…Jos istorija įkvepia. Įkvepia taip, kad iš gėdos, kai imi verkšlenti ar skųstis gyvenimu bei likimu turėdamas viską, kad galėtum sėkmingai žengti dabartimi, nuoširdžiu darbu kurtum ateitį, norisi sudegti…
Marijampolės kolegijos Pedagogikos, menų ir socialinio darbo katedros dėstytoja, Socialinio darbo komiteto pirmininkė, mokslų daktarė Salomėja KARASEVIČIŪTĖ žino, ką reiškia skausmas, kančia, gyvenimas su iš prigimties duota negalia, tačiau žino taip pat, kad suvokus keistą tiesą: jei kažko negavai, tai kitur būsi su kaupu apdovanotas, gali gyventi visavertį gyvenimą ir būti tikru pavyzdžiu kitiems…
Kone visą pasaulį apkeliavusi moteris savo gyvenime vadovaujasi vos keliomis tiesomis: gyvenimo esmė – nuolatinis darbas, tobulėjimas, nepaisant visų sunkumų, suvokimas, kad jei duotų Dievo dovanų nenaudosi, tik save skriausi bei… paprastumas. Visame kame.
Sunkus atėjimas į šį pasaulį
Liubavo (Kalvarijos sav.) gyventojai Salomėja ir Zenius Karasevičiai, auginę dvi dukras, 1976 m. susilaukė dar vienos atžalėlės. Mama dukrą gimdė būdama 35-erių, teturėdama tik vieną inkstą. Mergytė gimė aštuonių mėnesių. Gimdymas buvo komplikuotas, grėsė pavojus ne tik kūdikio, bet ir motinos gyvybei. Per trumputę akimirką gydytojams teko pasispręsti. „Gelbstim motiną!“ – tokie buvo galutiniai medikų žodžiai.
Kūdikis buvo išstumtas jėga, visai nemąstant apie galimas pasekmes. Vos gimusios mergytės rankutės, šonkauliukai sulaužyti. Bet svarbiausia – ji liko gyva. Vis dėlto šią gerą žinią užtemdė nežinios šydas: Salomėja savo dukrelės ilgą laiką nematė, nežinojo, kokias pasekmes atneš patirta gimdymo trauma. Kartą naktį budinčios seselės paprašė, kad atneštų mergytę bent pasižiūrėti. Negalėjo mama sulaikyti ašarų, pamačiusi, kad vaiko rankytės juodos kaip ta žemė… Paskui – nervinis šokas. Vis vaidenosi berankė mergaitė, ateinanti prie palatos lovos. Motinai vis dėlto pavyko nugalėti baimę, skausmą.
„Reikia būti labai stipriam, – dabar kalba Salomėja Karasevičienė, – kad viską atlaikytum, nepalūžtum ir… žvėrimi netaptum.“
Kančių keliai
Saliutę (taip pavadino mergytę) tėvai į namus parsivežė tik po pusės metų. Iki dvejų metukų mergytė ištisai verkė: nei dieną, nei naktį nenutildavo. Įsivaizduokite, kokias kančias patiria sulaužytas kūdikis, negalintis nei pasakyti, nei pasiguosti. Vaiko rankutės – visada gipse. Iki trejų metukų visiškai jų nevaldė. Raumenų atrofija – tokia buvo gydytojų diagnozė. Kur tik tėvai jos nevežiojo, ką tik nedarė – veltui.
Kruvinomis ašaromis verkdavo tėvai, kai matydavau mergaitę, kojytėmis imančią ir dedančią į burnytę sausainiuką.
Trejų metų sulaukusi Saliutė pirmąkart rankutėmis paėmė šaukštelį. Šeimai tai buvo šventė.
Kai Salomėjai buvo 10 metų, Kauno medikai pasiūlė operaciją – rankų lenkiamųjų raumenų persodinimą, tačiau sėkmės negarantavo. Tėvai sutriko: norisi savo vaikui tik gero, tačiau jei operacija ne tik kad nepadės, bet ir pakenks? Apsispręsti padėjo, rodos, atsitiktinis susitikimas su Druskininkuose viešėjusiu gydytoju iš Amerikos. Dvi valandas jis mergaitę tyrinėjo, tiesa, labai jau netradiciškai: Saliutės ėmė klausinėti daugybos lentelės. „Tai ji moka, – bet ką tai turi bendro su silpnomis rankomis?“ Pasirodė, jog gydytojas žinojo, ką daro, mat būtent taip jis išsiaiškino, kad mergaitei gimstant buvo stipriai pažeisti pečių nervai. Medikas sukritikavo gipso įtvarus, nes tokiam atvejui esant geriausia priemonė – masažas. Apie jokias operacijas, anot to gydytojo, nė kalbos negali būti.
Kompensacija už silpną sveikatą – imlus protas
Pamažu viskas, rodos, taisėsi. Žinoma, rankos liko silpnos, bet svarbiausia – gyvos. Saliutė mokyklą pradėjo lankyti būdama penkerių metų. Už silpną sveikatą mergaitei buvo kompensuota imliu protu. Sunku buvo. Ne, ne pats mokslas. Apsirengti, nusirengti, nešti – rankos liko netvirtos. Ir vis dėlto…
„Nebuvo mūsų šeimoje man išskirtinių sąlygų, – sako Salomėja Karasevičiūtė. – Buvo tik didesnė priežiūra“.
Mergaitė privalėdavo padėti tvarkytis namuose, tėvai neleisdavo jai pajusti, kad ji kažko negali. Ją auklėjo kaip sveiką vaiką, ne šiltnamio sąlygomis. Pavyzdžiui, pasakyta prinešti malkų – ji neša, nesvarbu, kiek laiko.
„Dievas davė man sunkią dalią, – sako Saliutė, – bet davė ir dvigubai didesnę laimę“.
Ši šeima, išlaikiusi visus išbandymus, liko darni ir tvirta. Deja, gimtuosiuose namuose Liubave gyvena dabar tik viena mama, tėtis mirė 2008 m.
Baigusi vidurinę mokyklą, Salomėja trejus metus dėstė tikybą Liubavo ir Pagraužių mokyklose, mokėsi Marijampolės neakivaizdinėje katechetinėje mokykloje, paskui įstojo į Kauno VDU Katalikų teologijos fakultetą, kur studijavo pastoracinę teologiją. Septyneri sėkmingų studijų metai Kaune, bakalauro, magistro laipsniai. Ir tai – ne pabaiga. Taigi VDU – teologijos mokslų bakalauras, dar pedagogika, filosofija – kaip gretutinės specialybės, toliau – teologijos licenciatas magistras, o V. Romerio universitete – socialinio darbo magistras. Socialinių mokslų, edukologijos disertaciją apsigynė VDU.
2015–2017 m. Salomėja dirbo paprasta socialine darbuotoja, o dabar, kaip minėta pradžioje, – Marijampolės kolegijos dėstytoja. Tai tik faktai, tačiau kiek už jų slypi!
Veržimasis į mokslus suteikia… žmogiškumo
Saliutė – visų savo artimųjų dvasinis ramstis. Ji jautri, švelni, kupina gyvenimo meilės. Ir paprastumo, žmogiškumo.
Salomėjai nuolatinės studijos turi ypatingą prasmę. „Studijos suteikia, – sako ji, – išsilavinimą, žinių, vysto intelektą ir, be abejo, paprastumą, kuris, manau, šiame gyvenime ypač svarbus. Mat kuo žmogus daugiau siekia, kuo labiau jis yra išsilavinęs, tuo jis turi būti paprastesnis, o per paprastumą ateina ir žmogiškumas, kuris yra aukščiau visko.“
Salomėjai mokantis nuo pat pradžių nebuvo jokių išimčių: su visais kartu ji turėjo suspėti. Viską ji dirbo savo jėgomis, nepaisydama nei nuovargio, nei gerokai sunkesnių sąlygų.
Kai ji atsigręžia į praeitį, suvokia visų išbandymų prasmę. Dėl to, kad galėtų ir toliau eiti savo keliu – gal ir draskant gyvenimo audroms, bet visada turint vilties suklupus pakilti… O kilti reikia nuolat, nes viltis ir neviltis gyvenime žengia koja kojon…
„Jei Dievas duoda kažką nesveiko, duoda ir kompensaciją“
Salomėja dabar gyvena Kaune, o į darbą Marijampolėje važinėja. Sunku? Ji tik šypsosi, nes savo darbą ir studentus labai myli. Dėstytoja ne tik perteikia teorines žinias, bet stengiasi vis savo studentus kažkur nuvežti. „Mano studentai turi pamatyti!“ – jos moto.
Salomėja neslepia: mokslų daktarės kelias ją į savo vėžes pastatė (ji pirmiausiai sau įrodė, kad gali!), tad viskam užtenka energijos. Išmintis, pasak Salomėjos, paprasta: turi energijos, jei sėdi savo rogėse! O energijos jai reikia ne tik būnant kolegijos dėstytoja: ji rašo straipsnius į mokslinius leidinius, dalyvauja įvairiausiose, taip pat ir tarptautinėse konferencijose, daug keliauja (kelionės – ir darbo, ir mokslinės stažuotės, ir pažintinės). Kai būna užsienyje, stengiasi pajausti tos šalies kultūrą, dvasią…
Saliutei labai įstrigusi paskutiniaisiais studijų metais universiteto sekretorės pastaba: „Kai aš tave atsimenu tada ir dabar, negalėčiau patikėti, kad žmogus gali taip pasikeisti…“ Ar ji iš tiesų pasikeitė? Ne, leido sau atsiskleisti ir savo patirtimi suvokti tiesą: „Jei Dievas duoda kažką nesveiko, duoda ir kompensaciją“. Jos jau neskaudina keisti aplinkinių žvilgsniai dėl rankų. „Kas būna sunku, tą pamirštu – išgyvensim!“ – nusišypso. Salomėja susigyvenusi su savo negalia, nes nežino, kad gali būti kitaip. Viską ji gali daryti, ima tiek, kiek paneša. „Savo poreikius ne apriboji, o realiai pamatai“, – dar vienu aforizmu iš savo patirties apibendrina Salomėja.
Asmeninio archyvo nuotraukoje – Salomėja Karasevičiūtė.