Jachtos „Sūduva“ kelionė į Suomiją buvo plačiai aprašyta, buvau pateikęs rašinių konkursui, o dabar apie dvi išvykas ten pateikiu tik trumpą rašinuką.
Apie 1970 m. ideologijos vadų iniciatyva mūsų miestas susidraugavo su Suomijos miestu Kokola (švediškai Karleby). Draugystė reiškėsi įvairių delegacijų, nuo sporto iki meno kolektyvų pasikeitimais. Po kelių prašymų atėjo eilė buriuotojams. Gavome kvietimą dalyvauti šiaurės šalių „Mini 12“ čempionate 1992-07-31–08-02 Mustakari jachtklube.
Ši pirmoji mano išvyka į Botnijos įlanką buvo sudėtinga dėl stiprių vėjų. Komandoje – patyręs buriuotojas Šarūnas Navickas su sūnumi Giedriumi, brolio dukra Vilma ir įmonės darbuotojas.
Viduryje Botnijos, prieš srovę ir bangas nesugebėję praeiti „Nore Kvarken“ siaurumą, kairįjį salyną apėjome pietų puse. Švintant pasiekę Bivik uostelį ilsimės. Ryte susipažįstame su malonaus švedo įgula.
Pamatęs mūsų jachtos atmušas, mano nupintas iš virvės, atnešė savo plastmasinę ir paaiškino, jog atneštąją galime pasilikti, tačiau išplaukdami turime palikti savąją. Pasidomėjau, kaip sužinoti, ar į Kokolos regatą nevėliname. Švedas pakvietė mus į savo jachtą. Išsiėmęs mažutę NOKIA kelis kartus su kažkuo pakalbėjęs informavo, kad regata prasidės tik poryt. Nebuvom matę tokių ryšio sistemų, o jaunikaitis Giedrius išreiškė mintį: kažin ar eitų iš čia mamai paskambinti. Švedas paaiškino, kad jei žinai savo valstybės, miesto ir namų numerius, tai galima. Su mūsų pagalba kapitonas suspaudė numerius ir telefoną padavė Giedriui.
Ryte išplaukę, beveik skersai kirtę Botnijos įlanką, popietėje domėjomės „Mini 12“ laiveliais Mustakari uostelyje. Tai penkis kartus sumažinti tų laikų pasaulinės regatos „Amerikos taurė“ laivai, pritaikyti vidaus bei pakrančių buriavimui, įskaitant ir neįgalius buriuotojus. Suomiai juos kaip klasę 1988 m. įteisino IYRU ir platina visame pasaulyje. Didesnio automobilio priekaboje jų galima pervežti tris vienetus: vieną stačią, du aukštielninkus. Švino kaladėlių kilio balastas sukraunamas automobilio bagažinėje.
Tada lenktynėms gavom du laivukus. Aš išvakarėse, o Šarūnas ryte, pradėjome įsisavinti „Mini 12“ valdymą. Kaip didelėje lenktyninėje jachtoje – vos ne 12 porų virvelių priekiniame kokpito skyde, vairavimas kojomis kaip sklandytuve, o jei lenktynininkas nevaldo kojų, rankenėlė kaip lėktuvo šturvalas. Po šešių plaukimų, kasdien po porą kartų, Šarūnas pripažintas 29-ju, o aš 30-ju iš 39 dalyvių.
Įdomiausia tai, kad lenktynių apdovanojimų vakaro akcentas buvo vieno „Mini 12“ (tuo laiku 13,5 FM vertės) išlošimo loterija. Ši šventė vyko šių „MINI 12“ jachtų statytojo, šių lenktynių organizatoriaus ir šelpėjo Ingmar Biorndahl namuose.
Vilma su Giedriumi suskubo surinkti puokštę gražių lauko gėlių ir apdovanoti Šarūną, Lietuvos „Mini 12“ 1992 m. lenktynių nugalėtoją.
Atsisveikinant Ingmar Biorndahl, pamatęs kokiais rūbais mes plaukiojame jūrose, mus apdovanojo keliais komplektais naudotų vakarietiškų rūbų, kurie šimtmečiu pralenkę mūsiškius. Atsisveikinant mes pažadėjome Mustakari aplankyti dažniau.
Tik po 14 metų pažadą pavyko įgyvendinti. Tokia pertrauka atsirado dėl daugelio priežasčių. Nuo 1993 m. leista į Daniją atplaukti be vizų, todėl visą vasarą, iš viso 9 kartus vykom iki Kopenhagos, vėliau kelionės su žurnalistais ir kitos. Porą norų sutrukdė nepalankūs orai ar gendanti technika.
Antroje kelionėje į Kokolą įgulos kapitonas stažuotojas Arvydas Brusokas, Rimantas Dovydaitis, Edmundas Gustainis, Karolis Ližaitis.
Šiame plaukime kentėme nuo per menko vėjo. Sugriuvus varikliui, prakiuro cilindro galvutė. Įvairiais būdais tempdami bures, vingiuodami tarp akmenų ir salyčių Svartsten, Yttre-Berggrund, Bjorko, Stocko, Fatangskar, Borskar pačiu ryčiausiu praėjimu, nesiekdami švyturių Nortkalan, Norskar ir Ungrinan bei Tankar, vos neirkluodami siekėme tikslo. Pasimaudymams progų netrūko. Taip užsitęsusio anticiklono sąlygomis tikslą pasiekėme septintą parą.
Šį kartą, kol laukėme atsiunčiamų detalių varikliui, daugiau susipažinome su Kokolos istorija. Buriuotojų klubas Mustakari salytėje istoriją pradėjo rašyti 1872 m. Tikėtina, kad klubas kūrėsi ne plikoje pakrantėje. Tai buvo laivų statytojų pakrantė. Šioje įlankoje yra dar vienas suomiškai kalbantis jachtklubas ir kelios jachtų statybos ar restauravimo firmos. Vienai jachtų remonto ir restauravimo firmai vadovauja Ingmaro sūnus Tom.
Iš istorijos galima paminėti tai, kad čia gyveno darbštūs žmonės, kirto mišką, ruošė medienos žaliavą, statė burinius laivus. Su medienos ir kitomis šiaurės miškų gėrybėmis pakrautais laivais vykdavo toli į pietus, parduodavo ne tik krovinį, bet ir laivus. Nepavykus parduoti laivų arba nupirkti juodos medienos, grįžtančius laivus pakraudavo akmenimis. Dabar pakrantėse randama daug nevietinės kilmės, nenatūraliai primėtytų akmenų.
Šioje įlankoje vieno Suomijos užpuolimo metu, 1854 m. liepos mėnesį, karo laivais atplaukę anglai sustojo toliau, karinėmis irklinėmis valtimis išlaipino desantą ir užpuolė pietiniame įlankos krante esančią gyvenvietę su kareivinėmis, tačiau iš Mustakari salytės atplaukę suomių kariai iš užnugario britus sunaikino. To įvykio atminimui įlankos gale yra monumentas gynėjams atminti, o mieste yra muziejus su britų desantine valtimi.
Nuo Mustakari jachtklubo iki miesto centro reikia eiti apie 20 min. Būdami Kokoloje mes tai darėme po porą kartų per dieną, be to, mūsų mielasis šefas Ingmar kelis kartus mus vežė variklio remonto reikalais, kartu parodydamas savo šeimos, jo sūnaus Tom, buvusių jo darbuotojų ir draugų įmones. Ingmaro dėka pamatėme daug pramonės įmonių, o svarbiausia – jo buvusią firmą VENE BIORNDAHL, kuri dabar vadinasi CHARGERCOMPOSITES, o savininkai – dukra Anika su žentu Evert Aartsen.
Lankantis Kokoloje prieš 14 metų tokios statybų apimties, įmonių gausumo, kelių tiesimo mastų nepastebėjome. Suomijoje matomas ryškus pakilimas.
Prie upelio, kur yra pastatytas susigiminiavusių miestų simbolis – skulptoriaus Petro Deltuvos skulptūra BALTIJA, matosi tvarkingai sutvarkytos pakrantės, nušienauti gazonai. Šį monumentą P. Deltuva kalė mūsų gamyklos FASOS, kurioje tada dirbome, bazėje. Atsirado kiti gražūs skulptūriniai akcentai, fontanai. Ši vieta tapo gražiausia miesto gyventojų poilsio vieta.
Suomija, kaip ir Lietuva, iš carinės Rusijos glėbio ištrūko 1918 m. ir daugiau į tą glėbį atkaklaus Suomijos visuomenės pasipriešinimo dėka nepateko. Praeito lankymosi metu mums vertėjavo Kokoloje gyvenęs Volodia Frolovas, 1939 metais vykusių kovų (Suomijos pusėje) dalyvis, buvęs sužeistas. Paskutinį kartą jį mačiau, kai su artistų trupe gastroliavo Marijampolėje. Spektaklis buvo apie 1939 m. karo įvykius. Dėl Sovietų Rusijos agresijos Suomija neteko dalies teritorijos.
Trečios mūsų viešnagės dienos pavakarę gavome reikiamas detales, surinkome, išbandėme variklį. Jachtklubo baro lauko terasoje, pabendravę su Ingmaru ir žmona, pasidalinę suvenyrais, atsisveikinome.
