Visuomenėje sklinda kalbos, kad norintiems susituokti, pakrikštyti vaikus ar išlydėti į paskutiniąją kelionę savo artimą žmogų su Bažnyčios pagalba prie savo nuožiūra skiriamos aukos už patarnavimus dvasininkai nesikuklindami gali paprašyti ir didesnės sumos. Vieni žmonės neretai sutrinka nežinodami, kokią pinigų sumą skirti už vienokius ar kitokius Bažnyčios suteiktus patarnavimus, kiti mąsto, kaip toleruoti tokį dvasininkų poelgį. „Mūsų savaitė“ domėjosi, kaip yra ir kaip turėtų būti, kalbindama apskrities gyventojus, tarp jų – ir dvasininkus.
Edita PETKEVIČIŪTĖ, Marijampolė:
– Aš manau, kad už religinius patarnavimus žmonės neoficialiai sumoka tam tikrą mokestį. Iš dalies toks mokestis yra gerai, nes yra žmonių, kurie gyvena pasiturinčiai ir tikrai gali daugiau paaukoti. Tačiau patiems kunigams reikėtų atsižvelgti, kokie žmonės ateina pas juos: kaip apsirengę, kaip elgiasi, su kuo ateina ir kokiu tikslu. Jeigu aiškiai matosi, kad žmogus gyvena nepasiturinčiai, iš tokių reikalauti daugiau negalima. Taip pat viskas priklauso ir nuo paties kunigo, ką jis skelbia per Mišias. Žmogus, kuris išgyvena depresiją, netektį ar kažką panašaus, lankydamasis bažnyčioje, pajunta, kad kunigo pamokslas paliečia širdį, be to, pasijunta išklausytas. Toks žmogus Bažnyčiai aukos tikrai daugiau, kad tik ji gyvuotų. O atitinkamų mokesčių Bažnyčioje neturi būti – religija nėra verslas. Juk Jėzus už tai, ką jis skelbė žmonėms, nieko neėmė mainais.
Dekanas kanauninkas Donatas JASULAITIS, Šakiai:
– Kunigui, taip pat ir tikintiesiems, Bažnyčia rekomenduoja už religinius patarnavimus skirti auką. Tačiau jokio nustatyto tarifo aukoje būti negali. Ją žmogus paprastai skiria pagal savo galimybes. Prisiminkime Šventajame Rašte našlės paaukotą skatiką: kada visi, eidami prie aukų skrynios, davė kuo didesnę auką, Viešpats, pamatęs, kad moteris neturi ką paaukoti, tik tą keletą skatikų, labai pamokančiai tarė: „Jūs visi aukojote iš savo turėjimo, ji paaukojo iš savo neturėjimo“. Vadinasi, ji aukojo daugiausiai.
Petronėlė ARBATAUSKIENĖ, Vištytis, Vilkaviškio raj.:
– Tikrai, manyčiau, turi būti tik auka, o kiek jos skirti – tai lemia kiekvieno žmogaus asmeninės galimybės. Netgi kalbant apie tokius patarnavimus kaip krikštynos ar vestuvės – jokiu būdu negali būti mokestis. Manyčiau, kad Mišių metu bendruomenė tikrai nemažai paaukoja pagal savo galimybes, ir šių surinktų aukų turėtų pakakti Bažnyčiai išlaikyti.
Kunigas emeritas Bronius GIMŽAUSKAS, Marijampolė:
– Ne paslaptis, kad yra dvasininkų, kurie už religinius patarnavimus vien auka neapsiriboja. Yra vyskupų nustatyta, kiek už patarnavimus reikėtų paaukoti: kiek pamenu, už krikštą 50 litų, Mišios mirusiems paminėti – 40 litų, tuoktuvės būdavo 100 litų… Tačiau ne visi laikosi tų vienodų sumų – kiti už laidotuves net 300 litų prašydavo, o tai yra nemažai, juk ne visi žmonės ir turi šiais laikais pinigų. Nors ir bažnyčią reikia išlaikyti, ją remontuoti, prižiūrėti, o valstybė pinigų nelabai skiria, iš tikinčiųjų negali būti imamas atitinkamas mokestis nei Mišiose, nei už patarnavimus.
Aušra KUPČINSKIENĖ, Kalvarija:
– Mano nuomone, religija yra kiekvieno žmogaus individualus dalykas. Kategoriškai galiu teigti, kad už religinius patarnavimus turėtų būti tik auka. Juk ne visi gali skirti atitinkamas sumas, kiek būtų numatyta vienoje ar kitoje parapijoje. Įsivaizduokite, kad labai tikintis žmogus laidotų savo artimąjį, o už laidotuves būtų nustatytas 50 eurų mokestis, ir jei tokia suma jam būtų neįkandama, vadinasi jis negalėtų palaidoti savo artimo žmogaus su Dievo, bažnyčios pagalba. Pinigai tokiu momentu neturi reikšmės. Aš manau, kad tik auka, ji gali būti, manau, ne vien pinigine išraiška.
Kunigas emeritas Juozas Ignas PLIORAITIS, Kazlų Rūda:
– Bažnyčios nuostata tokia, kad žmonės turi duoti auką. Nesvarbu, ar tai mišios, ar jungtuvės, ar krikštynos. Kalbant apie laidotuves, pasitaiko kunigų, kurie yra pasiryžę palaidoti žmogų ir be jokio atlygio. Šviesios atminties kunigas Juozas Zdebskis daug žmonių laidojęs dykai. Kalbant apie mokestį Bažnyčiai, nuo senovės žydai turėję tradiciją mokėti dešimtinę nuo savo uždarbio – tai buvo didelė auka. Tačiau pas mus juk to nėra. Bet yra keletas išimčių, kurias nustato kunigai – ne religiniams, bet kitiems reikalams. Aš, pavyzdžiui, tarybiniais laikais kleboniją stačiau savo vardu – tuomet buvę daug suvaržymų ir parapijos vardu statyti nebuvo galima. Tada buvau paskelbęs, kad kiekviena šeima turėtų skirti po dešimt rublių parapijos statyboms. Kadangi tuo metu tokia suma palyginti buvo nemaža, būta nemažai nusiskundimų iš gyventojų. Tačiau paaiškinus visiems esamą situaciją, daugelis sutiko, ir parapija iškilo.
Paulius KULBIS
Asmeninių albumų nuotraukos.
Šita “žmonijos rykštė, stabdis ir išvarža” egzistuoja nuo žmonijos atsiradimo pradžios ir jos niekas nepajėgia išoperuoti – net Tarybų Sąjungos laikais bažnyčios buvo pilnos – taigi – jeigu išpjausime žmonijai širdį – kaip ji gyvuos?
manau, kad bet kokia religija yra zmonijos rykste, stabdis ir isvarza, kuria butina isoperuoti.