Istorija žino, kad 1971 m. vidurvasaryje plakatuose ir spaudoje buvo skelbiama: rugpjūčio 19 d. už Kvietiškio, prie Šešupės, šaukiamas visuomenės mitingas, kurio šūkis – „Šešupė keičia vagą“.
Karo metu ir pokaryje sąjungos ūkis buvo valdomas šakine valdymo sistema per liaudies ūkio komisariatus, vėliau komisariatus pakeitė ministerijos. Po Josifo Visarionovičiaus Stalino mirties dėl blogos padėties buityje, pramonėje bei statyboje buvo pradėtas keisti būdingas TSRS centralizuotas ūkio valdymo principas. Vietoje kelių ministerijų leista daryti ekonominių rajonų teritorines liaudies ūkio tarybas (TLŪT).
Lietuvos LŪT (liaudies ūkio taryboje) 1957 m. susirinko protingi ekonomistai, kurių pasiūlymų dėka Lietuvos pramonės plėtra išdėstyta keliuose miestuose, o speciali strategų, finansininkų, ekonomistų grupė tyrė, skaičiavimais grindė šių regionų darbo jėgos, žaliavų, logistikos, pakankamą energijos ir kitų resursų užtikrinimą. Šioje ekonomistų grupėje dirbęs pusbrolis Stasys Vainikonis kartą man sako: „Dėkok man, kad jūs turite antrą didesnę užtvanką ant Šešupės, prie Kvietiškio“. Kadangi LTŪ buvo užplanuota jūsų mieste pastatyti vandeniui imlias įmones (putliųjų verpalų gamyklą, karšto presavimo kaltinių kalvę, išplėsti statybos gaminių bei energetikos ūkį), visi kriterijai ūkio plėtimui atitiko, išskyrus vandens išteklius“. Stasys giriasi: „Pasiūliau statyti antrą didesnę užtvanką. Ne iš karto, bet po kelių persvarstymų LŪT vadovai Drobnys, Karpavičius, Jovarauskas ir kiti pritarė mano pasiūlymui“.
Tai turėjo būti apie 1960 ar 61 m. Praėjo dešimtmetis, kol pradėjo rodytis rezultatai. Žinau, teko vartyti brėžinius su būsimų Marių pakrančių, salos, poilsiaviečių, suolelių, tualetų, stoginių brėžiniais. Ant jų buvo garsaus Lietuvoje landšafto projektuotojo Vlado Stausko pavardė ir parašas. Jo infrastruktūros projekte jachtklubas buvo Šešupės kairėje, prie pat užtvankos.
Tačiau jis neatsirado ten dėl to, kad kasamo uostelio gruntas turėjo būti panaudotas kelio pylimo, dabar Marių gatvė iškėlimui. Kelininkai čia aptiko netinkamą kietą molio gruntą. Tinkamą gerą smėlingą gruntą jie rado kitoje, netolimoje vietoje.
Marių pakrantėje atsiradus buriuotojams, tarybinio ūkio (TŪ) „Atžalynas“ vadovams leidus, inventorių pradėjome laikyti suvisuomenintame Gurevičiaus tvarte bei kluone. Čia apsilankęs buriuotojų klubo šefas MPAG vadovas Jonas Šeškevičius išreiškė mintį, kad šias patalpas reikėtų nupirkti, o sutvarkius karjerą, iš kurio buvo imamas gruntas kelio iškėlimui, padaryti įlanką – uostą jachtoms.
Po nemažų pastangų, TŪ vadovui Mangirdui Krunkaičiui sutikus, Gurevičynės tvartas, svirnas ir kluonas atsirado mūsų įmonės balanse. Pagal Kauno komunalinio ūkio projektavimo instituto paruoštą projektą Marijampolės (tada Kapsuko) MSV statybininkai atliko buriuotojų klubo uostelio ir pakrančių formavimą.
Turėdami paplūdimiui tinkamo smėlio, visą buvusią kariškų statybininkų, kurie statė užtvanką, ketverių metų jų gyvenimo ir statybos aikštelės teritoriją išlygino, o kairįjį iki užtvankos pakrantės krantą iki vandens, užpylė smėliu, kurio dabar (po 50 m) jokių pėdsakų nesimato. Gaila, vos gyvą kluoną 1975 m. žiemą stiprus vėjas nugriovė. Šio kluono vietoj turėjo atsirasti įgilinti sandėliai-garažai buriuotojų inventoriui, o viršuje didelė žaidimų ir sporto salė su estakada atėjimui iš „tvarte“ įrengtų pokylių bei pirties patalpų.
Projektuota kalvė, kuri turėjo naudoti didelį kiekį pramoninio vandens, panaikinus LŪT statyti nebaigta. Valdžios viršūnėje 1966–82 m. iškilus konservatyviam Leonidui Brežnevui, TLŪT panaikintos.
Pagrindine to priežastimi pabrėžta, kad netolygiai atskiruose regionuose vystosi ūkis, todėl vėl sugrįžta prie centralizuoto šakinio senojo ministerijų stagnacijos ir nuosmukio laikų ūkio valdymo modelio. Mieste užsidarė Mechanikos technikumas, KPI (Kauno politechnikos instituto) ir Techninės bibliotekos filialai, sumažėjo statybų apimtys.
Ar dabar naudoja pramoninį vandenį statybinių gaminių įmonės, regioninė katilinė, nežinau, tačiau putliųjų verpalų įmonė, kurios balanse buvo siurblinė ir pramoninio vandentiekio tinklas, šios pareigos senai atsikratė. Jiems pramoninio vandens nereikia, tačiau turime Kvietiškio marias.
Buvusio apskrities agronomo Gurevičiaus tvarte po gamyklos statybininkų darbo atsirado puikiai įrengtos, pokylių, šokių bei bendravimo patalpos, suomiška pirtis. Pirmame aukšte vietos pakako buriuotojų bei irkluotojų persirengimui ir inventoriaus saugojimui. Gaila, po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šios patalpos buriuotojams neatiteko.
Marių vakarinėje pusėje, netoli piliakalnio, pagal papildomą projektą, kiek žinau, pagal ideologijos vadų norus, buvo supilta (sustumta) ir išasfaltuota sala – estrada atlikėjams, o visi krantai už piliakalnio turėjo tarnauti žiūrovams kaip tikras amfiteatras. Ši vieta iki marių atsiradimo marijampoliečių buvo mėgiama, aikštėje buvo estrada, aikštės lauko turnyrams, o žiūrovai sėdėdavo krante, ant žolės.
Šioje įrengtoje aikštelėje 1974 ar 75 m. buvo surengta keli renginiai, o buriuotojams buvo nurodyta vandens plotuose tuo laiku plaukioti burlaiviais. Gaila, po poros žiemų supilti, niekuo nesutvirtinti salelės ir įvažiavimo kelio krantai marių vandens bangų nuplauti, keliukas „nuskandintas“. Nusileidimo kelias į salytę link salos, kurio „išpjautas“ gruntas panaudotas salos-estrados suformavimui, netrukus lietaus vandenų išgraužtas suniokotas. Gaila, gerais norais ir mintimis sukurtas, tačiau atžagariomis rankomis padarytas gražumas prapuolė.
Pagirtina, kad trečioji po užtvankos atsiradimo marijampoliečių karta pastebėjo mano pusbrolio Stasio Vainikonio įsiūlytą užtvanką ir gražų vandens telkinį. Apie jį seniai įsikūrė ne vienas pramogos objektas, netgi pakrantės kaimiukai.
Dabar jaunoji karta šiuolaikiškai projektuoja ir įdarbina šią teritoriją. Jau įrengtas teritorijos apšvietimas, atnaujintos pakrantės, supilti paplūdimiai, įrengti tvarkingi pasivaikščiojimo takai, vaikų žaidimo aikštelės, suoliukai, net penki „aukurai“ atkurtame Marių parke. Po iškilmingo atidarymo plūsta visuomenė čia pailsėti. Pasikeitė visuomenės požiūris. Pamenu, prieš 50 m. ten įrengtus tualetus, suolelius, pavėsines, po kelerių metų buvo sunaikinta. Daug metų salos teritorija merdėjo.
Gamta sugriovė mūsų didesnių jachtų nuleidimo į vandenį nuolydį nuo Gurevičynės kiemo, todėl, kai reikia, vykstame į Marių parką prie salos kanalo, kurio vienas krantas pritaikytas laivų nuleidimui.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dalinant mūsų sąjunginės priklausomybės įmonės FASA turtą, mums teko išsikraustyti iš „tvarto“. Buriuotojų su irkluotojais padėtis pablogėjo, tačiau ne be prašymų mero Vidmanto Brazio laikais atsirado lėšų pastatyti mums naujus rūmus.
