Pagrindinis > Toli - arti > Istorijos pėdsakais > Su Kaino ženklu, arba kaip gimė savarankiškoji

Su Kaino ženklu, arba kaip gimė savarankiškoji

 

Tvarkydamas savo archyvą, suradau 1996 metais rašytą rašinį. Po Nepriklausomybės paskelbimo praėjus 30 metų, keletas Seimo narių parengė rezoliuciją, nukreiptą prieš buvusius LKP funkcionierius. Seniai parašytas dokumentas, manau, aktualumo nepraradęs. Sugrįžkime į 1989 m. įvykius.

Nenorėdamas įsivelti į ginčą apie tiesos kalbėjimą savarankiškosios LKP rajono partinės organizacijos sekretoriaus K. Kazlausko straipsnyje bei atsiliepimui į jį, drįstu teigti, kad mušti pargriautąjį neetiška. Šiandien kritikuoti LKP sekretorių didelės drąsos nereikia. Suprantama, prieš kelerius metus jokia spauda tokių straipsnių nespausdintų. Pamenu, 1986 m. rajono konferencijoje buvau įpareigotas kalbėti pedagogų vardu. Kalbos tekstą ištaisė asmeniškai J. Tėvelis, R. Deltuva įpareigojo suvaidinti komediją. Jau užrašytas į kalbėtojus, turėjau siųsti raštelį, kad prašau žodžio. Na, o prezidiumas su vieningai išrinktu TSKP politiniu biuru, atrodė kaip nepasiekiama tvirtovė. Ir vis tik, nors ir aptakiomis frazėmis kritikavau J. Tėvelį, J. Urboną, ,,Šeimenos“ kolūkio pirmininką R. Žemaitaitį. Pirmininkaujantis E. Žemaitaitis pareiškė, ar ne per daug kritikos pirmininkų atžvilgiu. Kai ėjau į salę, vienas iš mokyklų direktorių palydėjo žodžiais: “Kaip drįsai taip aštriai kalbėti?“ Berods, 1987 m. kritiškai apie sekretorių darbą parengto straipsnio nespausdino ,,Pergalė“.

Tačiau kartu irgi galvoju, ar etiška partiniams darbuotojams, jau Atgimimo metais pasisakiusiems prieš savarankiškosios gimimą, dabar skelbtis jos nuosaikiaisiais gynėjais. Mūsų buvęs ir dabartinis politinis ir asmeninis gyvenimas toks nevienareikšmis ir sudėtingas, kad vienu sakiniu surasti tiesą neįmanoma. Juk svarbiausias matas – žmogaus vidinis gyvenimas, toks slaptas ir svetimas, sunkiai suvokiamas, kad vienpusio atsakymo iš karto nesurasi.

Kaip tiesioginis LKP XX suvažiavimo dalyvis, noriu pasidalinti tik asmeniniais įspūdžiais, kaip iš tikro gimė savarankiškoji. Kai 1988 m. spalyje prieš pat Sąjūdžio suvažiavimą vyko rajono partinė konferencija, opozicijos vaidmenyje buvome tik keletas delegatų. Kiek pamenu, buvo: R. Matjošaitis, K. Baršauskas, nuo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės J. Jurkynas ir aš. Buvo sunku, bet įdomu. Mūsų su J. Jurkynu pasiūlymai išmargino iš anksto suredaguotą konferencijos nutarimą. Kalbėdamas pasisakiau už dalinį rajono partinių vadovų pakeitimą (ši kalbos dalis laikraštyje nebuvo spausdinama). Siūliau pasveikinti ką tik išrinktą sekretorių A. Brazauską. Abu pasiūlymai liko be atgarsio.

Pasiūlėme partinės organizacijos darbą vertinti neigiamai. Pritarė gal 15 delegatų, kitiems partija dirbo gerai. Drąsiai nuskambėjo R. Matjošaičio pasiūlymas skubiai šaukti neeilinį partijos suvažiavimą. Ilgai V. Kurmis įtikinėjo, kad to daryti nereikia. Ir šis pasiūlymas nebuvo priimtas, 1989 m. vasario mėnesį įvyko garsusis „gureckinis“ XVIII plenumas, pasisakęs prieš Nepriklausomybės atkūrimą, prieš Sąjūdžio  veiklą, kurią buvo siūloma uždrausti. Buvo ruošiamas smūgis demokratiniam ir išsivadavimo judėjimui Lietuvoje. Prasidėjo plenumo medžiagos nagrinėjimas. Į 2-osios vidurinės mokyklos susirinkimą, kur turėjo dalyvauti ir kolektyvas, atvyko K. Kazlauskas ir tuometinis LKP CK propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjo pavaduotojas Panavas, nors nebuvome apie šio asmens vizitą net įspėti.

Mūsų susirinkimo nutarimo projektas griežtai atsiribojo nuo XVIII plenumo nutarimų ir pasisakėme už žengimą į Nepriklausomą Lietuvą, už Sąjūdžio programą, už savarankišką LKP. Atstovas iš centro Panavas pareiškė, kad susirinkimui nepasiruošta, kad nevykęs mano pranešimas ir keistini nutarimo punktai. Taip buvau spaudžiamas keisti nutarimą. Sušvelninę kai kuriuos punktus, vis tik priėmėme savo nutarimą. Vėliau, jau XX suvažiavime, mačiau Panavą preziudimo tribūnoje ir norėjau pasikalbėti, bet užgožė kiti įvykiai.

Kai prasidėjo diskusija apie partijos ateitį, pasisakiau už atsiskyrimą nuo TSKP, partijos pavadinimo pakeitimą, atsiribojimą nuo dogmatinio marksizmo ir karingojo leninizmo. Vilniuje tuometiniame Lenino rajono komitete (sekretorė Gagilienė) užgimė iniciatyva sušaukti suvažiavimą, skelbti savarankiškumą.

Lyderiu, ruošiantis suvažiavimui, tapo Vilniaus universiteto profesorius B. Genzelis, jo idėjoms pritarė J. Paleckis.

Galiu drąsiai teigti, girdėjau savo ausimis, kad Beriozovas ir Brazauskas, nors ir pritarę savarankiškosios idėjai, jai priešinosi iki pat suvažiavimo (iš interviu per Minsko radiją).

Kartu su J. Jurkynu užmezgėme ryšius su Vilniaus iniciatyvine grupe, istoriku L. Truska.

Prasidėjus rinkimams į suvažiavimą, kalbinau R. Matjošaitį, V. Grinių pradėti ruoštis patiems kurti grupę rajone. Vėliau iniciatyvą perėmė R. Deltuva ir jo kabinete (Liaudies kontrolės) pradėjo rinktis partijos ,,maištininkai“. Tikslų iškilti į valdžią neturėjome, buvo noras kartu su Lietuva į nepriklausomybės atkūrimo kelią patraukti dorus žmones ir neutralizuoti penktąją Maskvos koloną Lietuvoje.

Ar buvo lemta išsipildyti šiems norams, parodė laikas. Tuometiniame rajono organizacijos plenume jutome, kad yra žmonių prieš savarankiškumą, net kandidatais į CK buvo pasiūlyta tik senieji vadovai. Iniciatyvinės grupės iškeltus kandidatus palaikė dauguma tuometinių komunistų. B. Genzelio grupė skaičiavo savo šalininkus. Mūsų delegacijoje iš 10 septyni tikrai rėmė savarankiškosios idėją, kiti, balsuodami vardiniu būdu, manau, nedrįso priešintis.

Atvykus į Vilnių suvažiavimo išvakarėse, B. Genzelio šalininkai (iš mūsų delegacijos dalyvavome J. Jurkynas, L. Truska ir aš) sukvietė Sąjūdžio programai pritariančių delegatų susirinkimą Politinio švietimo namuose. Susirinko apie 500 delegatų iš 800. B. Genzelis informavo, kad tik prieš keletą valandų pagaliau pavyko pasiekti susitarimą su A. Brazausku ir susitarta dėl darbotvarkės. Parengti du statuto projektai, vienas promaskvietiškas (V. Baltrūno), kitas iniciatyvinės grupės ir J. Paleckio. Iškilo ir pavadinimo pakeitimo klausimas. B. Genzelis pakvietė plenumo delegatus (ypač radikalius) nekelti šio klausimo, o taktiniais sumetimais palikti senąjį, bet priimti naujos socialdemokratinės pakraipos statutą ir programą.

Vėliau abudu su J. Jurkymu dalyvavome B. Genzelio grupės pasitarimuose. Ten buvo suformuotas naujasis CK, aptartos visos kandidatūros. Į CK pateko ir mūsiškis L.Truska (išrinktas suvažiavime) ir E. Žemaitaitis, išrinktas Vilkaviškyje. Šios grupės pasitarimai vyko už prezidiumo scenos, berods, artistų persirengimo kambaryje, kur buvo tik biliardo stalas ir nebuvo kėdžių. Štai čia ir gimė savarankiškoji. Suvažiavimo metu sėdėjau pirmoje eilėje 20 vietoje, B. Genzelis – greta, 22 vietoje. Mačiau, kaip jaudinosi, gyvai reagavo šis impulsyvus žmogus, beje, buvęs mūsų su J. Jurkynu dėstytojas universitete. Iš salės balkonų griaudėjo B. V. Ivanovo balsas ir jo pašaipūs klausimai; jeigu atsisakote marksizmo-leninizmo, keiskite ir pavadinimą.

B. Genzelis informuoja, Maskva susinervinusi, M. Gorbačiovas skambino A. Brazauskui ir įsakė atšaukti savarankiškumo deklaraciją. Profesorius pasiūlo skubiai priimti statutą, tada nieko M. Gorbačiovas jau nepadarys. Pranešėjas Beriozovas žino apie Gorbačiovo pyktį, tačiau ramiu balsu supažindina su projektu; priiminėjamas statutas papunkčiui. Salė šaukia, ko taip skubama, pagaliau kažkas užklausė apie skambutį iš Kremliaus. Statutas priimtas. Pertraukų metu skaitome laikraščius: prasideda revoliucija Rumunijoje. Greta sėdinčiam E. Žemaitaičiui išpranašauju: greitai Čeušeku bus pakartas. Pranašystė išsipildė.

Supratome: stalininis komunizmas agonijoje, Rytų Europa eina laisvės keliu.

Įsiminė epizodas, kai buvo balsuojama: būti ar nebūti savarankiškajai. B. Genzelis įspėjo, ir mes rėmę savarankiškumą buvome susitarę, jeigu gausime balsų mažumą, paliekame suvažiavimą ir einame į Politinio švietimo rūmus bei įkuriame naują partiją. Išėjo kiek kitaip. Mažumoje atsidūrė TSKP šalininkai. Jermalavičius skaito jų grupės pareiškimą ir palieka suvažiavimą. Taip įsikūrė “naktinukai”.

Vilniškis studijų draugas kitą dieną man susijaudinęs pasakoja: Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose siunčiamos telegramos M. Gorbačiovui, pasisakoma už TSKP. Prie mikrofonų patekti sunku, siunčiu į prezidiumą L. Šepečiui raštelį. Aliarmuoju, kodėl mes tylime, kodėl nekviečiame mus palaikančius Lietuvos žmones siųsti priešingas kapėesesininkams telegramas į Kremlių. Gal raštelis pateko Panavui ar dėl kitų priežasčių, bet apie pasiūlymą nutylėjo. Tik po suvažiavimo Čekuolis pakvietė siųsti telegramas į Kremlių.

Ar buvo suvažiavimas surežisuotas iš Kremliaus rūmų? Nemanau. Eiliniai delegatai, daugiausiai keturiasdešimtmečiai, inteligentija, nuoširdžiai troško taikiu būdu įveikti totalitarinę svetimos valstybės partijos įtaką Lietuvai, palengvinti kelią  į Nepriklausomybę. Ar būtų geriau Lietuvai, jeigu 200 tūkstančių. burokevičių tankečių prieglobstyje butų skaldę Lietuvą? Tokia buvo šios partijos misija: sugriauti tai, ką pati sukūrė.

Ir už tai mušti eilinį partijos narį, manau, neetiška, nes ir kai kurie nepartiniai buvo aktyvesni už partinius, o masės nuolankiai stebėjo ir balsuodavo už jų kandidatūras.

Baigdamas šias prisiminimų nuotrupas, prisimenu tą minutę, kai paskelbė balsavimo rezultatus. Visi atsistojo, plojo, berods, N. Oželytė užtraukė Tautinę giesmę. A. Brazausko veide trūkčioja raumenys, jautė, kas jo laukia Maskvoje, juk beveik prieš savo valią jis tapo partijos lyderiu. Mačiau, J. Marcinkevičius verkė, V. Švedas stovėjo sustingęs, lūpos nekrutėjo. Draugas, stebėjęs šį vaizdą televizijos ekrane ir matęs mane, prasitarė: nemačiau džiaugsmo, girdi, tavo veide, plojai be entuziazmo. Tuo metu, plodamas be entuziazmo, aš galvojau: kaip baisu, žmonės vėl kuria naujus stabus, naujus didvyrius, galvojau, kad Lietuvos laukia sunki kova už laisvę, kad čia palaidojau ir savo jaunystėje mokykloje įdiegtus idealus. Jaučiausi pavargęs lyg po didelio darbo. Apkabinau prof, B. Genzelį, šį sąžiningą Lietuvos keistuolį, spaudžiau ranką ir savo bendražygiui J. Jurkynui. Čia prasidėjo komunizmo pabaigos Lietuvoje pradžia.

Tie, kurie buvo už savarankišką LKP ar prieš, visi šiandien yra paženklinti Kaino ženklu. Iki gyvenimo pabaigos, net ir anūkai. Kaip sunku gyventi su šia kupra, atnešta iš Rytų ir užauginta prieš mūsų valią per penkiasdešimt metų.

 

Komentaras “Su Kaino ženklu, arba kaip gimė savarankiškoji

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE