Pagrindinis > Kitos temos > Kūryba > Tarp gyvųjų ir mirusių žemės

Tarp gyvųjų ir mirusių žemės

 

***

Šitas vakaras mėlynas mėlynas

Slenka tyliai per tirpstantį laiką.

Kaip žvėris. Jis nei skuba, nei vėlinas.

Tik į manąjį Nerimą taiko.

Siekia vėl jį išjudint, pabudinti.

Panardinti į erdvę beribę

Siekia skaudinti, siekia liūdinti

Ir sudrumsti pastovią ramybę.

Juk jau Lapkritis suka į Vėlines,

Trapią šventę, žvakučių apšviestą.

Kai ir Laikas nei skuba, nei vėlinas

Kviečia mus į Ramybės miestą…

 

Tarp gyvųjų ir mirusių žemės

Tik mažytė, trapi riba:

Kai atrodo, kad lėtos ir ramios

 Slenka dienos, jos dūžta staiga.

Tarsi stiklas ar pasakų  pilys,

Lyg miražas, lyg laimės lašai.

Kaip ilgai į svajonę mes kylam,

O sugriūva viskas ūmai.

I

Kaip  svarbu, kad šalia budėtų

Mūs globėjai ir mūs Angelai,

Kad pagalbos ranką galėtų

Mums ištiesti, kol ne per vėlai.

Kol nelaimė namų neaplankė,

Kol dar saulė ne per juoda,

Kol perkūnas į širdį netrankė,

 Nesušalo skausmo ledai.

Tik viena iš daugybės sekundžių

Kaip svarbu nepraleisti jos,

Kai Žmogus, su mirtim susirungęs,

Ir laimėjęs džiaugsmingai mojuos.

II

Nors tavęs jau nėra, žydi gėlės,

Teka saulė ir lyja lietus,

Ir, pavasariui galvą iškėlęs,

Gandras kviečia paukščius kitus.

Tuokias poros ir  auga miestai,

Žaidžia pievoj linksmi vaikai,

Tik jau kito pasaulio paliestas,

Į šią žemę negrįši tikrai.

Galbūt liks vien prisiminimai,

Pradėti, nebaigti darbai,

Ir kentėjimai, ir atradimai,

Bendradarbiai, šeima, draugai.

Liks gal nuotraukos, žodžiai, juokas,

Liks visi, kam buvai svarbus.

Šiam pasauliui Dievų dovanotas.

Kito tokio daugiau nebebus…

 

***

Tas takelis nuo gimimo lig mirties

Ir visiems mums paskirta Fortūna.

Tikimės, kad viskas pagerės, kad neskaudės,

Bet, deja, gyvenime taip būna,

Kad sustoja laikrodžiai greiti,

Kad nuvysta, tik žydėt pradėję, gėlės.

Nekalti dėl to mes nekalti:

Ten praėjo tik mirties šešėlis.

Jis išsivedė ir vėl, deja,

Žmogų, artimą, mylėtą, gerą,

Nužingsniavo tolstančia žalia veja,

Tik atgal sugrįžt, duris uždaręs…

 

***

Trapios žvaigždės vis mažėjančiam žvaigždyne,

Gęstančios, deja, be paliovos.

Tik kada užgesime, nežinom,

Kai Lemtis mums pasirinkt neduos.

Kiek žingsniavome ir ką paliekam

Savo žemei, savo  dangui ir žmonėms,

Ką savam gyvenime pasiekėm?

Prisimins mus, mums dėkos, mylės?

Dings tik mūsų sielvartas ir ligos

Ir draugai, kurie pamiršti mūs neleis.

Vis trumpėja tik mirties- gyvybės ribos,

Kai stotelės vietom pasikeis…

Aldona MURAUSKIENĖ

Irenos Tamulynienės nuotrauka.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite