Pagrindinis > Toli - arti > Istorijos pėdsakais > Sūduvos krašto istorinė Kimenavos žemė

Sūduvos krašto istorinė Kimenavos žemė

 

(Paaiškinimai skaitytojui: tos žemės pagrindinė pilis Kimenava stovėjo ant dabar vadinamo Kumelionių piliakalnio)

Istorinė pratarmė

Marijampolės miestas istorijos amžių virsme tapo šiandieninės Sūduvos krašto centru, jo sostine. Žinoma, tai akivaizdus faktas, tačiau dėl krašto pavadinimo – ir šne­kamojoje kalboje, ir iš politikų lūpų girdime, ir oficialiuose raštuose vis dar minimas Suvalkijos vardas, kuris neturi jokių etninių pamatų, o yra caro įkurtos 1867 m. Suvalkų gubernijos pavadinimas. Sūduva, kaip kraštas, kaip žemė, turi labai gilią ir seną istoriją. Gaivindami savo istorinę atmintį – dvasinį istorinį paveldą, pabandykime bent glaustai paliesti Sūduvos istorijos esminius bruožus.

Sūduva – etnine, kul­tūrine, dvasine, geografine prasme niekuo nepakeičiamas perlas lietuvių tautos karūnoje – skaičiuoja jau beveik du tūkstančius metų nuo pirmo aptikto paminėjimo Klaudijaus Ptolemėjaus veikale „Geografijos įvadas" (trečios knygos penktame skyriuje). Mokslininkai, remdamiesi archeologiniais, mitologiniais ir lingvistiniais tyrinėjimais, tei­gia, kad apie 900–750 m. prieš Kristų pradėjo išsiskirti trys vakarų baltų sritys: sūduvių, galindų ir prūsų (siaurąja prasme). Sūduvių vardas yra minimas nuo seno, apie juos rašė bent dešimt senovės rašytojų, istorikų. Dėl Sūduvos žemių vyko nuožmi Lietuvos Di­džiosios Kunigaikštystės, vadovaujamos Kęstučio, Vytauto Didžiojo, kova su Kryžiuočių ordinu tiek kovų, tiek ir diplomatijos lauke.

Mykolas Kuchmeisteris, buvęs Ordino vaitas Žemaitijoje, 1411 m. pabaigoje ku­nigaikštį Vytautą aplankęs įrodinėjo, kad Žemaitijos ir Sūduvos ribas reikia perkelti toli į Rytus bei Šiaurę ir visus „pafrontės ištuštėjusius plotus“ – dykrą – priskirti Ordinui. Kryžiuočiai di­plomatinėje kovoje rėmėsi užkariavimo teisės principu – grobimo prin­cipu, o Lietuva – etninės valstybės ir jos etninių ribų principu, tai yra savo prigimtine teise. Vytautas 1413 m. sausio 28 d. Salyno pasitarime Kryžiuočių ordino mar­šalui M. Kuchmeisteriui von Sternbergui pareiš­kė: „Prūsai taip pat yra mano protėvių žemė, ir aš jų reikalausiu iki Osos (Osos upė yra Vyslos žemupio kairysis intakas), nes jie yra mano palikimas“.

Svarbiausių mezolito laikų stovyklaviečių schema

Kiek vėliau, 1420 m. kovo 11 d., Vytautas savo laiške Šv. Romos imperatoriui Zigmantui Liuksemburgiečiui rašė: „Tvirtiname, kad [… ] SŪDUVOS arba Jotvos žemė yra tikra mūsų tėvonija, mūsų senelių ir prosenelių žemė, kurioje medžiojame, gaudome žuvis, imame medų, ir ji duoda daugel kitų gėrybių“.  

Ir tik 1422 m. liepos 14 d. paskelbus karą Kryžiuočių ordinui, jo magistras Paulius Rusdorfas suprato, kad pretenduoti į užgrobtas Lietuvos žemes nėra galimybių. 1422 m. rugsėjo 27 d. prie Melno ežero teko pasirašyti taikos sutartį, pagal kurią Lietuva galutinai at­gavo didžiąją Sūduvos žemių dalį, Žemaitiją ir gavo išėjimą prie jūros – Palangos pajūrį.

Dėl Sūduvos vardo kilmės yra įvairių samprotavimų versijų. Man priimtiniausias yra etnonimo „Sūduva“ kildinimas iš senovės sūduvių–prūsų veiksmažodžio SŪ – tekėti, lietis, reiškiančio judėjimą. Judėjimas plačiąja prasme yra gyvenimas. Antroji tekėjimo, liejimosi prasmė nusako labai tankų Sūduvos upių, upelių tinklą, kuris yra tankiausias ir šiandieni­nėje Lietuvoje, o prieš kelis šimtmečius jų tinklas buvo gerokai tankesnis. Vien prie Kimenavos pilies tais laikais tekėjo bent penki upeliai. Dabar išliko tik vienas – Uosupis.

Senųjų laikų Sūduva pasižymėjo aukšta materialine ir dvasine kultūra. Tą vaizdžiai iliustruoja IV a. kunigaikščio kapo archeologiniai radiniai Šveicarijos kapinyne: sidabri­nė elnio skulptūrėlė, lankinės žalvarinės segės. Kimenavos piliakalnyje rasta žalvarinių juostinių apyrankių dalių, gintaro, juvelyro darbo įrankių, žalvariniai įvijiniai siaurėjantys karoliai. Pagal aptiktus šiame piliakalnyje suanglėjusius grūdus mokslininkė biologė Eu­genija Šimkūnaitė nustatė, kad tai būta dviejų rūšių žirnių, sorų ir vikių.

Vidurinio bronzos amžiaus (1750-1300 m. pr. Kr.) radiniai ir gyvenvietės

Iki mūsų laikų išlikęs gausus Sūduvos krašto pilia­kalnių tinklas byloja apie gana išvystytą socialinę visuomeninę struktūrą. Marijampolės savi­valdybėje, dešiniajame Šešu­pės krante, prie Nendrinių kai­mo, aptikti X-XIII a. degintiniai žmonių kapai ir 66 žirgų kapai, kuriuose surasti 105 žirgų ske­letai ir nemažai įkapių, kurios rodo visuomenės pasidalijimą į vadus, kilminguosius, paprastus  karius ir amatininkus, prekybininkus.                                                                                                   

Žymus Lietuvos istorikas E. Gudavičius savo veikale „Mindaugas“ p.105, aptardamas lietuvių kariaunos struktūras apie 1200–1210 m., rašė: „Sūduvių vadai irgi turėjo savo kariaunininkus (bičiulius)". Istorikų yra teigiama, kad vakarų baltų gentys ekonomiškai buvo toliau pažengusios už rytinius baltus. Ir čia vyra­vo daugiau žemių bendruomeninė visuomenės struktūra, o ne kariaunos vadų valdžia. Tas, žinoma, stabdė valstybingumo siekius ir jo rutuliojimąsi. Istoriniai šaltiniai liudija ir atlikti piliakalnių tyrinėjimai vaizdžiai patvirtina, kad Sūduvoje buvo susiformavę de­šimt žemių–valsčių centrų: Dernas, Kimenava, Kirsnava, Kriesmena, Mėrūniškiai, Pokima, Šventainis, Veisė, Velzava ir Zilyna. Didžioji dauguma šitų žemių, sprendžiant pagal piliakalnių ir šalia jų buvusių gyvenviečių amžių, gyvavo ištisą tūkstantį ir daugiau metų. Tai liudija apie čia gyvenusių mūsų protėvių aukštą materialinę ir dvasinę kultūrą.

Sunaikinus Sūduvos žemių pagrindinius bendruomenių gyvenimo centrus ir pra­radus didžiąją daugumą gyventojų, krašto vystymasis sustojo. Neturėdami galimybių or­ganizuotai priešintis kryžiuočių pulkams, čia dar likę gyventojai slėpėsi girių tankmėse išlikusiose pilyse, nuošalesnėse vietose buvusiuose sodžiuose. Jų dėka buvo išsaugotas kultūrinio paveldo turtas – upių, ežerų, nemažo skaičiaus gyvenamųjų vietovių, girių vardai, mitologijos sakmės, dalis papročių, išliko ir genetinis paveldas.

Teiginį apie išlikusius gyventojus iliustruoja daugelis istorinių faktų. Šalia Kimenavos žemės kaimynystėje buvusi Kirsnavos žemė su savo galinga Kirsnavos (Rudaminos piliakalnis) pilimi buvo kryžiuočių sudeginta tik 1381 m., Varnupių pilis, kai kurių istori­kų teigimu, XIV a. pati nustojo gyvuoti. Vygandas Marburgietis buvo Kryžiuočių ordino didžiojo magistro heroldas. Į jo pareigas, be kitų pareigų, įėjo ir diplomatinė tarnyba, riterių turnyrų, švenčių priežiūra. Tai teikė jam galimybę gauti daug žinių ir sukaupti patirties. 1393 m. ir dar anksčiau V. Marburgietis priklausė Vokiečių ordino didžiojo magistro Konrado Valenrodo svitai. 1394 m. dalyvavo naujojo didžiojo magistro žygyje į Vilnių ir kaip liudytojas tai aprašė eiliuotoje kronikoje „Naujoji Prūsijos kronika“, apimančioje 1293-1394 m. Joje sukaupta daug unikalių žinių apie vietoves, apie karinių veiksmų eigą, taktiką tiek iš kryžiuočių, tiek iš lietuvių pusės. Mums, dabartiniams sūduviams, labai svarbios žinios apie Sūduvos žemes ir jose gyvenusių sūduvių tolesnį plėšimą. Kronikoje neigiamas „dykros“ terminas, kuris buvo vartojamas politiniais, grobikiškais tikslais. Noriu pateikti bent kelis to aprašymo epizodus. 1366 m. Įsruties (dabartinis Černiachovskas) pilies viršininkas iš­jojo į dykrą prieš „stabmeldžius“ ir surengė jiems pasalą, išsiųsdamas į priekį išžvalgyti kelių aštuonis vyrus, kurie paėmė į nelaisvę Dirsūno sūnų. Kronikoje rašoma: „83. Minė­tasis Vygandas (iš Baldersheimo, Įsruties viršininkas) 1372 metais su 100 rinktinių [vyrų] atjoja į dykrą plėšti ir skriausti stabmeldžių. Prie Šešupės jie nulipo nuo arklių, valgo, geria. (…) 1375 m. po Velykų [po IV.22] dažnai minėtas Vygandas išjoja į dykrą paplėšikauti. O kai atjojo į Dovydiškes (Vilkaviškio rajone, Šiaudiniškiai), išgirdo ragą, tad pasiuntė pirmyn kelis vyrus, kurie susidūrė su trimis stabmeldžiais“. Apie kryžiuočius, plėšiančius sūduvius dar arčiau prie dabartinės Marijampolės, aprašoma 1382 m. po Ve­lykų: „125. (…) O Įsruties viršininkui maršalas įsakęs, kad pasuktų į dykrą. (…) Pasiėmęs 60 vyrų, jis plėšikauja apie Šešupę, priėjo Žaltyčio ežerą, kur užpuolė 18 vyrų. Iš jų 16 paėmė nelaisvėn, septynioliktąjį užmušė, o aštuonioliktasis pabėgo į krūmus. Bet visų [stabmeldžių] arklius [Įsruties viršininkas] paėmė [ir] su jais pasuko namo". Tokių ir pa­našių pasakojimų yra ir daugiau.

Kimenavos žemė–valsčius ir pilis

Mūsų miesto dabartinėse ribose esantys trys piliakalniai pagal amžių yra bendra­amžiai. Tačiau pagal dydį ir dominuojamą padėtį tarp jų prioritetą reikia atiduoti Kimenavos (dabar vadinamas Kumelionių) piliakalniui, kuris turėjo stiprius fortifikacinius įtvirtinimus, o šalia jo buvo stambi gyvenvietė. Kimenavos pilis stovėjo prie Šešupės ir Uosupio santakos, ant Šešupės kairio­jo kranto kalvos, turėjo aukštą akmenimis grįstą gynybinį pylimą ir ant jo įrengtą dvieilę gynybinę sieną.

Kimenavos pilies pylimo ir gynybinės sienos pjūvis (rekonstrukcijos variantas)

Gyvenvietę tais laikais supo keturi upeliai. Šešupė ir Dovinė buvo puiki susisie­kimo priemonė su kitomis Kimenavos žemės pilimis: Meškučių, Liucinavo, Liudvinavo, Padovinio, Varnupių, Šakališkių, Būriškių, Tarašiškių, Lakinskų, Dapkiškių, Piliakalnių. Išvardintos pilys ir galėjo sudaryti Kimenavos žemę. Galbūt jai dar priklausė Piliūnų, Bal­trušių, Beržiniškės, Būdos–Andziulių, Griežių–Rūdupio pilys. Kronikoje minimos pilys, matyt, sudarė gana didelį junginį. Apie Kimenavos žemės didumą kalba ir Petras Dusbur­gietis „Prūsijos žemės kronikoje“, parašytoje 1326m. ir papildytoje iki 1330m.

Jokiame istoriniame šaltinyje neteko aptikti, kad Kimenavos žemė ar bent viena jos pilių vadintųsi Kumelionių vardu. Šis vardas piliakalniui pritapo jau mūsų istoriniais lai­kais nuo Kumelionių kaimo pavadinimo, Prienų bažnyčios metrikuose jis paminėtas tik 1703 m. /J. T. straipsnis Akiro–Biržio knygoje „Marijampolės apskritis“, p. 7/. Dabartinį Kumelionių piliakalnio pavadinimą tapatina su tikruoju Kimenavos žemės ir pilies var­du Ona Maksimaitienė knygoje „Lietuvos istorinės geografijos ir kartografijos bruožai“, p.  50, 55, 56 ir E. Gudavičius straipsnyje „Kryžiuočių ordinas“ /TLE. T. 2, p. 406; LTE. T. 6, p. 196/. Manau, jais remdamiesi galime tvirtinti, kad istorinis, tikrasis piliakalnio, buvusios pilies ir visos žemės–valsčiaus vardas yra Kimenavos pilis, Kimenavos žemė.

Pravartu čia pat pastebėti, kad šio vardo etimologinė kilmė galėtų būti siejama su senoviniu kimenai – kiminai, arba su žodžiu kimelis – kmynas, dar kimis – odinė batsiu­vio prijuostė. Žinoma, tai tik prielaidos, kurioms pagrįsti reikėtų rimtesnių studijų.

Kimenavos žemės–valsčiaus ir jo pilies gynėjų kovos yra aprašytos jau minėtoje P. Dusburgiečio knygoje „Prūsijos žemės kronika“. Nejučiomis kyla noras paklausti, kas gi buvo tas žmogus, parašęs šią knygą.

P. Dusburgietis buvo ordino narys, ordino brolis – kunigas Petras iš Dusburgo, vokiečių ordino ideologas, Karaliaučiaus konvento kapelionas. Jo parengta knyga – or­dino grobiamųjų karų su baltų tautomis 1190–1330 m. istorija. Ja siekta šlovinti ordino riterius, kelti jų dvasią ir teisinti jų grobikiškas žiaurias kovas su prūsais ir jų gentimis, su sūduviais ir su lietuviais. Mūsų kalbamu atveju labai reikšmingos yra antra ir trečia kny­gos dalys, kuriose aprašomos didvyriškos prūsų, sūduvių, lietuvių kovos už teisę gyventi ir būti laisviems savo tėvų žemėje. Kartu joje pateikta daug unikalios istorinės medžiagos apie Sūduvos žemes ir čia gyvenusius sūduvius. P. Dusburgietis rašo: „Užkariavus visas Prūsijos žemės gentis, beliko vienui viena, bet visų galingiausioji – sūduvių, kurią broliai [riteriai] narsiai puolė, sutelkę gausią kariuomenę“. Kryžiuočiai – jų ideologai – sąmoningai diegė mintį, kad Prūsija – tai ir Sūduva, kad sūduvių (stabmeldžių) žudymas yra teisėtas siekis, pridengtas krikščionybės diegimu. Iš tikrųjų šių grobimų tikslas – tai siekis sukurti Vokiečių ordino valstybę užimtose žemėse.

Sūduvos užgrobimas naikinant jos etninius pama­tus: išžudant, priverstinai išvejant (iškeldinant) iš savo gimtųjų žemių autochtonus–sūduvius, paverčiant juos savo baudžiauninkais, naiki­nant jų papročius, draudžiant jų tikėjimą, sugriaunant jų visuomeninę sanklodą ir fiziškai naikinant jos nešė­jus, – niekuo nepateisinamas didžiulis nusikaltimas.

Nuo pirmųjų kovų su prūsais, sūduviais, lietuviais ordinui prireikė net penkiasdešimt trejų metų, kol pasiekė kairįjį Nemuno krantą ir išėjo į tiesioginį sąlytį su Lietuva. Šis laiko tarpas leido susivienyti baltų gentims–junginiams į vieną Lietuvos tautą ir sukurti savo valstybę, kuri tapo neįveikiama Vokiečių – Kryžiuočių ordino valstybei, remiamai galingų Vakarų ir Vidurio Europos jėgų.

Detaliai rašyti apie kryžiuočių grobikiškus karus Sūduvoje, trukusius nuo 1277 m. iki 1283 m. ir nemažiau atkaklias kovas su pavergėjais gretimose Nadru­vos, Skalvos žemėse yra ne šio darbo siekis. Dabar norisi paliesti tik atskirus Kimenavos ir gretimų Sūduvos žemių kovų epizodus, susijusius su Kimenavos žemės-valsčiaus, Kimenavos pilies ir gretimų žemių-valsčių puolimu.                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                     

Knygoje rašoma, kad 1278 m. ordino magistras Konradas iš Tirbergo ir daug brolių su tūkstančiu penkiais šimtais raitelių įsiveržė į Sūduvos žemę ir nusiaubė jos valsčių, ku­ris vadinamas Kimenava. Pagal P. Dusburgietį, „neskaitant galybės užmuštųjų, kryžiuo­čiai išsivarė su savimi tūkstantį belaisvių ir išsigabeno galybę kitokio grobio. Kitą dieną kryžiuočius pasivijo jau už miško užtvaros (…) trys tūkstančiai rinktinių sūduvių vyrų, kuriuos broliai su saviškiais drąsiai užpuolė, daugybę nukovė ir mirtinai sužeidė, o kitus nuvijo iki įeigos į jų žemę. Šiose kautynėse brolių kariuomenė neteko šešių vyrų, kritusių kovoje, visi kiti sveiki sugrįžo atgal“. Ištraukoje pavartoti terminai miško užtvara ir įeigos į jų žemę reiškia giriose padarytas iš nukirstų medžių užtvaras – apsauginę sieną, siekiant apsaugoti savo žemes nuo netikėto priešo puolimo. Tose užtvarose būdavo paliekamos saugomos įeigos kariuomenei, žmonėms praeiti. Manoma, kad tai galėjo būti dabartinės Ramintos girios miškai.

1278–1279 m., vadovaujant tam pačiam magistrui Konradui, buvo siaubiamos Mėrūniškių (Mėrūniškiai – 29 km į šiaurės vakarus nuo Suvalkų) valsčiaus žemės, kur pagal kroniką „nukovė 18 šio valsčiaus žymių viešpačių – kilmingųjų". Kronikininkas su pasigė­rėjimu pasakoja: „(…) kokie nuostabūs ir nepaprasti buvę žygiai krikščionių plėšikautojų. (…) Tas Martynas su 4 vokiečiais ir 11 prūsų užgrobė vieną kaimą Sūduvos žemėje, išvarydamas į nelaisvę žmones“. 1279–1280 m. žiemą buvo siaubiamas Pokimos valsčius pietinėje Sūduvos žemių dalyje. Kitą žiemą, 1281 m. vasario 2 d., magistras Mangoldas surinko visą savo kariuomenę ir įsiveržė į Sūduvos valsčių, „( …) vardu Kriesmena, kurį niokojo, degindamas ir grobdamas. Be kita ko, sudegino galingo vyro bei šio valsčiaus vado, sodybą [dabartinio Skomanto ežero pietinėje pakrantėje yra piliakalnis, vadinamas Skomanto pi­limi] ir, paėmęs į nelaisvę ar išžudęs 150 žmonių, su didžiausiu grobiu sugrįžo namo. [… ] Šiame kare krito nukauti brolis Ulrichas Bajeris, Tepliavos komtūras [dabartinis Gvardeiskas; komtūras – pilies viršininkas], bei 4 vyrai, o brolis Liudvikas iš Libencelės pakliuvo į nelaisvę". Matyt, tais pat metais į pietines Sūduvos žemes, į Zilynos valsčių, įsiveržė dabar jau maršalas, riteris Konradas iš Tirbergo su didžiule kariuomene, kuri „pavertė pelenais visus pastatus minėtame valsčiuje, nukovė vieną kilmingąjį, vardu Vadolis, tenykštį vadą, bei daugybę kitų ir išsigabeno nesuskaičiuojamą grobį“.

Sūduviai, siekdami tramdyti kryžiuočių plėšikiškus žygius, rengė atsakomuosius žygius į anksčiau kryžiuočių užgrobtas žemes Prūsijoje, bet, kaip rašo kronikininkas, jie buvo palyginti smulkūs. Siekdami stipriau pasipriešinti kryžiuočių puolimams, sūduviai prašė lietuvių paramos. Apie 1281 m. surengtą atsakomąjį lietuvių ir sūduvių žygį į Sem­bą [buvusi labai sena baltų-prūsų žemė Semba, dabartinis Sembos pusiasalis Karaliau­čiaus srityje], vadovaujamą žemgalių kunigaikščio Nameisio, įsiliejusio į Lietuvos diduo­menę, vaizdžiai pasakoja kronika: „Sūduviai, be galo brolių kamuojami mūsų aprašytais ir neaprašytais smūgiais, didžiai krimtosi ir degė prieš juos neapsakomu įtūžiu, todėl pradėjo tartis, kaip galima atkeršyti už šitokią priespaudą, tačiau, patys nieko neįsteng­dami, pasitelkė į pagalbą lietuvius ir smarkiai nusiaubė Sembos žemę. Broliai iš anksto buvo pasirengę tam antpuoliui. Dėl to šie nieko kita čia negalėjo daryti, tik dešimt dienų žygiuoti nuo vienos šios žemės ribos iki kitos ir deginti sodybas bei visa kita, kas buvo už pilių ir įtvirtinimų [sienų]; jie sugrįžo namo, netekę tik 5 savo karių".

Ne visuomet kryžiuočių plėšikiški žygiai į sūduvių žemes baigdavosi sėkmingai. Kronikininkas rašo apie brolio Fridricho Holės ir 30 vyrų žūtį: „Brolis su 100 raitelių iš Brandenburgo pilies patraukė į Sūduvą; kai jis žygiavo atgal, paėmęs didelį grobį Kirsnavos valsčiuje, priešai, leidęsi jį persekioti, nukovė jį ir 30 vyrų". Kirsnavos pilis anais laikais stovėjo ant dabartinio Rudaminos piliakalnio Lazdijų rajone.

(Bus daugiau)

Kęstutis SUBAČIUS

Sūduvos krašto mokslo, istorijos ir kultūros draugijos vicepirmininkas        

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE