Pagrindinis > Toli - arti > Istorijos pėdsakais > Sūduvos krašto istorinė Kimenavos žemė (Pabaiga. Pradžia – 2014-09-18)

Sūduvos krašto istorinė Kimenavos žemė (Pabaiga. Pradžia – 2014-09-18)

 

Apie Kimenavos pilies paėmimą ir tūkstančio šešių šimtų sūduvių atsivertimą

Kronikos 217 (212) skyrelyje rašoma apie Kimenavos pilies paėmimą 1283 m. vasarą:

Tuo metu tas pats brolis Konradas, magistras, rūpindamasis jam patikėtomis parei­gomis, ne vieną naktį praleido be miego, svarstydamas, kaip atvesti į tiesos kelią tikėjimo priešus sūduvius. Siekdamas šio tikslo, subūrė daug brolių bei kitų karių; kai traukė link Sūduvos, jį pasitiko brolis Liudvikas iš Libencelės, atsivedęs drauge su savimi Kantigirdą, kurio kitados buvo paimtas į nelaisvę, ir tūkstantį šešis šimtus abiejų lyčių sūduvių, ku­riuos, būdamas nelaisvėje, atvertė į Kristaus tikėjimą. Juos išvydęs, magistras labai nudžiu­go ir įsakė jiems žygiuoti link Sembos žemės. Šitai padaręs, magistras kitą dieną su savo kariuomene įsibrovė į Sūduvos valsčių, vardu  K i m e n a v a [išretinta autoriaus], ir taip smarkiai užpuolė to paties pavadinimo pilį, kad pilėnai netruko ją atiduoti sulygę, jog jiems bus leista netrukdomiems iš čia išeiti su visa manta, pasižadėjus priimti Kristaus tikėjimą. Tada jiems paskyrė vedlį ir įsakė nedelsiant keliauri į Sembos žemę. Kai kitą dieną, nusiaubę  Kimenavos valsčių, broliai su savo kariuomene traukė atgal, jie sužinojo, kad  minėtieji Kimenavos pilėnai, nužudę vedlį, visai kitu keliu pasuko į Lietuvą.  

Kronikininkas nenurodo, kas va­dovavo pilies gynybai, matyt, kad tarp jų nebuvo žemės vado, nes kronikos 219 skyrelyje jis rašo: „Daug kartų ir be galo il­gai broliai kariavo su sūduviais, tačiau ne­norėdami išsiplėsti, nerašysime apie tuos karus. Kai Gedetas, kilmingas ir atkaklus vyras, turėjęs didelę galią ir daug turtų, Kimenavos sūduvių vadas, jau nebegalėjo atsispirti dažniems bei smarkiems brolių antpuoliams, su savo namais bei šeimyna ir su tūkstančiu penkiais šimtais vyrų bei moterų jis pasitraukė pas brolius ir priėmė krikštą. Tačiau Skurda, kitos Sūduvos da­lies vadas, paniekinęs tikėjimo malones, pasitraukė su savo žmonėmis į Lietuvos žemę (…)“.

Turint mintyje, kad Kimenavos žemę–valsčių galėjo sudaryti nuo 12 iki 15 pilių, buvusių visai greta viena kitos (pvz., Meškučių su naujai 2007 m. vasarą atrastu piliakalniu–pilimi ir kitų), stovėjusių maž­daug 5-15 km ar 20 km spinduliu nuo Kimenavos pilies, galime daryti prielaidą, kad Skurda buvo kaimyninės žemės-valsčiaus vadas.

Istoriniai šaltiniai liudija, kad ne visos Sūduvos pilys buvo sunaikintos kronikoje minimu laikotarpiu, tai yra iki 1330 m. Yra žinių, kad Lakinskų medinė pilis buvo sudeginta tik 1381 m., archeologo Prano Kulikausko nuomone, Varnupių pilis sunyko pati XIV a. Jis yra vykdęs plačius šio piliakalnio tyrinėjimus ir nerado jokių įrodymų, kad pilis būtų užpulta ar sudeginta. Kirsnavos pilis [Rudaminos piliakalnis] yra atlaikiusi ne vieną priešų antpuolį ir tik 1381 m. buvo sudeginta kryžiuočių. O kiek dar yra paslapčių netyrinėtuose piliakalniuose ir prie jų buvusiose gyvenvietėse – to laikmečio miestuose. 2007 m. vasarą Marijampolės miesto valdose prie Šešupės, visai netoli nuo buvusios Meškučių pilies gyvenvietės, archeologai, vadovaujami A. Merkevičiaus, atkasė seną sūduvių gy­venvietę, kurios amžius datuojamas II tūkstantmečiu pr. Kr., o šalia jos randami pėdsakai dar keleto gyvenviečių, kurios gyvavo ir viduramžiais XV a.

Mąstydami apie mūsų miesto teritorijoje esančius piliakalnius ir ant jų stovėju­sias pilis, šalia jų gyvavusias gyvenvietes, mes prisiliečiame prie savo etninių pamatų ir atrandame, kad jie labai turtingi, prasmingi, jais reikia praturtinti savo istorinę atmintį, įprasminti ją mūsų miesto istorijoje. Todėl manau, kad verta pasklaidyti Kimenavos ir Meškučių piliakalnių archeologų atverstus istorijos puslapius, kurie daug ką pasako ir apie juos sukūrusius žmones – mūsų protėvius.

Kimenavos–Kumelionių piliakalnis

Kimenavos piliakalnis didingas, pradėtas naudoti I tūkstantmetyje pr. Kr., įrengtas kairiojo Šešupės kranto kalvoje – iškyšulyje ties santaka su gilią vagą išrėžusiu Uosupiu. Iš rytų jį supa Šešupė, dabar plačiai išsiliejęs Marių tvenkinys, iš Pietų – kažkada tekėju­sio upelio gilus slėnis, iš Šiaurės – Uosupio upelis su stačiais ir aukštais krantais. Iš vakarų pusės prieina dirbami laukai, nuo kurių piliakalnį skyrė kitados buvęs gana gilus apie 35 m ilgio ir 6 m pločio viršuje gynybinis griovys. Dabar jis yra užslinkęs, užlygintas ir jo vietoje matyti tik žemės įlinkis. 1968 m. tyrinėjant piliakalnį ir jo gyvenvietę, buvo ištirti 48 kv. m pilies aikštelės ploto, kuriame aptiktas 0,6–0,8 m storio kultūrinis sluoksnis, vietomis jis siekė net 1,2 m. Kultūrinį sluoksnį sudarė trys skirtingo amžiaus sluoksniai: seniausias – apatinis, kuriam būdinga brūkšniuotoji, grublėtoji ir lygaus paviršiaus keramika, priskiriamas I tūkstantme­čio pr. Kr. pabaigai ir pirmųjų amžių keramikai; vidurinis – su grublėtąja IV-IX a. keramika ir viršutinis – su vėlyvąja lipdytine ir žiestąja X-XII a. keramika bei kitais dirbiniais.                                                          

Aikštelėje rasta akmenų grin­dinių, degėsių, molio tinko, geležinių strėlių antgalių, juodosios glūdinto ir grublė­to paviršiaus puodų šukių keramikos, žalvarinių įvijinių siaurėjančių karolių, žalvari­nių juostinės apyrankės dalių, žalvarinis vytinis kūginiais galais antkaklės kūgelis, gin­taro žaliavos gabalėlis, juve­lyro darbo įrankių – molinio tiglio fragmentų ir suanglė­jusių grūdų. Archeologinius tyrimus vykdė žinomas Lie­tuvos archeologas Vytautas Daugudis.

Gerai įtvirtintas, kelis kartus aukštintas ir tvirtintas yra šio piliakalnio pylimas. Di­delė dalis jo sunyko, išliko tik 45 m. Išlikęs dabar jo aukštis iš išorės yra 4,5 m, o iš vidi­nės pusės – 3 m. Tyrinėjimų metu buvo padarytas pylimo skersinis pjūvis ir nustatyti trys jo statybos laikotarpiai. Pačiu ankstyviausiu laikotarpiu padarytas pylimėlis iš smėlingos su moliu maišytos žemės. Pradžioje jis siekė vos 0,6 m aukščio, o pagrindas buvo 1,7 m. Virš šio pylimėlio buvo įrengta medinė užtvara. Tai liudija degėsių pėdsakai. Kartu su gynybine užtvara pirmasis pylimas siekė apie 2 m.

Antrasis pylimo statybos laikotarpis priklauso I tūkstantmečio po Kr. viduriui. Jo metu pylimas paaukštintas iki 2,2 m, pylimo pagrindas siekė apie 10,5 m. Statybai nau­dotas riebus molis ir 10–20 cm storio rąstai. Virš pylimo ėjo stačių ir gulsčių rąstų gyny­binė siena. Antruoju laikotarpiu įrengtas gynybinis įrenginys tarnavo gana ilgai, jis net šešiose vietose buvo taisomas. Sudegus gynybinei sienai, pylimas dar kartą aukštintas.

 Trečiuoju pylimo statybos laikotarpiu pylimas paaukštintas iki 5,5 m ir paplatintas pagrindas iki 15m. Jo statybai naudota žemė, plūktas molis, rąstai ir akmenys. Rąs­tai kloti išilgai ir skersai pylimo, paliekant tarp rąstų sluoksnių 15–20 cm tarpus, kurie užpilami žemėmis. Tarp išilgai pylimo klo­tų rąstų buvo paliekami 20–30 cm tarpai, o tarp skersai klotų rąstų – 30–40 cm, kitose vietose 50–60 cm. Tarpai tarp rąstų užpildy­ti moliu, akmenimis. Pylimo išorinis šlaitas, kaip ir antruoju statybos laikotarpiu, grįstas akmenimis.

Tyrinėjant vėlyvojo laikotarpio pyli­mo įrengimą, jo viršuje rasta medinės gynybinės sienos liekanų – degėsių. Pagal juos nustatyta, kad gynybinę sieną sudarė dvi eilės statmenų ir išilginių 20-30 cm storio rąstų. Statmeniniai – vertikalūs rąstai buvo sukasti į pylimo viršų kas 1,5 – 2 m dviem lygiagretėmis eilėmis, tarp eilių – taip pat 1,5 – 2 m, prie jų buvo tvirtinami išilginiai panašaus storio rąstai, sutvirtinti skersinėmis sienelėmis tarp abiejų gulsčių rąstų eilių . Aptikti viršutinėje pylimo dalyje apdegę molio tinko gabalai rodo, kad gynybinės sienos buvo apkrėstos moliu, matyt, siekiant padidinti jų atsparumą ugniai priešų antpuolių metu. Dvigubos sienos padėdavo pilies gynėjams apsisaugoti nuo priešų strėlių ir, matyt, per paliktas jose angas patiems šaudyti iš lankų į puolantį priešą. Šituose tarpsieniuose galėjo būti įrengtos ir pilies gynėjų budėjimo patal­pos. Kiek sunkiau yra nustatyti buvusių gynybinių sienų aukštį. V. Daugudis, ieškodamas analogijos su rusų žemių feodalinių pilių tyrinėtojo P. Rapoporto pareikšta nuomone, padarė išvadą, kad IX–XIII a. lietuvių pilių gynybinės sienos galėjo būti 3-4 m aukščio. Kitas archeologas ir medinių pilių tyrinėtojas G. Zabiela savo knygoje „Lietuvos medinės pilys" daro prielaidą, kad tokios sienos buvę ne žemesnės kaip 3 m ir puolėjai jų neįveik­davo be papildomų įrengimų. Kimenavos pilies gynybinė siena galėjo būti ne žemesnė kaip 3 – 3,5 m aukščio, kartu su apsauginiu pylimu siekianti apie 9 m aukščio, tai maždaug prilygsta dabartiniam trijų aukštų namui.

Vakarinėje išlikusio pylimo dalyje, per jo vidurį, aiškiai pastebimas gana ryškus įlinkimas. Archeologas P. Tarasenka daro prielaidą, kad čia buvę pilies vartai. Kokie jie buvo, vienareikšmiai atsakyti sudėtinga, nes 1968 m. piliakalnyje ištirti tik du palyginti nedideli plotai, ir padarytas pylimo skersinis pjūvis neleidžia pateikti detalesnių išvadų. Tačiau aišku, kad po trečiojo pilies pylimų paaukštinimo iki 5 m aukščio ir dvigubos gy­nybinės sienos per 3–3,5 m aukščio įrengimo čia gyvenę žmonės į pilį galėdavo pakliūti tik pro vartus. Turint omenyje, kad piliakalnį nuo likusios teritorijos galėjo skirti gana gilus, kitados buvęs apie 35 m ilgio ir 6 m pločio viršuje griovys, ir nėra jokių žymių už­važiuojamojo kelio ant pylimo viršaus, galime daryti prielaidą, kad pilies vartai buvo tu­nelinio tipo su pakeliamais ir nuleidžiamais vartais arba panašia jų kombinacija. Tuomet atrodytų visiškai logiška P. Tarasenkos išvada dėl vartų vietos buvimo įlinkusioje pylimo vietoje. Pakeliami ir nuleidžiami vartai galėjo būti naudojami tik pavojaus atvejais, o įprastu laiku, matyt, naudodavosi lengvesnės konstrukcijos užstatomaisiais vartais.

Vartai gynybinėje pilies sistemoje yra silpniausioji vieta, ją paprastai stengdavosi sustiprinti, rengdami kad ir paprasčiausios konstrukcijos įrenginius, kažką panašaus į bokš­tus – tiltus ar panašiai. Atsižvelgdami į Kimenavos pilies gana sudėtingą ir gerai techniškai įrengtą gynybinį pylimą, pastatytą galingą dvipusę gynybinę sieną, galime daryti prielaidą, kad Kimenavos pilis turėjo tunelinius vartus ir juos saugančius du bokštus su juos jungian­čiu tiltu, kurie, be gynybinės funkcijos, dar buvo reikalingi ir vartams pakelti bei nuleisti.

Prie išorinių pilies įtvirtinimų dar reikia pridėti išaiškintą kasinėjimo metu papėdės apsauginį griovį, kurio išoriniu pakraščiu ėjo medinė gynybinė siena.

Kasinėjimų metu išilgai pylimo vidinėje jo pusėje buvo atkasta 1,2 – 1,3 m aukščio medinės sienos dalis. Siena ėjo palei visą vidinę pylimo pusę ir ją sudarė vienas ant kito sukloti 15 – 30 cm storio rąstai, kurios prilaikė iš vidaus statmenai įkasti maždaug tokio pat storumo rąstai. Sienos paskirtis pirmiausia buvo sutvirtinti gynybinį pylimą iš vidaus ir kartu praplėsti pilies aikštelę. Sprendžiant pagal kitų vietovių to laiko medines pilis ir remiantis archeologo V. Daugudžio prielaidomis, ši siena kartu buvo pastato, stovė­jusio prie pylimo, išilginė siena. Manoma, kad toks pastatas galėjo būti iki 3 m pločio, suskirstytas į daugelį maždaug 1,5-2×3,5-4 m dydžio įvairios paskirties patalpų. Pastatas didino prie pylimo priglaustos sienos stabilumą. Tokio pastato vidinė pusė atgręžta į aikš­telės vidų, jo vieta aikštelėje apsaugota pylimo ir gynybinės sienos, todėl antpuolių metu būdavo nepasiekiama priešo leidžiamoms strėlėms. Čia galėjo saugiai jaustis moterys, vaikai, seneliai, sužeistieji.

Pagal archeologų daromas prielaidas, Kimenavos pilies pagrindinė aikštelė buvo apie 1200-1500 kv. m ploto, o jos ilgis galėjo siekti apie 30-40 m ir plotis – 45 m. Da­bar su širdgėla tenka konstantuoti, kad pilies kalnas, veikiamas Šešupės tėkmės srovių, vandens erozijos ir vėliau atsiradusio tvenkinio, kasmet mažėja ir nyksta, vis didesnė piliakalnio dalis nuslenka į Šešupę. Dar 1954 m. P. Tarasenka, aprašinėdamas piliakal­nį, konstatavo jo irimą. Tuo metu jo išmatuota aikštelė buvo 15 m ilgio ir 40 m pločio, tai yra 600 kv. m dydžio. Jo nuomone, mažiausiai apie pusę jos yra nugriuvę. 1968 m. V. Daugudis, tyrinėdamas piliakalnį, jau užfiksavo tik 6-6,5 m aikštelės ilgį ir 38 m plotį, o bendras išlikusios aikštelės plotas buvo tik 228-247 kv. m. Per 14 metų nuo pirmo­jo aprašymo pilies aikštelė sumažėjo beveik trigubai. P. Kulikauskas savo knygoje „Už­nemunės piliakalniai I—XIII amžiuje", išleistoje 1982 m., nurodo [remdamasis šaltiniu „Iliustruotoji Lietuva“, 1927, balandžio 9, Nr. 14], kad aikštelės telikęs ketvirtadalis, nors dar prieš 40-50 m. ji dar gyvavo ir buvo ariama.

Ar pilis turėjo priešpilį? Pagal dabartinius archeologinių tyrimų duomenis, teigia­mai atsakyti dar negalima, bet tiksliai yra nustatyta, kad šalia pilies buvo papėdžių gyven­vietė, aptverta apsaugine medine siena; apie 100 m į pietvakarius ir vakarus nuo piliakal­nio yra išlikę jos pėdsakai. Gyvenvietė buvo įkurta kiek vėliau nei piliakalnis – naujosios eros pradžioje. P. Kulikausko nurodamas jos plotas – apie trys hektarai (150×200 m, dabar čia auga ąžuolynas). Tiriant jos plotus aptikta stulpinės konstrukcijos statinių pėd­sakų, kuriuos galima laikyti buvusių namų pėdsakais. Gyvenvietės kultūrinis sluoksnis dirbant žemę sunaikintas, kitados jo būta iki 30-40 cm storio. Jame aptikta ūkinių duobių pėdsakų, geležies rūdos lydymo krosnelės liekanų, molinio tiglio fragmentų, grublėto ir lygaus paviršiaus lipdytų ir žiestų puodų šukių, molio tinko gabaliukų.

Aptikti archeologiniai radiniai, gynybinių įtvirtinimų konstrukcijos ir jų įrengimo technologijos kalba apie čia dirbusių, gyvenusių žmonių – mūsų gentainių – didelį išpru­simą ir išmanymą, didelę patirtį bei sugebėjimą organizuoti ir atlikti didžiulės apimties pilies įrengimo darbus. Radiniai byloja apie aukštą tų laikų civilizacijos lygį. Čia buvo ly­domas metalas, gaminami įmantrūs papuošalai, auginami gerų veislių javai. Kaip minėta anksčiau, biologė Eugenija Šimkūnaitė pagal rastus suanglėjusius grūdus nustatė, kad tai būta dviejų rūšių žirnių, sorų ir vikių stambios sėklos, gerų veislių, sprendžiant pagal jų mineralizacijos laipsnį, piliakalnio gyventojų augintos seniai, apie VI-VIII a.

Senųjų laikų mūsų protėvių vidinį pasaulio suvokimą ir jų santykį su supančia aplinka geriausiai atspindi mitologija. Galima teigti, kad ji buvo labai plati ir subtili.

P. Dusburgietis rašo: „[Sūduviai] dievino įvairiausius tvarinius, būtent saulę, mėnulį, žvaigždes, griaustinį […]. Jie turėjo šventųjų giraičių, laukų ir vandenų, kur niekas ne­drįso nei medžių kirsti, nei žemę dirbti, nei žūklauti". Manau, kad Kimenavos žemės žmonės nebuvo savęs izoliavę nuo kitų greta esančių žemių gyventojų, bet, kaip teigia istoriniai šaltiniai, gana gyvai prekiavo ne tik tarp savęs, bet ir su prūsų, slavų gentimis, lietuvių ir kitomis žemėmis. Kovai su kryžiuočiais vienijosi į žemių sąjungas. Todėl, ma­nau, jie naudojosi bendraisiais sūduvių kulto centrais.

Vienasas iš jų, nesunkiai pasiekiamas vandens keliu, Šešupe-Dovine-Bambena-Spernia, buvo Dusios ežeras-Šventupis-Šventežeris. Beje, ėjo ir sausumos keliai, kuriais nau­dojosi kryžiuočių pulkai plėšdami kraštą ir kurių aprašymai išliko iki mūsų dienų (žr. kelio Nr. 41 aprašymą). Jau patys paminėti hidronimai nusako jų ryšį su senovės sūduvių vandens kultu. Juk Dusios ežero vardo kilmė yra siejama su sūduvių žodžiu „dusi", reiš­kiančiu „dūšią", „sielą" (prisiminkime, kad sūduviai neturėjo „š" garso, vietoj jo naudo­jo „s"). Dusios ežeras vien tik savo dydžiu yra įspūdingas – pagal dydį trečias Lietuvoje. Jo giliausia vieta siekia iki 32,4 m ir dėl to net per didžiuosius šalčius ežero vidurys retai kada užšąla. Tad viduržiemį, kylantys tiršti vandens garai sukeldavo senovės sūdu­viams įvairius vaizdinius apie dvasias, įvairias dievybes. Pagal buvusią senovės baltų pa­saulio sampratą, iš upių susidaro didesni vandenys – ežerai, marios, jūros. Galbūt tokia samprata vadovaudamiesi, jie mažesnį Šventežerio ežerą, kurį su dideliu, dvasių pilnu Dusios ežeru jungia upelis

Šventupis, ir pasirinko kaip vandens dievybių garbi­nimo bei įvairių su tuo susijusių apeigų atlikimo vietą. Juk vanduo nuo senųjų bendruomenės laikų žmogaus gyvenime vaidino didelį vaidmenį, jis neatsiejamas nuo mitybos, švaros palaikymo, žaizdų gydymo, dėl to ir apsupo vandenį antgamtiškomis jėgomis.

Kęstutis SUBAČIUS

Sūduvos krašto mokslo, istorijos ir kultūros draugijos vicepirmininkas

        

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite