Pagrindinis > Namai > Būstas > Rojaus kampelis – iš krūmyno – šiukšlyno

Rojaus kampelis – iš krūmyno – šiukšlyno

 

Ramybe ir jaukumu alsuojanti vieta prie upės, šalia miško, kur laikas praeina nepastebimai, – taip galima trumpai apibūdinti PRANSKEVIČIŲ šeimos sodybą, esančią Ąžuolyno sodų bendrijoje, netoli Buktos kaimo, Liudvinavo seniūnijoje (Marijampolės sav.). Sodybos šeimininkai – Želsvos pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja Laimutė, jos vyras Algimantas ir trys jų dukros – Vanda, Neringa bei Paulina – šią sodybą vadina savo antraisiais namais (nuolat šeima gyvena netoli sodybos esančioje Buktoje). 10 metų savo rankomis kuriama ir tobulinama vieta paupyje iš visiškai apleisto sklypo virto jaukia ir gražia sodyba, kuria džiaugiasi ne tik patys savininkai, bet ir žmonės, nuomojantys ją pobūviams, asmeninėms šventėms.

Paskatinimas – incidentas prie upės

Daugiau nei prieš dešimt metų vasaros metu įvykęs incidentas prie upės Laimutei ir Algimantui Pranskevičiams buvo kaip postūmis susirasti savo kampelį, kuriame neįvyktų jokių nemalonių įvykių. Tuomet, prieš daugiau nei 10 metų, sutuoktiniai paupyje su draugais leido laisvalaikį, kai netikėtai sulaukė žmonių, kurie pasakė, kad tai yra privati valda, kurioje poilsiauti draudžiama. Tada Algimantui Pranskevičiui kilo mintis, jog reikia susirasti savo kampelį, kuriame galėtų ramiai pailsėti. Žmona tam pritarė. Sklypo paieškos truko neilgai. Rudenį jau buvo rasta tokia vieta. Laimutė, būdama atsargesnė, abejojo, ar verta pirkti sklypą, kuris daug metų nebuvo tvarkomas bei prižiūrimas: jo atgaivinimui prireiksią be galo daug pastangų, noro ir darbo. Tačiau Algimanto spontaniškumas ir tvirta nuomonė paėmė viršų. Jis iš karto apsisprendė, jog savo sodybą nori turėti būtent toje vietoje. Ji, toji vieta, nors ir apleista, kažkuo ypač traukė. Ir ne be reikalo. Po visų pastangų ir įdėto darbo tapo aišku, jog tai vieta, kurioje gera būti ir tada, kai tenka dirbti buities darbus, ir tada, kai ilsiesi, ir net tada, kai neveiki nieko.

Niekas netikėjo, kad krūmynas-šiukšlynas virs jaukiu kampeliu

Vos tik Pranskevičiai nusipirko žemės sklypą, arba, kaip sako Laimutė Pranskevičienė, šiukšlyną-krūmyną, į tą paupio kampelį atsivežė savo draugus, giminaičius. Keista, tačiau palaikymo nesulaukė. Visi sakė, jog toje vietoje jau neįmanoma nieko padaryti, kad Pranskevičiai užsikrovė bėdą ant savo pečių, kuria anksčiau ar vėliau teks atsikratyti. Tačiau šeima buvo lyg stiprus kumštis ir nepasidavė artimųjų žodžiams. Paskatinimo nesulaukę, Pranskevičiai kartu su savo dviem tada dar mažomis dukromis nuo ankstyvo pavasario stvėrė savo rankomis tvarkyti apleistą vietą. Pamažu pradėjo ryškėti visas grožis: buvo išnaikinti nereikalingi krūmai, nukirsti seni medžiai, pasėta žolė ir pradėtas statyti namas. Taip pat buvo sodinamos eglaitės, kiti visžaliai augalai. Viskas keitėsi, kol pasikeitė taip, kad toji vieta net nepriminė ką tik nupirkto sklypo…

Draugai, giminaičiai po kurio laiko vėl susirinko toje pačioje vietoje. Niekas nepatikėjo, kad iš tokios apleistos vietos galima pasidaryti širdžiai mielą kampelį, dvelkiantį šiluma ir ramybe…

Daug lemiantis vyro spontaniškumas

Visame sodybos kūrimo procese didelę reikšmę turėjo Algimanto spontaniškumas. Vos tik kilusią idėją vyras turi įgyvendyti čia ir dabar (o Laimutė linkusi viską apsvarstyti). Algimanto spontaniškumas pasireiškė ne vien tada, kai pirko sklypą, bet ir tuo metu, kai kilo idėja nuomoti jau išpuoselėtą sodybą. Vieną dieną kilusi vyro mintis buvo pasakyta garsiai: „Nuomosime!“ Laimutė į tai visiškai nekreipė dėmesio, nors ir girdėjo, jog tie patys draugai, kurie netikėję, jog Pranskevičių darbo ir entuziazmo dėka vieta Ąžuolo sodų bendrijoje šalia upės suklestės, buvo prašę sodybą išnuomoti jų pobūviui.

