Rūdos kaimo savanoriai (2)
Bebaimis artileristas
Iš Rūdos kaimo savanoriu į Lietuvos kariuomenę 1919 m. kovo 6 d. išėjo ir Jonas Maziliauskas. Savanoris gimė 1897 m. birželio 9 d. gausioje ūkininkų šeimoje, turėjo dvi seseris ir keturis brolius. Jauniausias Pranas vedė neturtingą Šilkalnio kaimo mergaitę Kastulę Riškevičiūtę, mano motinos Salomėjos Riškevičiūtės tetą. Pranas Maziliauskas taip pat tarnavo Lietuvos kariuomenėje, puikiai grojo smuiku ir, pasak jo žmonos Konstancijos, beje, mano krikšto motinos, su kariuomenės orkestru grojęs dr. J. Basanavičiaus laidotuvėse.
Prano brolis Jonas Maziliauskas nuo 1919 m. birželio 2 d. pradėjo tarnauti artileristu 1-ojo artilerijos pulko pirmoje baterijoje. Už narsą ir drąsą kovose su bermontininkais
apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyties kryžiumi. Apdovanojimo lape rašoma: ,,Eilinis Jonas Modzeliauskas (Maziliauskas) 1919 m. rugsėjo 1–27 dienomis, mūsų daliniui stovint ties Daugpiliu, atmušinėjant bolševikų atakas ir esant smarkai priešo sunkiosios ir lengvosios artilerijos ugniai, ne kartą surišo nukirstą telefono liniją ir palaikė baterijos nuolatinį ryšį. Tuo nemažai padėjo mūsų gynybai.“ (Cituota iš ,,Vilkaviškio krašto savanoriai psl. 157 )
Marijampolėje gyvenantis savanorio sūnus Gediminas prisimena daugelį tėvo papasakotų kovų atsitikimų. Vienas iš jų, kai artileristai pasitraukė su evakuojamais sužeistais kariais, o Jonas liko vienas prie patrankos ir su atskubėjusiu baterijos vadu numalšino Radviliškio mūriniame malūne įsitvirtinusius bermontininkus. Grįžęs iš kariuomenės, apsigyveno Rūdos kaime, po to, vedęs Magdaleną Masaitytę, ūkininkavo Antupių kaime.
Nepabūgo nei vokiečių, nei rusų
Antrojo pasaulinio karo metais į Jono Maziliausko namų duris pasibeldė trys prieglobsčio ieškojusios žydės. Pasak sūnaus Gedimino ir jo sesers Janinos, tėvas pasakęs: ,,O kurgi jos dėsis, jeigu mes nepriimsime“. Artimieji išgelbėtų žydžių nei vardų, nei pavardžių neprisimena, o gal tada ir neklausė, gelbėjo gyvybes. Sumanumą Jonas parodė ir pokaryje, kai į namus veržėsi valkataujantys ir plėšikaujantys rusų kareiviai. Besiveržiant jiems į namus, Jonas iššokęs pro langą į sodą, garsiu balsu rusiškai sušukęs: „Apsupkite tuos niekšus. Jokio pasigailėjimo tiems, kas teršia raudonarmiečio vardą“. Plėšikai pamanė, kad taip garsiai šaukia rusų garnizono karininkas ir viską palikę paspruko.
Vorkutos vargai
Tačiau Sibiro narsusis savanoris neišvengė. Pirmą kartą jį areštavo 1945 metų balandžio mėnesį, laikė Vilkaviškio kalėjime. Kai kalinius sargybiniai su šunimis apsupę varė iš Vilkaviškio į Marijampolę, ties Antupiais namiškiai kolonoje išvydo išbalusį tėvą ir vyrą. Sargybiniai artyn neprileido. NKVD tardytojai bandė sulipdyti bylą, bet trūko įkalčių. Vėliau tėvas vaikams pasakojo apie tardytojo triuką. Padavęs tuščią lapą tardytojas paprašęs kaip rašto pavyzdį pasirašyti lapo apačioje. Supratęs apgaulę, Jonas pasirašė lapo kairiajame viršutiniame lape ir buvo užtai žiauriai sumuštas. Iki šiol šeimos nariai nesupranta tėvo ankstyvo paleidimo iš lagerio priežasčių. Savanoris į namus sugrįžo 1946 metų birželio mėnesį, nusilpęs, ligų iškamuotas. Sakęs, kad jį išgelbėjęs gydytojas lenkas. Kratos metu, suimant savanorį, nepaliestas išliko Vyties kryžius. Jonas žmonos paprašęs medalį gerai paslėpti.
Savanoris mėgo dainą ir puikiai grojo smuiku net sudėtingiausias melodijas. Meilę muzikai yra paveldėjęs ir brolio Prano anūkas marijampolietis muzikantas Antanas Maziliauskas.
Aštunto pėstininkų pulko išdavystė
Sovietinėje istoriografijoje istorikai liaupsino vadinamą karių sukilimą Aukštosios Panemunės 8 pėstininkų pulke. Jauna Lietuvos kariuomenė kūrėsi ypač sunkiomis sąlygomis. Trūko visko: aprangos, ginklų, vadų. Kariai žiemos sąlygomis gyveno nekūrentose kareivinėse, patyrė iš caro armijos atėjusių karininkų ir puskarininkių užgauliojimus, fizines bausmes. Daugelis karininkų ir jaunesniųjų vadų kalbėjo rusiškai. Nors buvo susirūpinta steigti karininkų ir puskarininkių kursus, bet patriotiškai nusiteikusių vadų labai trūko. Tokia sudėtinga situacija naudojosi bolševikiniai agitatoriai ir lenkų nacionalistai iš slaptos karinės POW (peoviakų) organizacijos.
Mano gimtajame kaime apie 1978 m. teko bendrauti su taip vadinamo Aukštosios Panemunės sukilimo dalyviu Vincu Kazlausku. Pokaryje, grįžęs iš tremties Vokietijoje, buvęs Lietuvos kariuomenės šauktinis gyveno giminaičių Žvingilų, ištremtų į Sibirą, sodyboje. Ilgoje troboje vienoje namo pusėje gyveno Kazlauskų šeimyna, kitoje pusėje buvo įkurta Rūdos pradinė mokykla, kurioje 1955 m. prasidėjo mano mokslo keliai.
Dėdė Vincas dirbo sandėlininku, Žvingilų klėtelėje saugojo kolūkio derlių. Pamenu, ten buvo laikomi žirniai. Amžinai alkani kaimo vaikai iš dėdės Vinco kišenių gaudavo saujas žirnių.
Studijų metais kalbinau buvusį karį, nes sužinojau, kad jis dalyvavo kareivių sukilime. Užrašai neišliko, tačiau kai kurios pasakojimo detalės įsiminė.
Pasak Lietuvos kario Vinco Kazlausko, kareiviai buvo ypač blogai maitinami. Dažniausias patiekalas – skysta žirnienė. Bloga mityba sukėlė karių pyktį ir kareiviai, vadovaujami puskarininkių, sukėlė maištą. Raminti kareivių atvykęs kariuomenės vadas P. Liatukas buvo maištininkų suimtas. 1920 m. vasario 23 d. įvyko susišaudymas su maištą malšinusiais kunigaikščio Vaidoto pulko kariais. Mano šnekintas Vincas Kazlauskas sakęs, kad ginklo rankose neturėjęs, o šturmuojant kareivines slėpęsis po stalu. Taip elgėsi ir kiti nepanorę maištauti kariai, dezertyravo ar slėpėsi kareivinių užkaboriuose.
Numalšinus maištą, penki sukilėlių vadai buvo nubausti mirties bausme, 150 karių patyrė drausmines nuobaudas ir buvo išskaidyti į kitus pulkus. Vincas Kazlauskas man prisipažino, kad gavęs bausmę – buvo su kitais kariais išpertas lazdomis.
Po maišto kariuomenės vadu buvo paskirtas generolas Silvestras Žukauskas, iš vadų atleisti rusiškų manierų karininkai, kariams pagerintas maitinimas.
Liko gyvas, nors buvo dingęs be žinios
Savanorių vardyne apie savanorį iš Rūdos kaimo Tamošių Narijauską rašoma: ,,Dingęs be žinios 1919 m. liepos 9 d. Bikundi.“
Lietuvos žemėlapiuose ir savanorių mūšių vietose tokios vietovės nesuradęs, ieškojau T. Narijausko giminių palikuonių. Antupiuose gyvenanti savanorio dukterėčia Lina Galasevičiūtė-Starinskienė patikino, kad savanoris iš karo grįžęs gyveno Pavilkaujų, vėliau Oranų kaime. Kaimynystėje gyvenusi Vilija Juškienė suteikė žinių apie savo kaimyną, o marti parodė laukuose likusį vienišą medį, kuris mena savanorio gyvenamąją vietą. Kovose už Lietuvos laisvę dvidešimtmetis Tamošius Narijauskas buvo sužeistas, ir pulko dokumentuose liko įrašas apie jo dingimą be žinios. Pulkuose raštvedžiai ir vadai buvo mažaraščiai, tad klaidos neatsitiktinės.
Tamošius Narijauskas mirė apie 1970 metus (data tikslinama), palaidotas šeimos kapavietėje Rūdos, savo gimtojo kaimo, kapinėse.
Artimieji nesurasti
Leidinio ,,Vilkaviškio krašto karžygiai“ sudarytojas Vilius Kavaliauskas apie Vyčio kryžiaus ordininką iš Rūdos kaimo Petrą Baukų rašo: ,,Labai gaila, bet autoriui nepavyko surasti Vilkaviškyje ar visoje Lietuvoje savanorio artimųjų. Nepavyko rasti ir didvyrio portreto…“
Į Lietuvos kariuomenę Petras Baukus išėjo 1919 m. vasario 11 d. Rūdos kaime liko tėvai Andrius Baukus ir Uršulė Lazauskaitė.
Butigeidžio 7-ojo pulko vadas majoras Vladas Rėklaitis, pristatytdamas P. Baukų apdovanojimui, rašė: ,,Devintos kuopos jaunesnysis puskarininkas Petras Baukus pasižymėjo 1920 m. spalio 14–15 d. ties Novy Dvor ir narsumu, imant dvarą Pavidaki, ir būdamas pavyzdžiu kareiviams. Taip pat pasižymėjo ir gabumu žvalgyboje. Tų pačių metų lapkričio mėnesį už lenkų fronte parodytą norą apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyties kryžiumi. Už kautynes lenkų fronte ties Bastūnais ir parodytą narsą devintos kuopos vadas vyresnysis leitenantas Teodoras Balnas teikė apdovanojimą antrajam Vyties kryžiui. Jis rašė: ,,Eidamas devintos kuopos viršilos pareigas Petras Baukus pasižymėjo drąsumu mūšyje ties Bastūnais. Būdamas lenkų apsupime, nežiūrint priešo kulkosvaidžių ugnies, metėsi atakon. Tokiu būdu narsumu patraukė ir kitus kareivius pirmyn. Taip lenkai buvo atmušti ir duota galimybė aštuntai kuopai ir devintos kuopos pirmam būriui atsitraukti iš Bastūnų kaimo bei išvežti kai kurį paimtą lenkų turtą“. (Vilkaviškio krašto karžygiai, psl. 41)
Deja, antrasis Vyčio kryžius nebuvo suteiktas.
Grįžęs iš nepriklausomybės karų, 1922 m. vedė Oną Šneiderytę, gyveno Vilkaviškyje, Basanavičiaus gatvėje. Turėjo tris vaikus: dukrą Oną (1923 m.), sūnus Bronių (1927 m.) ir Leoną (1929 m.). Mirė Vilkaviškyje.
Savanorio palaidojimo vieta nežinoma, žurnalistui Viliui Kavaliauskui nepavyko surasti Petro Baukaus artimųjų ir savanorio portreto… Gal po šio rašinio atsilieps kas nors iš Petro Baukaus artimųjų ar jį pažinojusių?
(bus daugiau)
Istorikas Antanas Žilinskas
Tel: 865605577