…Visų jį pažinojusių atmintyje jis visada išliks penkiasdešimties, mat tiek jam buvo, kai teko atsisveikinti su gyvenimu, o visiems jį pažinojusiems – su juo. Amžiams. Jis išėjo netikėtai, pačiame kūrybinių jėgų žydėjime, palikdamas ne tik artimus žmones, baigtus ir ypač nebaigtus kūrybinius darbus (draugams sakydavęs, jog darbų ir minčių turintis tūkstančiui metų į priekį), taip pat ir unikalią sodybą, kurtą savo rankomis.
Vienišam pagoniui, kaip jis pats save vadindavo, Sauliui LISAUSKUI (1951–2001), menininkui, tautodailininkui, žmogui, turėjusiam savitą gyvenimo filosofiją ir pagal ją gyvenusiam, žvarbi lapkričio pabaiga – jo Išėjimo metas, žemiškosios egzistencijos taškas, likusiems čia – atskaitos taškas, nuo kurio skaičiuojami metai be jo (šiemet jau pradėti skaičiuoti penkiolikti…)
Kūrė sodybą – muziejų
Ypatinga dalia tekusi mirusiojo našlei Danutei Lisauskienei, Kalvarijos savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėjai: paleisti savo žmogų išeiti amžinybėn ir pasilikti su jo sukurtu pasauliu: kasdienybėje – namais vadinamu, iš laiko perspektyvos žiūrint – savotišku muziejumi įmanomu tituluoti (tiesa, taip ir nebaigtu, sustojusiu kūrimo stadijoje). Būtent taip galima vadinti Santakos kaime (Kalvarijos sav.) 1994 m. Lisauskų įsigytą sodybą, kuri tarsi iškrenta iš gan apleisto, paprasto kaimo konteksto… Po menininko mirties sodyba įrašyta į Kalvarijos krašte lankytinų vietų sąrašą ir iki šiol gausiai lankoma turistų.
S. Lisauskas, gimęs ir augęs Vilniuje, sekdamas aukštas pareigas tuometinėje policijoje ėjusio tėvo pėdomis, įgijo milicininko profesiją, bet šio darbo nedirbo – ne jam, nuo pat mažumės linkusiam į meną žmogui, uniforma…
Kalvarijoje gyvenę Lisauskai, kaip minėta, 1994 m. „pabėgo“ į sodybą Santakos kaime. Meniškos prigimties, unikalaus netradicinio mąstymo šeimos vyras po truputį ėmė kurti čia savitą erdvę, orientuotą į senovinį lietuvio ryšį su gamta. Menininko rankų palytos gamtinės medžiagos (medis, nors dažniausiai – akmuo) virsdavo mitologinėmis būtybėmis, toli gražu ne pragmatinio pobūdžio statiniais (pvz., rato formos aukuras). Žmona netrukdė vyrui realizuoti save. Savitos prigimties žmogus, save vadinęs pagoniu, valandų valandas glostydavo akmenį, kol šis įsikomponuodavo sodybos kontekste… Galbūt todėl, anot D. Lisauskienės, čia, sodyboje, o ne kapinėse, jaučiama jo dvasia?
Kūrybą derino su praktine gyvenimo puse
„Spėdavo Saulius viską, – atsidūsta D. Lisauskienė, – ir vaikams padėti, ir kurti…“ Dabar Lisauskų vaikai jau turi savo šeimas, gyvena savarankiškus gyvenimus. Moters praeityje iškyla tie metai, kai vaikai maži buvo, kai visi kartu gyvenimu mėgavosi keliaudami. Muziejai, piliakalniai, griuvėsiai, alsuojantys gūdžia praeitimi, gamtos prieglobstis – ir buvo tai, kuo domėjosi šeima, išvykusi iš namų. Kalvarijoje gyvendami šeimos nariai tėvą matydavo dažnai palinkusį prie keramikos darbų ne vien iš malonumo kurti – iš būtinybės šeimą išlaikyti (savo keramikos dirbinius daugiausia parduodavo sostinės Pilies gatvėje, kur gimė ir užaugo). Na, o savo sielos atgaivai jis kolekcionuodavo antikvarinius daiktus… Lėtas, tylus, užsidaręs – tokį jį galėjo apibūdinti ne vien šeimos nariai… Santakoje gyvendamas, be unikalios sodybos kūrimo, užsiėmė ir tapybos darbais (šiandien visos namų sienos nukabinėtos Sauliaus paveikslais). Taip ir gyveno žmogus: vasarą – akmuo ir laukas, žiemą – drobė, dažai, teptukai ir namų vidus…
Buvo sau itin reiklus
Saulius Lisauskas, kaip pamena jo žmona, rekonstruodamas sodybos erdvę, buvo nepaprastai sau reiklus. Jis statydavo, o jei kas nors nepatikdavo, lengva ranka sugriaudavo tai, prie ko būdavo dirbęs ne savaitę ir ne dvi. Vėl stato ir vėl griauna… Aiškios vizijos, koks turi būti galutinis rezultatas, ilgus metus neturėjo, tik, kaip sako D. Lisauskienė, likus nepilniems metams iki mirties, kai buvo pradėjęs dėti grindinį, prasitarė žmonai, jog jau matąs, kaip čia viskas bus. Lyg tarp kitko prasitarė, jog nespėsiąs užbaigti – turįs ne daugiau kaip dešimt metų… O nelikę jam buvo tuomet, kaip minėta, nė metų… „Aš tik dabar suprantu, – sako D. Lisauskienė, – jog statyti, griauti, vėl statyti – Sauliui buvo jo ieškojimų kelias…“
Sodyboje tebejaučiama menininko dvasia
Po vyro mirties D. Lisauskienė pati ėmė užbaiginėti jo pradėtus akmens darbus: užbaigė kieme vyro pradėtą aukurą, o akmenų krūvas sudėliojo į kompozicijas – tokias, kokias galbūt jis būtų kūręs. Ta pačia tvarka, kaip jis mūrijo akmenis, saulutes sodyboje, moteris sumūrijo ir paminklą jo amžinos ramybės vietoje.
„Mane labai traukia Tibetas, – buvo ne kartą prasitaręs Saulius. – Rodos, viską mesčiau ir pėsčias į ten eičiau…“ Išėjo. Mirtis Saulių Lisauską, tokį, rodos, stiprų žmogų, pakirto netoli nuo namų (negyvai sušalusį jį rado) tuo metu, kai gyvenimas buvo įsiritęs į tas vėžes, kai gali gyventi sau ir savo kūrybai: vaikai jau buvo pastatyti ant kojų, Lisauskai Santakoje buvo likę dviese, Saulius neseniai buvo atšventęs 50-mečio jubiliejų – rodos, tik gyvenk savo malonumui…
Liko jo pagamintos vazos, nutapyti paveikslai, medžio drožybos darbai, sietynai, prieverpstės, pradėti paveikslai, vaizduojantys pagoniškus dievus, ant maišų, būsimų darbų eskizai. Savo kūrybos – sielos atgaivos – darbų Saulius nepardavinėjo, nors daug jų buvo išdovanojęs, keletą darbų puošia vaikų namus, o visi kiti – sodyboje-muziejuje, kur dar tebejaučiama, anot D. Lisauskienės, menininko dvasia….
Laima GRIGAITYTĖ