…O paskui atsirado draugų draugai. Taip plėtėsi tas ratas, o mintys apie sodybos išnuomojimą virto verslu. Pranskevičiai išsipirko verslo liudijimą, tačiau niekada niekur nesireklamavo – viskas vyko savaime. Vis daugiau žmoinių norėjo pailsėti ir gerai praleisti laiką Pranskevičių sodyboje, mat čia dvelkiančią gerą aurą, ramybę, jaukumą ir šilumą pajusdavo ne vien šeimininkai… Kai verslas ėmė įsisukti, reikėjo visus darbus sodyboje atlikti ne vien dėl savęs, savo šeimos, bet ir dėl klientų, atsižvelgiant į jų norus bei pastabas. Viena iš tų pastabų – pastate per mažai vietos. Tada Algimantas, ir vėl pasitelkęs savo spontaniškumą, ėmė statyti priestatą. Juk norisi, kad visiems būtų gerai, tada ir pats pasijauti geriau.

…Sodyboje vyksta nuolatinis tobulinimas. Algimantas daugiausia užsiima statybos darbais, o Laimutė – gėlynais. Taip pat namų ruošoje nepakeičiamos pagalbininkės yra dukros, kurioms šis kampelis yra toks pats mielas kaip ir tėvams. Jos irgi įdėjo daug rūpesčio, kad viskas turėtų savo vietą, kad jaustųsi šiluma ir artumas, kurio Pranskevičių šeimoje neįmanoma nepastebėti.

„Mistinė“ sodybos akacija

Visi medeliai, kiekviena gėlė ir krūmas turi savo kilmės ir augimo istoriją. ,,Šį medelį man padovanojo ketvirtokai, tas rožes parvežė draugai – nuomininkai iš užsienio, štai tas tujas pasisodinau iš daugybės sėklų, tačiau išliko tik stipriausios“, – nenuilsdama pasakoja sodybos šeimininkė ir savo kampelio sodininkė Laimutė. Ypatingą istoriją turi akacijos medis, kurį Laimutei padovanojo jos auklėtiniai išeidami į penktą klasę. Medis, iš pradžių gražiai augęs ir vešliai skleidęs lapus, pradėjo merdėti. Laimutė jį persodino, prižiūrėjo ir… iš vieno medžio stiebelio pradėjo dygti daugiau. Kai medelis visiškai atsigavo, o stiebų buvo labai daug, Laimutė suskaičiavo ir štai! Akacijos stiebų išaugo būtent tiek, kiek mokytoja turėjo auklėtinių!

Viskas kurta savo rankomis

Viskas, ką galima pamatyti Pranskevičių sodyboje, yra sukurta jų pačių rankomis, sugalvota jų pačių galvomis. Jie yra patys sau dizaineriai, projektuotojai ir darbininkai. Idėjų atsiradimas ir jų įgyvendinimas vyko palaipsniui. Vos tik pamatę menkiausią nepatogumą, Pranskevičiai tuoj pat ima dėti pastangas, kad jo neliktų. Žiemą atėjo mintis, jog reikia padaryti vaikams žaidimų vietą. Pavasarį kampelis vaikams jau buvo įrengtas. Laimutė svarstė apie mintį, jog reikia padaryti takelius su medžiu tarp akmenų. Vyras padėjo jos idėjai išsipildyti…

Svarbiausiai yra tai, kad visa šaima ranka rankon dirba ir deda visą širdį į vietą, kurią dabar gali pavadinti savo antraisiais namais. Pranskevičiai pasakoja, kad net ir darbai savo sodyboje nevargina. Atvirkščiai: atsipalaiduoji, užsimiršti. Taigi ten net buitis yra kaip poilsis. Net ir žolės, kurios yra gana didelis plotas, pjovimas atrodo – tik juokas!

Atgaiva, ramybe, gražiausiais jausmais ir emocijomis užpildytas kampelis paupyje tiek patiems šeimininkams, tiek žmonėms, kurie nori praleisti laiką Pranskevičių sodyboje, yra kupinas ypatingo žavesio. Ir laikas čia labai reliatyvus: sekundė pavirsta akimirka, minutė sekunde, o valanda – minute…

Raminta GRIGAITYTĖ

Autorės nuotraukos.

Nr. 29(33), 2013 m. liepos 20-26 d.

7 komentarai(-ų) “Rojaus kampelis – iš krūmyno – šiukšlyno

  1. Taip, ši sodyba tikras rojaus kampelis. Ten labai smagu, gera, labai gražu, nuostabiai jauki aplinka. Kas joje lankėsi , niekas nenusivylė. Tik traukia vis vėl ir vėl sugrįžti.

Komentuoti: Anonimas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite