Daukšių kaime (Marijampolės sav.), kur kryžiuojasi senieji kryžiuočių keliai, pelkės ir kūlgrindos saugo paslaptis, buvo atidarytas unikalus muziejus, subūręs istorijos, kalbos ir runų paslapčių ieškotojus. Jo įkūrėjas – runų (runų etimologija, anot tyrinėtojo, – įpjovimas, žaizda, „rona“) tyrinėtojas, kraštotyrininkas ir trijų knygų („Gališkos runos“, „Egiptas, skitai, lietuviai runomis“ ir „Nojaus ugnis runose“) autorius, kilęs iš šio krašto, Juozas Šeimys.
„Žemei lenkiuosi elotų – hitų karalystės žemei…
Čia aš, tavo paklydęs Jalotas – Hiperborėjos sūnus.
Paniekinimas, gal ąžuolo vainikas – kas gi man bus?..“ – tokiais žodžiais Juozas Šeimys antrojoje savo knygoje tarsi pristatė savo gyvenimo kelią, kuriame, be kasdienių pareigų, darbų, runų tyrinėjimas ir runomis parašytų tekstų šifravimas – jo viso gyvenimo pomėgis, iš tikrųjų prilygstantis amžinam Sizifo akmens ridenimui į kalną: nesibaigiantis, nepaliekantis teisės sustoti, pavargti, įžiebiantis giją tarp žemės, istorijos ir savęs.
Juozas Šeimys (beje, jau dabar čia, tėvų namuose, ir laiko daugiau praleidžiantis nei bute Marijampolėje) visuomenės akims pateikė savo gausią senovinių radinių kolekciją, kauptą nuo mokyklos.
Naujasis muziejus Daukšiuose – unikalus reiškinys ne tik Marijampolės savivaldybėje, bet ir visoje Lietuvoje. Tuo metu, kai kaimiškose vietovėse masiškai uždarinėjamos mokyklos, bibliotekos, muziejaus įkūrimas prilygsta įsižiebusiam ryškiam šviesos spinduliui.
Kolekcija, augusi nuo vaikystės
Juozas Šeimys dar mokyklos laikais Daukšių apylinkėse rankiojo titnaginius strėlių antgalius, akmeninukus, kurie atrodė tartum kalbantys. Istorijos mokytojas Anusauskas už tokius radinius ne tik rašydavo „penketus“, bet ir taip įdomiai pasakodavo apie praeitį, kad mažą Juozą istorija užbūrė ilgam. Nuo tada jis ėmė kaupti radinius – akmeninius kirvukus, amuletus, peiliukus, antspaudus, papuošalus, netgi vadinamuosius dievų stabų akmenis. Visa tai gulė dėžėse po lovomis – ir laukė savo laiko. Po daugiau nei pusės amžiaus tas laikas atėjo – 2025 m. rugpjūtį Daukšiuose atidarytas muziejus, kuriame pristatoma tik dalis didžiulės kolekcijos.
Besimokydamas vyresnėse klasėse, J. Šeimys susidomėjo ir lietuvių kalba. Deja, likimas jam lėmė nebaigti specialiųjų lingvistikos, archeologijos, istorijos mokslų, tačiau savo kantrybe, pasiaukojimu, įžvalga jis tikrai pranoksta ne vieną diplomuotą specialistą.
Muziejus – iš svajonės į tikrovę
Po ilgo laukimo J. Šeimio svajonė turėti nuolat veikiančią ekspoziciją tapo realybe. Dėl patalpų pagalbos jis kreipėsi į Marijampolės savivaldybę, kurioje dirbęs kolega, dabar vicemeras Artūras Visockis, padėjo surasti tinkamą vietą. Naujai atidarytoje erdvėje lankytojai gali susipažinti su įdomiausiais ir vertingiausiais kolekcijos eksponatais.
Prisidėjo ir vietos bendruomenė: Igliaukos mokyklos direktorė skyrė vitriną, Marijampolės krašto muziejus – šešias. Nors eksponatų tiek daug, kad visi netilpo, atrinkta tai, kas svarbiausia: apie 7000 metų senumo elnio rago kirvis, titnaginiai įrankiai, neolito amžiaus amuletai ir radiniai su įrašais, kuriuos J. Šeimys sieja su etruskų ir senovės lietuvių raštu.su paslaptingomis runomis.
Naujoji ekspozicija papildyta menininko Jono Glavecko piešiniais, perteikiančiais istorinės atminties motyvus ir vietos kultūros detales. Nors visa kolekcija į patalpas nesutilpo, atrinkti eksponatai leidžia pažvelgti į mūsų krašto priešistorę ir senovės žmogaus pasaulėjautą.
Muziejus bus pildomas, bus iškaba, eksponatų aprašai. Ateityje planuojama, kad muziejus taps Daukšių bendruomenės veiklų centru – šalia vyks renginiai, edukacijos, lankytojai bus kviečiami paskanauti vietinių patiekalų (apskritai Daukšiai paskutiniais metais sparčiai keičiasi – čia įgyvendinti keli svarbūs projektai, atnaujinta biblioteka, kultūros namai, stiprinama vietos tapatybė).
Muziejaus atidarymo metu buvo išreikšta padėka Marijampolės savivaldybei ir Igliaukos seniūnui Sauliui Burbuliui už dėmesį kultūrai ir istoriniam paveldui.
Runos: paslapčių kodas ir išminties šaltinis
- Šeimys ne šiaip tyrinėja istorinius radinius – jis skaitytojas: runas, pasak jo, reikia ne tik tyrinėti, bet ir suprasti, perskaityti. Jo teigimu, senieji pasaulio raštai – nuo Egipto iki etruskų, nuo sarmatų iki baltų – yra susiję per vieną bendrą vardiklį: senąją lietuvių kalbą ir runas.
Nors neturi oficialaus mokslo diplomo, Šeimys įsitikinęs: jo atradimai dar bus pripažinti. Jau dabar jis sulaukia prašymų iš užsienio – skaityti senovinius tekstus iš Švedijos, Amerikos, Naujosios Zelandijos. Net ir vadinamasis Festo diskas, kurio šiuolaikinis mokslas dar neiššifravo, J. Šeimio teigimu, jau seniai jam atsivėrė – lietuvių kalba.
Lietuvių kalba – raktas į pasaulio civilizacijų vartus
Tyrinėtojas tiki: lietuvių kalba yra raktas, galintis atrakinti pasaulio seniausius raštus. Jo skaitymuose frazės skamba prasmingai tiek iš kairės į dešinę, tiek atvirkščiai, tiek iš viršaus į apačią. Tai, ką kiti vadina simboliais ar piešiniais, Šeimys verčia į prasmingus tekstus.
Pasak jo, iki XVI a. lietuviškai buvo rašoma lotyniškais ir gotiškais rašmenimis, o žymiausi mūsų tautos tekstai galimai buvo laikomi… Aleksandrijos bibliotekoje, kol ji nebuvo sunaikinta.
Prarastos istorijos liudytojas
„Mūsų tautos istorija – labai garbinga. Tik ji buvo sąmoningai pamiršta, sunaikinta. Raštai – sudeginti, liko tik akmenyse, ant įrankių, papuošalų. Bet tie ženklai kalba“, – sako J. Šeimys.
Jo tikėjimas savo darbu neblėsta. Muziejus Daukšiuose – tai ne tik jo gyvenimo kolekcijos namai, bet ir žinutė visiems: istorija gyva, kol ją skaitome.
(Daugiau a pie Juozą Šeimį skaitykite ČIA)
Autorės nuotraukos.
