Pagrindinis > Toli - arti > Istorijos pėdsakais > Sūduvos žemė – etnonimas Sūduva

Sūduvos žemė – etnonimas Sūduva

 

Pietvakarinės Lietuvos žemėse, jos erdvėse plyti nuostabaus gamtos grožio, turtingos proistorės ir istorijos, kultūros ir gilaus dvasinio paveldo kraštas Sūduva. Etnonimas Sūduva, į pasaulio istoriją įrašytas II amžiuje, yra stebinantis perlas Lietuvos istorijos karūnoje. Čia, pietuose, į dangaus mėlį kyla Sūduvos aukštuma su apvalėjančiomis kalvų viršūnėmis, čia mus vilioja savo gaisomis ežerai, ežerėliai su probaltų ir baltų amžiais sukurtais vardais: Danajus, Dotamas, Dusia, Punia, Geidsrytis-Vištytis, čia aukštumos versmėse gimsta upė, įprasminta mūsų protėvių lyriškiausiu, poetiškiausiu strazdų giesmininkų, lakštingalų vardu Sesape – Šešupė. O kiek skubėdama per visą Sūduvą į Nemuną ji priglobia savo sesių upių vandenų su jų archajiškais vardais – mūsų lietuvių kalbos lobiais? Tik keletas iš jų: Dovinė, Kirsna, Sūduonė, Jūrė, Širvinta su Aista, Nova-Nava, Aukspirta, Jotija su Orija ir dar daug kitų, o kiek juose užkoduota amžių, kokie čia lobiai indoeuropeistikai, mūsų kalbotyrai!

Amžiams slenkant taip buvo lemta, kad dabar į Lietuvos valstybės teritoriją pateko tik dalis istorinių Sūduvos žemių. Jose glūdi gilus mūsų tautos genezės klodas, matomas archeologinėse kultūrose, jų archeologiniuose ir dvasiniuose paminkluose – kapinynuose, gyvenvietėse, piliakalniuose, senovės tikėjimuose ir tų tikėjimų gaisose – gamtos ir žmogaus darnoje, besireiškiančioje mūsų charakterio bruožais, psichologija, temperamentu, papročiais ir svarbiausiu dvasiniu tautos substratu – kalba, jos seniausiame, archajiniame klode – senuose vandenvardžiuose. Juos per amžių glūdumas iki mūsų laikų rūpestingai atnešė protėviai sūduviai. Jų gausiai dabar plyti mūsų Tėvynėje, pradedant nuo Nemuno santakų su Juodosios Ančios, Baltosios Ančios upėmis, pietuose iki Šešupės santakų su Širvinta, Šeimena, Nova, Jotija vakarų pusėje, o šiaurėje tuos plotus apibrėžia Nemunas su gausiais kairiosios pusės intakėliais – Bilsinyčia, Avire, Snaigupėle, Zembra, Mikasa, Marvele, Dievogala, Nyka, Šilupe prie Sudargo ir kitais. 

Sūduvos žemės prie Nemuno ir Juodosios Ančios santakos.
Sūduvos žemės prie Nemuno ir Juodosios Ančios santakos.

Lietuvos regiono Sūduvos vardo ištakos siejasi su istorine etnine Sūduvos žeme. Praėjo beveik 1 850 metų nuo pirmo sūduvių paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose. Per tą laiką keitėsi kartų kartos, formavosi naujos tautos, kilo ir griuvo valstybės, bet visuomet žmonijos, valstybių istorija rėmėsi ir remiasi etniniu pamatu. Tas pamatas – žmonės, kalba, žemė, papročiai, tradicijos – yra pagrindų pagrindas tautai gyvuoti.

Pats pirmasis rašytiniuose šaltiniuose pasirodęs etnonimas sūdinai užrašytas graikų mokslininko, geografo, matematiko, astronomijos, muzikos veikalų autoriaus Klaudijo Ptolemajo II amžiuje. Darbuodamasis Aleksandrijoje (Egipte) – garsiame tuometinio pasaulio kultūros ir mokslo centre, jis parengė žymų veikalą Geografijos įvadas, kurį vėliau imta vadinti tiesiog Geografija. Veikalą sudaro 26 žemėlapiai ir juose pavaizduotų 64 kraštų aprašymai. Aprašymuose yra paminėti apie 8 tūkstančiai vietovardžių.

Labai prasmingai skamba etnonimas S Ū D U V A, kildinant jį iš prūsiško-sūduviško žodžio suge-sūje „lietus“ šaknies „sū-“ – tekėti, lietis, kuri reiškia veiksmą, judėjimą, o judėjimas yra gyvenimas. Sūduvoje esantis bene tankiausias upių, upelių tinklas galėjo būti priežastimi to, kad II a. Klaudijas Ptolemajas šio krašto žmones įrašė į istoriją SŪDYNŲ VARDU. Dabar galime daryti prielaidą, kad šis vardas pasiekė K. Ptolemają per Gintaro kelio pirklius.

Antanas Salys darbe Baltų kalbos, tautos bei kiltys (Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1985), rašo: „Taigi Sūda, Sūdas, Sūdupė bei Sūduonia bus taip praminti dėl jų šlapumo, pelkėtumo.“ Tokios pat nuomonės laikosi Bronys Savukynas, Vytautas Mažiulis.   

Graikų istorikas Amianas Marcelinas, atvykęs į Romą 376 m., parašė Istoriją ir joje aprašė 352–378 metų įvykius. Joje mini Chrono (Nemuno), Vyslos upes bei čia gyvenančias tautas ir pareiškia, kad visų išvardyti dėl jų daugybės negali, nes nežino tos kalbos, papročių. Chrono upės vardo paminėjimas leistų manyti, kad tarp tų tautų galėjo būti ir sūduviai. Danijos karaliaus Valdemaro II laikų knygoje Liber censuum Daniae (1202–1241) esanti forma Z u d u a – nekelia abejonių, kad tai yra Sūduva. Taip pat sūduvių vardas minimas visose XIII–XV a. pradžios vokiečių kronikose.

Nemuno vingis prie sūduvių gynybinio atramos punkto - Sudargo pilių komplekso, veikusio iki 1317 m.
Nemuno vingis prie sūduvių gynybinio atramos punkto – Sudargo pilių komplekso, veikusio iki 1317 m.

Sūduvos kraštas per savo istoriją patyrė daug įvairių dvasinių ir materialinių kančių, teritorinių skriaudų ir dalybų. Jos vyko daug kartų, ir beveik kiekvieną kartą kraštui buvo primetami nauji vardai. Žinoma, didžiausia naikinanti invazija buvo Kryžiuočių ordino. Jei vadovausimės užkariautojų dalybų logika bei dalytojų primestiniais vardais, ilgainiui galime prarasti etninius krašto pamatus – lietuvių tautos etnogenezės pagrindus bei istorinę atmintį. Ir ne tik dėl šių pamatinių tautos – valstybės stiprybės šaltinių sampratos reikia puoselėti istorinį Sūduvos krašto vardą, bet ir dėl kalbos.

Dabar kai kurie kalbininkai teigia, kad sūduvių kalba yra užfiksuota 1545 m. Prūsų II katekizme ir ypač 1561 m. III katekizme, kuris parašytas vartojant į Sembos pusiasalį ištremtų ir ten, Sūduvių Kampe – Sudauischer Winkel, apgyvendintų sūduvių – gintaro rinkėjų kalbą.

Taigi, trumpai dėl Prūsų katekizmų. Pirmasis prūsų katekizmas pasirodė 1545 m., tai yra pirmoji išlikusi spausdinta baltų knyga. Ji pasirodė dvejais metais anksčiau už pirmąją lietuvišką knygą – Martyno Mažvydo katekizmą. Pirmasis prūsų katekizmas yra 5 svarbiausių krikščioniškų poterių knygelė, jos tekstų redaktorius nežinomas, manoma, kad tai buvo vokietis, šiek tiek pramokęs prūsų kalbą. Šis leidinys ir pataisytas jo variantas buvo prastas, todėl prireikė naujo, ir 1561 m. į prūsų kalbą išverstas ir Karaliaučiuje Johanno Daubmano išspausdintas garsusis Martyno Liuterio Mažasis katekizmas (Trečiasis prūsų katekizmas). Jo vertėjas buvo iš Sūduvių Kampo arealo Pabėčių-Pabėtų (Pobethen, dabar Romanovas), bažnyčios pastorius-klebonas Abelis Vilis (Will; gimęs apie 1515 m. Pabėtuose, miręs apie 1575 m. Karaliaučiuje, Lyvenikės ligoninėje) ir jo pagalbininkas baudžiauninkas sūduvis Paulius Mėgotas (Megott). Pabėtų kaimo vardas yra upės Bėta vedinys. (Upė nedidelė, tik 10 km ilgio. Jos vardas kildintinas iš ide. šaknies bhe-t- „šviesti, žibėti“ ir prūsų bėtan „vakaras, prietema, šviesos išnykimas“.) A. Vilis kilęs iš giminės, kuri nuo XVI a. pradžios gyveno Pabėtuose, Sūduvių Kampo kaimų areale. Pabėčių apylinkėse rasti bronzos amžiaus dirbiniai liudija apie baltų genčių sembų gyvenimą. Prie Bėtos upelio yra buvęs piliakalnis ir ant jo stovėjusi prūsų pilis. 

Kalbininkas baltistas Letas Palmaitis istorijos paveldo metraštyje Jotvingių kraštas 2009 m. straipsnyje „Jotvingių kalbos klausimu“ rašo: „Šiurkščiai tariant, galėtume įtarti, kad katekizmai parašyti ne prūsų, o jotvingių kalba!“ (K. Subačius – kad sūduvių kalba). 1283 m. Vokiečių ordino ištremti Kimenavos žemės sūduviai, kurie gyveno Sūduvių Kampe, Sembos pusiasalyje, Sembos žemėje ir pradėjo platinti ilgąjį balsį a vietoje prūsų o, taip yra ir katekizme.

Galime pasiremti ir Kazio Būgos rinktiniais raštais, labiausiai III tome esančia studija. Joje labai daug kapitalinės medžiagos ir apie sūduvių, ir apie jotvingių kalbas, tai apibendrintai girdime K. Būgos pasakyme: „…Kaip šitie Suvalkų žemės sūduviai [K. S.: Ordino pavergtieji ir ištremtieji į Sembos pusiasalį Kimenavos ir kitų žemių sūduviai] yra kalbėję, mums pasako 1545 metų prūsiškasis katakizmas […]“

Aptinkami Pamarių ir vėlesnių kultūrų archeologiniai paminklai yra neginčijami vakarų baltų etnoso paminklai, jų nenutrūkstamą tąsą rodo ir archajiniai hidronimai. Per baltų etnoso formavimosi procesus išsiskyrė atskiros gentys-kiltys. Sūduvių genčių apgyvendinti plotai apibrėžiami gana įvairiai, bet visų tyrinėtojų vieningai sutariama, kad vakaruose jie siekė didžiuosius baltų ežerus – Sniardvų-Snerdvų ir Maurų, pietuose – Būgą, Narvę-Narevą, rytuose – Minsko, Lydos apylinkes, šiaurėje – Nemuną. Pagal Henryką Lovmianskį (1934–1939 Vilniaus profesorius), sūduvių – jotvingių teritorija apėmė apie 100 tūkst. km2 plotus. Šiose didžiulėse erdvėse per amžių civilizacijos plėtotę susiformavo tos pačios kultūros genčių bendruomenės su savo kalbos ypatybėmis – dialektais, kiek skirtingais papročiais ir gyvenimo būdu, prisitaikant prie skirtingų gamtinių ir mikroklimato sąlygų.

Minėtuose plotuose anksčiausiai, pradedant Pamarių, pilkapių kultūromis, susiformavo dideli sūduvių genčių junginiai su baltiškos kilmės etnonimu Sudinai, Sūduviai, Sūdavai, II a. patekę į pasaulio istoriją. Jie buvo arčiausiai prie tų amžių strateginės mainų medžiagos – gintaro, „šiaurės aukso“, gavybos ir todėl vaidino didelį vaidmenį jo mainuose su kitomis tautomis. Tai skatino jų pačių vystymąsi ir kultūros plėtotę. Po daugiau kaip septynių šimtmečių (945 m.) Kijevo Rusios šaltiniuose paminėtas pasiuntinys į Konstantinopolį Jatviag Gunarev, vėliau, X a. pabaigoje Rusios šaltiniai mini žygius (983, 1038 m.) į jotvingių žemes. Apibendrintai žvelgiant į jotvingių vardo vėlyvą pasirodymą istorijos šaltiniuose galima sakyti, kad tai buvusi sūduvių genčių junginio sritis, labiausiai nutolusi į rytpiečius – Balstogės arealo plotus, link Baltvyžio-Belovežo girios Lydos apskrityje, kurie buvo arčiausiai slaviškų genčių ir labiausiai patyrė asimiliacinį spaudimą. Be abejonės, tai atsispindėjo jų kalboje, kultūroje.

Šis sritinis gentinis jotvingių vardas yra vandenvardinės kilmės, kilęs nuo upės Jotva. Jotva yra nedidelis Naros aukštupio dešiniojo intako Kolna dešinysis intakas Baltvyžio girios šiauriniame šone (Petras Būtėnas, Jotva – Sūduva, Bostonas, p. 71).

Istoriniuose leidiniuose, periodikoje dažnokai rašoma, kad sūduviai ir jotvingiai yra vienas ir tas pats. Manau, šis teiginys atėjęs dar nuo krikščioniškųjų Vakarų ir stačiatikiškų Rytų bažnyčių priešpriešos, Šventosios Romos imperijos (nuo XV a. pabaigos – Šventoji vokiečių tautos Romos imperija) remiamo Kryžiuočių ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kovų metų. Po kovų prasidėjusios taikos derybos dėl Sūduvos ir Žemaitijos žemių sugrąžinimo. Jų metu, greta prigimtinės teisės – etninės priklausomybės, tėvų žemės, buvo naudojami politiniais motyvais grįsti teiginiai. Tą akivaizdžiai matome iš didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto 1420 m. kovo 11 d. laiško Šv. Romos imperatoriui Zigmantui I, jame rašoma: Be to, sūduvių arba jotvingių [Sūdų arba Getų – lenkų istoriko Antoni Prochaskos vartoti etnonimai, būdingi slavistams] žemė, esanti tarp Lietuvos ir Prūsijos, yra tikra mūsų tėvonija, paveldėta iš mūsų senelių bei prosenelių… (LIŠ, I, p. 91–92, versta iš lotynų k. Codex epistolaris Vitoldi magni ducis Lithuaniae, 1376–1430, Collectus opera A. Prochaska, Cracoviae, 1882). Istorikai (kai kurie) pavertė atskirais etnonimais arba, nepaisydami jų ištakų, genezės laiko, istorinio paveldo klodų, sukeitė vietomis ir pasidarė antilogiškas darinys – jotvingiai yra pagrindinė gentis, o sūduviai tik tos genties šiaurinės srities gyventojai arba „kažkas panašaus“; dar kiti iš viso „užmiršo“ sūduvius. Ypač tai ryškiai pateikiama Alfredo Bumblausko parašytoje ir 2005 m. Paknio leidyklos išleistoje knygoje Senosios Lietuvos istorija. 1009–1795, p. 23, 24, 26, 31, 54, 97, 124.     

Taip supaprastintai pateikiant etninės kultūros ištakas eliminuojama etnosų formavimosi ir jų kultūros pamatų ištisi tūkstantmečiai, ir istoriškai tai veda prie gana liūdnų padarinių – naikinami tautos genezės, jos istoriškumo tikrieji, neginčijami pamatai, tęstinumas, atveriamas kelias įvairioms politinėms spekuliacijoms dabar ir ateityje.

Labai populiariai apie šių vardų tapatinimą yra parašęs Petras Būtėnas darbe Jotva – Sūduva, p. 69: „Kol ptolemėjinius sūduvius jų pietryčiuose slavai, pradedant rytiniais slavais, pažinę vadino jotvingais – jie buvo jotvingai, o kai kariaudami įsibrovė giliau į „Poliasę“ ir sužinojo vokiečius tuos jotvingus sūduviais vadinant, tai ir jie (slavai) „anksti išplėtė jotvingo tautovardį visiems sūduviams.“       

Sūduvos žemės vardas, etnonimas Sūduva, yra ilgų amžių mūsų tautos etnoso kūrinys, atkovotas, apgintas ir įrašytas po Žalgirio pergalės gimusioje 1422 m. Melno taikos sutartyje, įvardijant ne tik etnonimą, bet ir konkrečias Sūduvos žemės sritis, nubrėžiant valstybės sienas. Šios Sūduvos žemių sienos buvo iš naujo parafuotos 1529 m. Vilniuje. Nepaisant visų istorinių kataklizmų, katastrofų, didžioji dalis valstybės sienos gyvuoja jau 600 metų ir šiais laikais (siena tarp Lietuvos ir Rusijos Karaliaučiaus srities). Etniniai žemių vardai yra pastoviausi, visų teisingiausi ir patikimiausi žvelgiant į ateitį. Jie užtikrina istorinę etninės kultūros tąsą. Tai tautos dvasios išgrynintas kristalas, šviečiantis istoriniuose labirintuose, gaivinantis istorinę atmintį ir tautos dvasią.

K. Būga nemažai rašė apie Sūduvą, sūduvius (jo vadintus sūdais) ir niekur šio krašto nevadino Suvalkija. Aiškiausiai šio žodžio netaisyklingą darybą yra pasmerkęs A. Salys: iš miestų vardų kraštų pavadinimai su priesaga –ija nedaromi, tad nepateisinami esą ir pavadinimai Suvalkija, Vilnija, Klaipėdija, Šiaulija. Suvalkijos pavadinimas kaip tik ir kilo iš miesto pavadinimo. Tačiau šis procesas nesenas ir apie jį daug šnekėti neverta. Apie tai labai aiškiai yra pasisakęs mūsų žemietis kalbininkas Vitas Labutis: jis visiškai netikęs. Perfrazuojant galima sakyti – tai buitinis banalus lietuvių tautos genezės, jos istorijos vulgarinimas.

Sūduvos vardo bei Mažosios Lietuvos, kaip regiono, greičiau subregiono, oponentai remiasi, atrodytų, svariu argumentu – neliko šių kultūrų atstovų, bei istoriniu topu „dykra“, atsiradusiu P. Dusburgiečio Prūsijos žemės kronikoje 1326 m. Šia nuostata grindžiama ir ne tokia sena vokiečių istoriografijoje populiari Gertrūdos Heinrich-Mortensen ir jos vyro Hanso Mortenseno teorija, išdėstyta veikaluose apie Prūsų Lietuvos apgyvendinimą, gentinius ir tautinius santykius 1927 m., 1938 m., ir kt. Šia teorija buvo bandoma įrodyti, kad lietuvininkai nesą autochtonai pirmeiviai, o XV–XVI a. iš Didžiosios Lietuvos atvykę kolonistai, tai yra tokie pat atėjūnai kaip vokiečiai (XIII a.), tik vėlesni. Skalviai, nadruviai ir netgi sūduviai, buvę prūsai, žuvę per XIII a. karus ir sukilimus, jų krašte susidariusi dykra (dykros teorija), kurią XV–XVI a. kolonizavę didžialietuviai. Ši teorija, kad ir turėjusi nemažai pasekėjų tiek tarp vokiečių, tiek tarp lietuvių, buvo paneigta ne tik kitų tyrinėtojų, bet, nelikus hitlerinės konjunktūros, ir paties H. Mortenseno. Jis vėliau teigė, kad po kryžiuočių XIII–XIV a. karų likę skalvių, taip pat kad vėliau autochtonų daugėjo natūralios populiacijos būdu. Argumentuotą griežtą atkirtį dykros teorijai yra davęs Vincas Vileišis knygoje Tautiniai santykiai Mažojoje Lietuvoje, 1935 m., teigdamas, kad Mažosios Lietuvos lietuviai yra etniniai autochtonai, jie dykroje išliko, didžialietuvių kolonizacijos nebuvo ir vyko tik mažalietuvių kolonizacija krašto viduje. Tai patvirtino ir daugelio vėlesnių lietuvių ir užsienio mokslininkų atliktų tyrimų rezultatai.

Senovės lietuvių – sūduvių, nadruvių ir skalvių – šventvietė Romuva – Rambyno kalnas.
Senovės lietuvių – sūduvių, nadruvių ir skalvių – šventvietė Romuva – Rambyno kalnas.

Caro laikų imperijoje gimusios Suvalkų gubernijos vardo vartojimas senai baltų kultūros Sūduvos žemei vadinti yra tolygus dvasiniam nusikaltimui ir didžiulei nepagarbai savo kultūrai, savo istorijai. Taip ir maga paklausti Suvalkijos vardo nešėjų: o kur Jūs padėsite tą didžiulį Sūduvos materialųjį paveldą, esantį piliakalniuose, kapinynuose, archeologinėse gyvenvietėse, archeologiniuose radiniuose, sukauptą muziejų fonduose ir dar daugiau – slypintį neištyrinėtuose krašto lobynuose? Kur padėsite mūsų protėvių dovanotus archajiškuosius upių ir ežerų vardus? O kur mūsų šventa pareiga saugoti protėvių aukas ant tautos genezės ir jos išlikimo aukuro, kuris užfiksuotas tautos genuose ir yra bent iš dalies persidavęs mūsų kartoms. Ir dar reikia prisiminti, kad lietuvių bendrinės kalbos pagrindas yra būtent Sūduvos krašto kalba.

Etnonime SŪDUVA sluoksniuojasi tūkstančių metų LIETUVIŲ TAUTOS formavimosi, jos genezės procesas. Jame įsirašė ilgaamžiai vakarų baltų civilizacinės kultūros ir dvasios klodai – kalba, papročiai, tradicijos, charakterio sandara. Tai dvasios koncentratas, galintis ir turintis spinduliuoti etnoso dvasinę energiją, kuri atlaikytų kultūrų asimiliacijos, globalizacijos neigiamybes.     

Kęstutis SUBAČIUS

Pirmojoje nuotraukoje – Istorinės Kimenavos žemės piliavietė (dab. Kumelionių piliakalnis) prie išsiliejusių Šešupės vandenų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite