičiau į Lenkiją. Kitą naktį netoli Gdansko įlankos sutiktas Lenkijos keltas „Pomeranija“ patikslino kursą į HELĮ. Tuo laiku mes buvome puikiai įvaldę radijo švyturių pelengavimą radijuku VEF. Kas kelias valandas klausydavome signalų iš Hoburgo, Elandsiodragrund, Klaipėdos, Tarano, Baltijsko, Helio, Krinica Morska švyturių ir kelių jūrmylių tikslumu žinodavome savo vietą jūroje. Ryte mes jau Gdynėje.
Tikslas – išlaipinti vieną keleivį, turintį problemų dėl sveikatos, ir šunelį. Paskambinus į atstovybę Gdanske dėl įgulos nario išlaipinimo, pareikalavo būtinai atvykti pas juos ir atlikti sutrumpinto įgulos sąrašo patvirtinimą. Traukiniu skubame į Gdanską, SSSR atstovybėje gauname sutikimą išplaukti be vieno įgulos nario. Pasisvečiavę ir aplankę kelias įdomesnes vietas Gdynėje skubame atgal į Švediją, nes tiek vargta dėl vizų gavimo, o jos dar nesibaigę. Sustojome Kalmare, dėl silpnų vėjų iki Stokholmo būtume nesuspėję. Labai visiems patiko šis gražus miestas, jame išbuvome iki vizų galiojimo pabaigos (rugsėjo 8 d.). Įpusėjo dar tik antra išvykos savaitė, o mes plaukiojimui pasiruošę pusei mėnesio. Kolektyvas priima mano pasiūlymą – suvaidinti, kad plaukiame per Kilio kanalą į GB, nes tranzitu plaukiantiems Kilio kanalu leidžiama iki trijų parų pabūti jo prieigose be vizų.
Plaukėme su įdomiais nutikimais, kai aš po Arkonos (Riugeno salos kampas) nuėjau pailsėti, ryte iš padėjėjų išgirdau, kad mes jau praėję Getserį. Nors tuo nelabai tikėjau, pasukome į šiaurę apeiti Fehmarn salą. Pamatęs žvejo botą, dėl šventos ramybės pasiteiravau, ar geras kursas link Kilio. Pasirodo, mums dar toli toli plaukti į vakarus Loran salos pakraščiais.
Rugsėjo 11 d. 04.30 val. švartuojamės Holtenau. Išsimaudę, pailsėję, kad pamatytume visą pakrantę su jachtklubais, pėstute apie 5 km einame iš priemiesčio į Kilį. Daug kam tai buvo pirmas atsilankymas Federatyvinėje Vokietijoje. Vakare, kas autobusu, kas pėstute, grįžome pailsėti. Rytojaus dieną pasiūliau plaukti į Kilį. Rizikuodami susitikti polismeną, sustojome pačiame arčiausiame nuo centro klube, nuleidome visas vėliavas. Prie jachtos sugrįžti nutarėme vienu kartu ir nedelsiant išplaukti. Kadangi jau sezono pabaiga, mūsų visos avantiūros pasiteisino.
Ties Bornholmu jachtoje esantis vienintelis akumuliatorius išsieikvojo tiek, kad negalime užkurti variklio. Paskaitęs locijas su išsamiomis uostelio schemomis, nakties metu užėjome į mažytę Danijos Chritijansio salytę. Radome kur prisijungti kroviklį, akumuliatorių visą dieną krovėme.
Ši Danijos salytė yra ištisas muziejus, kuris savo mažumu ir įdomumu nustebino visus. Pastatų, statytų vėliau kaip 17 a., tikriausia nėra, bet gyvena darbštūs žmonės, labai gražiai susitvarkę. Buvusiose kareivinėse įrengti butai, viešbučiai. Beveik prie kiekvieno akmeninio šeimos namelio yra baseinėlis lietaus vandens kaupimui bei saugojimui. Yra paukščių žiedavimo kampelis.
Christiansio salytėje nuostabu: viduramžių tvirtovės pastatai tapo naudingai naudojamomis patalpomis, o visa sala – turistiniu traukos centru.
Su žvejais už butelį skaidriosios išsimainę ten gaudomų silkučių, gavome tik 16 žuvyčių, žvejys pademonstravo darinėjimo technologiją. Tai labai vertingos ir brangios silkutės, kurias pasigardžiuodami suvalgėme. Atėjęs uosto meistras prašė už paslaugas susimokėti. Paaiškinau, kad pinigų neturime, o paėmęs dovanojamą trispalvę vėliavėlę palinkėjo: „Good wei“ (gero kelio). Rugsėjo 14 d. po pietų išplaukėme namo.
Gana sudėtingą, nuostabiai turiningą su avantiūros elementais septyniolikos parų išvyką baigėme sėkmingai.
1990 m. rugsėjis, Rimantas Dovydaitis.
