Pagrindinis > Toli - arti > Istorijos pėdsakais > Senos meilės istorija

Senos meilės istorija

 

Kartą, lydėdamas garsų profesorių iš Paryžiaus, sustojau Žaliojoje ir parodžiau kapavietę, kur buvo palaidotas prancūzų lakūnas Žanas Manso, tarnavęs garsiame pulke ,,Normandija – Nemunas“. Svečiui paaiškinau, kad jo kraštietis kovojo prieš fašistinę Vokietiją, tarnaudamas Sovietų Sąjungoje įkurtame prancūzų savanorių lakūnų dalinyje. Svečias nustebo sužinojęs, kad prancūzai rusų pusėje kovojo prieš fašizmą, okupavusį jo kraštą.

Prancūzai lakūnai šventai tikėjo, kad vydami vokiškuosius okupantus iš Lietuvos, jie artina jų tėvynės Prancūzijos išlaisvinimą. Tačiau netiesiogiai, žvelgiant iš šių dienų pozicijų, jie padėjo sovietams pavergti Lietuvą ir pusę Europos.

Tačiau šiandien į karo dalyvius žiūrime ne iš ideologinės pusės, nes visose frontų linijose kovėsi žmonės. Prancūzų lakūnų kovos už Prancūzijos laisvę yra pateisinamos ir suprantamos. ,,Normandija – Nemunas“ pulko prancūzų lakūno Fransua de Žofro atsiminimai, saugomi krašto muziejuje, šiltomis spalvomis parodo Lietuvos žmones, sutiktus Alytaus, Antanavo aerodromuose. Fransua de Žofras, bajoriškos kilmės prancūzų lakūnas, kovos draugų pravardžiuotas Baronu, pasižymėjo ne tik kautynėse su vokiečių lakūnais, bet ir galantišku elgesiu su karo frontuose sutiktomis merginomis. Atsiminimų knygoje ,,Normandija – Nemunas“ jis ypač šiltai prisimena Antanavą ir čia surastą ramią pastogę nedideliame lietuvių vienkiemyje (gal kas skaitydamas šias eilutes prisimins šį vienkiemį, kuriame gyveno prancūzų lakūnai). Jis rašo: ,,Pačioje geriausioje iš visų pasaulio palėpių aš mėgaujuosi poilsiu, ramybe, tyluma ir geroku puodeliu šilto pieno kiekvieną rytą. Čia susiradau Stefą. Tai labai puiki lietuvaitė, kuri kas vakarą kasdienių kautynių įtemptus mano nervus ramino skambiomis rusų ir lietuvių dainų melodijomis … Kas kartą, skrisdamas į eilinę užduotį, aš pralekiu virš vienkiemio. Mano ,,Jakas“ dusyk pamojuoja sparnais – taip atsisveikinu su ta, kuri stovi prieangyje ir mosuoja mano dovanota skarele, lydėdama mane į sunkią kelionę, ir kurios aš galbūt ir negrįšiu“.

Neištvėrusi nenutrūkstamo lėktuvų gausmo ar dėl kitų priežasčių Stefa persikėlė į Kauną, o prancūzų lakūnas, nespėjęs apverkti romantiškos palėpės lietuviškame vienkiemyje, kartu su pulko draugais persikėlė į kitą aerodromą.

Kai Vilkaviškio krašto muziejuje lankosi užsieniečiai, šie su dėmesingumu išklauso romantiškus savo kraštiečių nuotykius Lietuvos žemėje.

Antanas ŽILINSKAS                   

Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite