Pagrindinis > Žmonės > Asmenybė > Savęs išmėginimų kelyje

Savęs išmėginimų kelyje

 

Visos pergalės gyvenime prasideda nuo savęs nugalėjimo, – tartų žmogus, paliekantis ryškų pėdsaką savam gyvenimo kely. Tai tiktų ir marijampoliečiui Lionginui Mingailai, praeityje daug pasiekusiam sporto srityje, išbandžiusiam alpinisto duonos, o dabar savo didelę gyvenimo patirtį guldančiam eilėraščių posmuose.

Marijampolėje – daugiau nei 30 metų

„Laimės kūdikis“ – simboliškai būtų galima pasakyti apie L. Mingailą, nes šį pasaulį jis išvydo sausio 1-ąją Kauno r., Vandžiogalos valsčiuje, II Narkūnų kaime (dabar, deja, jis jau išnykęs…), suteikdamas daug džiaugsmo savo tėvams – juk pirmagimis! Vėliau gimė dar ir sesė.

Liongino tėtis valdė 12 ha žemės, buvo bajoras, bet apie savo kilmingą titulą su sūnumi niekada nekalbėjo. Taigi Lionginas, nors yra paveldėjęs bajoro titulą, niekada to nesureikšmino.

Kaune baigęs vidurinę mokyklą, tuomečiame Kauno politechnikos institute įgijo inžinieriaus specialybę. Baigęs institutą L. Mingaila paskyrimą gavo į Jonavos azotinių trąšų gamyklą, kur dirbo mechanikos skyriuje inžinieriumi. Iš Jonavos (čia jis surado žmoną Elvyrą) trumpam persikraustė į Šilutę, o nuo 1981 m. gyvena Marijampolėje, kur iki pensijos dirbo Maisto pramonės automatų gamykloje inžinieriumi, vėliau, nuo 1985 m. – paruošų kontoroje direktoriaus pavaduotoju.

Jaunystėje charakterį ugdė sportas

Vos pradėjęs dirbti Jonavoje, jaunasis inžinierius, mėgęs įvairias sporto šakas, pelnė daugybę apdovanojimų už nuskintus laurus. Jis priklausė Jonavos alpinistų ir regbio klubams. 1975 m. įgijo regbio žaidime I sporto atskyrį (žaidė įvairiuose Lietuvos miestuose, ten laimėjo pirmąsias vietas, tarptautinėse varžybose su Lenkija, 30-mečio turnyre „Azoto“ taurei laimėti užėmė II vietą).

L. Mingaila pamilo ir alpinizmą, juk tai – vyriškumo mokykla. Nelengva buvo kopti į kalnus, bet norėjosi sau įrodyti, kad viskas įmanoma: reikia tik labai norėti ir daug dirbti. Savo ištvermę lavino ir patirties sėmėsi dalyvaudamas dviejose alpinistų stovyklose, įgijo alpinisto ženkliuką. Būtent ten jis buvo paruoštas kopti ant uolų, ledu ir sniegu. Baigęs šiuos mokymus jau galėjo lipti į I, II ir III kategorijos sunkumo viršūnes. 1969 m. LSD „Nemunas“ alpinistų fizinio pasiruošimo varžybose laimėjo I vietą. Taip pat buvo apdovanotas (1971 m.) I laipsnio diplomu už draugijos alpinistinės daugiakovės varžybose laimėtą I vietą.

L. Mingaila, būdamas pačiame jėgų žydėjime, įkopė į penkias Kaukazo kalnų viršūnes. Kalnai visada kerėjo savo grožiu, nors dažnai sunkus kopimas nustelbdavo jį… Tik atokvėpio valandėlėmis godžiai alsavo kalnų oru ir gėrė į save jų grožį, kad tai išliktų visam gyvenimui. Šiandien tuos išgyvenimus primena sudžiovintas edelveiso žiedas, kažkada parsivežtas iš Kaukazo kalnų…

Be alpinizmo, L. Mingaila domėjosi ir kitomis sporto šakomis. Trečio laipsnio diplomu jis buvo apdovanotas, kai 1971 m. LTSR Naftos ir chemijos pramonės darbininkų profsąjungos respublikinio komiteto turistų sąskrydžio miško krepšinio varžybose užėmė III vietą.

Mėgo ir rankinį bei plaukimą baidarėmis per kliūtis (į baidarių sportą L. Mingailą priviliojo draugas, labai didelis šio sporto entuziastas).

L. Mingaila ir dabar gyvena aktyvų gyvenimą („Nors dabar jau ir pasyvesnis gyvenimas domina“, – pripažįsta buvęs alpinistas), kurio neatsiejama dalis – gamta. Todėl jį dažnai galima pamatyti minantį dviračio pedalus. Ne tik paupiais ar miško takeliais, bet ir miesto gatvėmis – visur, kur tik reikia.

Išlikusi aistra kelionėms

Didžiausia vertybe L. Mingaila laiko šeimą. Svarbiausi gyvenimo įvykiai – sūnaus ir dukters gimimas. „Smagu jausti, kai vaikas ištaria pirmą žodį, matyti, kaip nedrąsiai žengia pirmą žingsnį“, – šypsosi Lionginas. L. Mingaila, pats būdamas sportininkas, norėjo, kad jo atžalos augtų sveikos ir stiprios, tuo rūpinosi iki pat tos akimirkos, kai vaikams atėjo laikas palikti gimtąją pastogę. Taip jau nutiko, kad Mingailų vaikai atsidūrė už jūrų marių: sūnus Kuboje susituokė su lietuvaite ir liko ten gyventi, o dukrą likimas nubloškė į Norvegiją, kur rado gyvenimo draugą, su kuriuo įsitvirtino Londone… Vaikai, daug keliaudami po pasaulį, šią galimybę padovanoja ir tėčiui, labai mėgstančiam keliones (jaunystėje poilsiavęs Kryme, Palangoje, pabuvojęs Sankt Peterburge, Rygoje, Saratove, Kazanėje, darbo reikalais lankėsi Saratove prie Volgos, Uljanovske, Kazanėje, Maskvoje, Gardine ir kitur). Vaikų dėka teko pabuvoti Londone, Ispanijoje, aplankyti Viduržemio jūros pakrantes. Vis dėlto L. Mingailai labiausiai įsiminė pirmas skrydis lėktuvu į Sankt Peterburgą. Buvo tuomet 25-erių metų amžiaus, vyko į komandiruotę darbo reikalais. Iš paukščio skrydžio atsivėrė visas grožis: mažučiai namai, įvairiaspalviai žemės plotai, o vėliau – debesų patalai.

Bet labiausiai L. Mingaila mėgsta keliauti po Lietuvą. Juk tiek daug dar nepamatyta! O jaukiausiai jaučiasi vienas gamtoje, nes ji žavi savo stebuklingu kasmetiniu pasikartojimu, ji tyra, tikra…

Jautri siela gyvenimo patirtį išlieja eilėmis

Buvusio aktyvaus sportininko prigimtis itin meniška. Jo sielai būtina klasikinė muzika, jis domisi kultūrinėmis, istorinėmis, pažintinėmis televizijos laidomis, aktyviai lanko parodas, sakralinės muzikos koncertus. L. Mingaila mėgsta knygas apie dailę, archeologiją, Lietuvos bažnyčias, turi keletą senovinių knygų, kurias labai vertina. Be lietuvių, laisvai kalba rusų, lenkų, anglų kalbomis.

Laimę šis žmogus supranta labai paprastai: gyventi teisingai ir turėti ramią sąžinę. „Gal mes, lietuviai, kaip tik šito nesugebam, todėl dažnai jaučiamės nelaimingi… – svarsto L. Mingaila. – Mes, žmonės, esame labai skirtingi: vieni greitai užmirštame, kas buvo praeityje, atleidžiame mums padarytas nuoskaudas, kiti visą gyvenimą kankinamės, dėl to ir nusinešame į amžinybę visą susikaupusią gėlą. Aš negaliu pamiršti praeities…“

„Visą gyvenimą manyje dega noras pažinti pasaulį. Jaunystėje turėjau stiprią valią. Mane, aštuoniolikmetį, draugai prikalbino rūkyti. Metus rūkiau po pakelį per savaitę. Paskui nusprendžiau, kad man viso to nereikia, ir mečiau rūkymą visam laikui. Ir išgeriu tik simboliškai – per šventes.

Dabar valia gal jau kiek silpnesnė. Bet kai rudeninis dangus pilkas, už lango merkia lietus ir į namus skverbiasi liūdesys, dieną praskaidrinu darbu: remontuoju baldus, prižiūriu gėles ar tiesiog pažaidžiu su kate – juk ir jai reikia pramogų, draugo“, – atvirauja L. Mingaila.

Savo jausmus, išgyvenimus L. Mingaila jau daug metų išlieja eilėmis. Kas tai paskatino? „Skaičiau daug knygų, – pasakoja žmogus, – pradėjau išsirašinėti iš jų įdomesnes mintis, o skaitant V. Vitmeno poezijos rinkinį „Žolės lapai“ pavergė natūrali, lengvai skaitoma poezija. Kai gimė sūnelis, kilo mintis parašyti vaikišką poemėlę. Rašiau ir tuomet, kai sūnus ir dukra lankė darželį. Rašiau ir sau: ne vien dienoraštį, bet ir eiles. O vėliau… Paskui atėjo ruduo, ir sutemos apgaubė žemę…“

Irena TAMULYNIENĖ

Autorės nuotraukos.

  Nr. 6(10), 2013 m. vasario 9–15 d.

Komentaras “Savęs išmėginimų kelyje

  1. tai nuostabus zmogus puoselejantis savo miesto grozi jo ranku deka pasesupio parkas pasipuoses gelemis aciu kad jus esate

Komentuoti: Anonimas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite