Labai žaviuosi savo miestu Marijampole, istorija, ir tai įsipina į mano kūrybą. Artėjančios Miesto dienos bei istorija įkvėpė mane parašyti apie mūsų miesto globėją.
…Begalinė visatos energija, mane grafienę Prancišką Ščiukaitę-Butlerienę, prikėlė vienai dienai šiame pasaulyje, mano kadais valdytame dvare Marijampolėje.
Pamenu, kokia šviesa kadais krisdavo didingame dvaro parke, pamenu paukščių čiulbesį ir liepų aromatą…
Kvietiškio dvaras ir miestelio (Starapolės) įkūrimas buvo svarbiausias mano vyro Butlerio darbas, kuris vėliau, mano iniciatyvų ir fundacijų dėka, išaugo į svarbų Užnemunės centrą Marijampolę. Gera čia sugrįžti, po šitiekos šimtmečių prisikelti, iš ten, kur amžina tyla…
Kokia abstrakcija ar fizikos metamarfozė tai atrodytų, vis dėlto aš čia, kur obelys – dabar jau kažkieno obelys – apsunkusios nuo sniego, bet upė ta pati ir net takai yra, kuriais kadaise vaikščiojau.
…Dar naktis, didžiulė pilnatis šviečia virš mano dvaro, žvelgiančio į mane keistais langais, daug didesniais nei buvo kadaise, o ir šalia pastatas stūkso daug didesnis nei mano dvarelis, gal tai bažnyčia? Neeeee, tai mokykla, matyt, išsilavinę žmonės šiais laikais, o gal tik turtingieji čia mokosi?
…Gera žingsniuoti takeliu ir lengva, nuostabu atgimti gyvūnu, kurį be galo mylėjau ir globojau, – kate! Ak, kaip man patiko katės ir kiek jų turėjau! Nepriklausomybė, paslaptis ir gracija, kas gali būt žaviau? Gana, gana man žmogėti, pasimėgausiu tuo, kuo esu. Imu tyliai krabždintis į seną liepą, augančią liepų alėjoje, – bus daugiau matyti.
…Kiek šviesų ir judančių žiburiukų, kaip greitai jie lekia! Gal tai koks miražas ar mano vaizduotės vaisius? O gal tai kokia pasaka? Nejauku, tarsi kadagys po uodega kabotų.
Geriau jau eisiu savo senuoju rožančkeliu paveizėt, kas už dvaro ribų daros. O čiagi – baisiniai palociai ir kaminai jų dideli rūkstantys, cukraus fabrikas parašyta, o pro šalį zvimbia žiburiukai, nei vieno arklio, nei vienos žmogystos. Miestas pasikeitęs, trobelninkų nei kromelių senųjų nematyt, visur langai ir žiburiai tviska, restoranai ir magazinai didžiausi… Nebeatpažįstu nieko… Štai čia akmenimis grįsta buvo, o dabar lygu lygu…
Bet matau bažnyčios bokštus ir džiaugiuosi, kad šiuolaikiniai žmonės ne tik mokslus, bet ir tikėjimą gerbia… Taigi aš kadais čia, šioje vietoje, bažnyčią pastačiau bei kunigą išrūpinau. Ir Marijonų vienuolyną pastačiau, viskas buvo kukliau. Turtinga ta Lietuva dabar, turtinga ir graži.
Kokia staigmena: mano vardu pavadintas kiemelis ir gatvė, o kiemelyje – mano katės, gerbia mane žmonės ir prisimena, kol prisimena, nebūsiu mirusi…
…Meilė yra tai, kas sugrįžta tau dvigubai, aš mylėjau, tad ir gyvenu amžinai… Net imu murkti pritūpusi prie akmeninių kačių mano kiemelyje…
Brėkšta rytas, keistas ūžesys gatvėse didėja, pasirodo keistai apsirengę mylystos, skubantys į visas puses, pašoku ir grįžtu į amžinybę, palikdama savo miestui tik aureolę, plevenančią ore…